V. Ušacko teigimu, klausimus, susijusius su šiuose regionuose gyvenančiais lietuviais ir lenkais, reikia spręsti rimtai bei atsakingai. Tačiau jis siūlė atsiriboti nuo siaurų stereotipų ir pamatyti abi tautas jungiantį bendrumą.
Ryškiausiu solidarumo, kuris esą sunkiausiais momentais visuomet padėdavo lietuviams ir lenkams, pavyzdžiu ministras pavadino Žalgirio mūšį, kai jungtinės pajėgos, dalyvaujant kitų tautų atstovams, bendrai vadovaujamos Jogailos bei Vytauto, nugalėjo Kryžiuočių ordino riterius. Kitąmet bus minimos 600-osios šio vieno ryškiausių to meto mūšių Europoje metinės.
Prieš 440 metų sudaryta Liublino unija neturėjo analogų Europoje ir kartais net yra vadinama tolima Europos Sąjungos pirmtake. Šia sutartimi buvo sudaryta savanoriška, daugiatautė ir daugiakultūrė sąjunga, viena didžiausių to meto Europos valstybių – Abiejų Tautų Respublika.
Bendras indėlis į Europos modernios politinės minties bei konstitucionalizmo raidą buvo ir 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija – pirmoji rašytinė Europoje, antroji (po JAV) pasaulyje.
Tačiau XX a. pradžioje lietuviai ir lenkai, keturis šimtmečius gyvenę kartu, įsivėlė į konfliktą dėl Vilniaus ir Vilnijos krašto. „Išorės jėgos taip pat tam turėjo nemažai įtakos“, - kalbėjo V. Ušackas.
Jis citavo žinomo tarpukario Lietuvos intelektualo ir mokslininko, abiejose šalyse garsios giminės atstovo Mykolo Romerio laišką Lenkijos vadovui Jozefui Pilsudskiui: „Vilnius yra ne tik Lietuvos sostinė, jis yra ir jos drama. O Lenkijai, kuri įgyvendina Vilniaus įjungimą, kaip savo tautinę dalelę, Vilnius nėra sostinė. Vilnius jai yra tai, kas Liublinas, Poznanė.“
„Vilniaus ir Vilnijos užėmimas 1920 m. dešimtmečiams aptemdė mūsų valstybių santykius. Istorijos nepakeisi, ir šiandien galime tik spėlioti, kaip būtų susiklostę mūsų valstybių santykiai, o gal ir mūsų regiono ar net Europos vystimasis, jeigu lietuviai ir lenkai būtų taikiai sutarę 1918-1920 m.“ – svarstė ministras.
Šie nesutarimai nesutrukdė Lenkijos karių ir karininkų internavimui – 1939 m. rugsėjį, fronto linijai judant į Rytus, apie 14 tūkst. žmonių pasitraukė į Lietuvą, kur jiems buvo suteiktas draugiškas prieglobstis. Tai išgelbėjo lenkus nuo tautiečių Katynėje likimo.
Prieš tris dešimtmečius tuomet tik būsimojo Lenkijos prezidento Lecho Walęsos įskelta laisvės kibirkštis įžiebė ugnį ir Lietuvoje – judėjimas „Solidarumas“ padėjo vėliau rastis Sąjūdžiui. „Tada Lenkija lietuviams buvo tas nedidelis langelis į laisvesnį pasaulį“, - teigė V. Ušackas.
Kartu, jo žodžiais, parama sklido ir iš mūsų šalies: „Paradoksalu, tačiau stipri Lietuva visada buvo stiprios Lenkijos pagrindas. Kalbant tarptautinių santykių teorijos terminais galima sakyti, kad jos laikėsi galios pusiausvyros principo, kai turėti šalia stiprų kaimyną buvo privalumas. Kaimyno nelikus, grėsė didžiulių jėgų pavojus.“
Nūdienos santykius, kaip pažymėjo ministras, neretai temdo įvairūs kompleksai. Lenkai apie lietuvius esą žino nedaug, visų pirma dėl sovietmečiu atsiradusio vakuumo, kai „dauguma lenkų rytinėje kaimynystėje matė uždarą nuo pasaulio Sovietų Sąjungą, o ne Lietuvą“.
Dabar į Lietuvą atvykstantys turistai iš Lenkijos dažniausiai suka tik į tam tikras saleles: Rasų kapines, Trakų pilį, Druskininkų gydyklas, prie Aušros vartų. Tiesa, dažnam lietuviui Lenkija yra taip pat tik tranzitinė valstybė pakeliui į kitas Europos šalis.
Pasak V. Ušacko, norint pakeisti esamą padėtį negalima apsiriboti tik institucijų santykiais, politiniais lozungais ir principais, reikalinga „žmonių diplomatija“. „Gyvename prisiminimais, bet nekuriame tvirtesnių kultūrinio bendrumo pagrindų ateičiai arba juos kuriame silpnai. Kultūros srityje mus valdo per šimtmečius sukauptos žinios ir įsitikinimai. Mus valdo tam tikro sąmonės kultūrinio įpročio valdžia“, - kalbėjo ministras.
