Rumunijos Vyriausybė paskelbė svarstanti galimybę paspartinti programą, pagal kurią suteiktų pilietybę tiems Moldovos gyventojams, kurių proseneliai buvo rumunai. Šis žingsnis veikiausiai yra reakcija į Moldovos sprendimą įvesti vizų režimą Rumunijos piliečiams, kai Kišiniovas apkaltino Bukareštą mėginus surengti perversmą šalyje po Parlamento rinkimų.
Jei taip nutiktų, ES pilietybę gautų maždaug milijonas Moldovos piliečių. Pagal Bendrijos teisės normas Rumunija gali suteikti pilietybę savo nuožiūra. ES institucijoms šie planai jau sukėlė nerimą, mat šį sumanymą įgyvendinusi, o Moldovai paskelbus dvigubą pilietybę neteisėta, Rumunija faktiškai aneksuotų ketvirtį kaimyninės šalies gyventojų.
Moldovos prezidentas Vladimiras Voroninas ispanų dienraščiui „El Pais“ balandžio 13 d. pasiskundė, kad Rumunijos įstojimas į ES pablogino padėtį Moldovoje, mat respublikos piliečiai dabar gauna rumuniškus pasus ir gali keliauti į Bendriją be vizų. Ponas V. Voroninas pažymėjo, kad Kišiniovas nori patekti į ES per Briuselį, o ne per Bukareštą.
Štai kokia toji Karpatų geopolitika. Ilgai tarp Rytų ir Vakarų balansavusiai šaliai, atrodo, teks pagaliau apsibrėžti. Na, o tarptautinei žiniasklaidai įvykiai Moldovoje buvo dar viena proga pasvarstyti traukos į Rytus arba Vakarus tema.
Pirmoji pusė – straipsnis „Rytai ir Vakarai traukia Moldovą į save. Moldavų lojalumo ir nesutarimų jėga“ iš „The New York Times“
„Jei Kišiniovo gyventojai dėl kokių nors priežasčių pamiršta gyveną geopolitinio lūžio vietoje, Kalėdos jiems būtinai apie tai primena. Rumunijoje išsimokslinęs trisdešimtmetis sostinės meras Dorinas Kirtoake antrus metus iš eilės Kalėdų eglutę ruošia gruodžio 25 d., kai Kalėdos švenčiamos Bukarešte ir Vakarų Europoje. Sovietinį išsilavinimą įgijęs 67 m. šalies prezidentas V. Voroninas kiekvieną kartą įsako eglę pašalinti, mat oficialiai Moldova Kalėdas švenčia pagal rusų stačiatikių kalendorių sausio 7 d. Ginčas jau tapo panašus į kvailoką detektyvą: spaudoje buvo pasirodę pranešimų apie policijos miške sulaikytas egles, kurias vėliau nakties tamsoje nušvilpė „nežinomieji“.
Vis dėlto po Parlamento rinkimų pasaulis sužinojo, kad nesutarimai šioje visuomenėje labai gilūs. Tam tikra prasme Moldova kovoja su tomis pačiomis problemomis kaip ir Ukraina bei Gruzija – po daugelio metų rusų įtakos ji mėgina prisijungti prie Vakarų. Praėjus dvidešimtmečiui po nepriklausomybės atgavimo Moldovos gyventojai taip ir neapsisprendė, kas jie yra. Nesenų riaušių dalyviai, daugiausia jaunuomenė, sakosi norinti išsivaduoti iš sovietinio palikimo ir įsijungti į Europą. Vyresnę kartą tebetraukia Rusija, todėl po rinkimų vykusius protestus ji vertina kaip Rumunijos sąmokslą, esą pastaroji siekia atimti iš Moldovos nepriklausomybę. Kišiniove esančios Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos misijos vadovo Klauso Neukircho nuomone, demonstrantai nesiekė prisijungimo prie Rumunijos, o veikiau norėjo, jog būtų pripažinta, kad abi šalis sieja bendros šaknys ir bendra kalba ir kad Moldova yra Europos, o ne Rusijos dalis.
Ką Moldovos gyventojai mano apie Europą ir Rusiją? Tai priklauso nuo to, kieno klausiate, net jei kreipsitės į tuos 76 proc. gyventojų, kurie, 2004 m. surašymo duomenimis, laiko save etniniais moldavais. Tarkime, 39 m. Kišiniovo taksistas Viačeslavas Turkanas su nostalgija prisimena tarnybą sovietų armijoje. Jam sovietinė epocha buvo pertekliaus ir užtikrinto gyvenimo laikai. Tada Rumunija buvo skurdesnė už Moldovą ir pirkdavo iš pastarosios bulves. Dabar Moldova yra skurdžiausia Europos valstybė. Pasaulio banko duomenimis, užsienyje dirbančių moldavų pinigų pervedimai į tėvynę sudaro 36,5 šalies bendrojo vidaus produkto.
O štai 52 m. žurnalistas Vasilijus Botnaras mano kitaip. Jam buvo trylika, kai tėvų namų pastogėje rado rumuniškų knygų ir apstulbęs suprato, kad rumuniškai gali skaityti be žodyno, pasirodo, tokios artimos yra abi kalbos. V. Botnaro teigimu, sovietų mokymas, kad moldavai ir rumunai etniniu ir kalbiniu požiūriu esą skirtingi, yra netiesa.
Susijungimas su Rumunija Moldovoje anksčiau buvo tapęs reikšmingu politiniu uždaviniu. Tačiau rusakalbiams respublikos gyventojams tai skamba kaip prakeiksmas. Ilgainiui susijungimo idėja prarado aktualumą. Viešosios politikos tyrimo instituto vykdomojo direktoriaus Arkadijaus Barbarošijos teigimu, jei dabar būtų surengtas referendumas, tik 15 proc. žmonių pasisakytų už susijungimą su Rumunija. Politinis elitas šia tema nustojo domėtis pragmatiniais sumetimais, mat ne visi nori būti antri Bukarešte, kai gali būti pirmi Kišiniove. Tiesa, šis klausimas nėra visiškai palaidotas: visai neseniai, 2006 m., Rumunijos prezidentas Traianas Basescu pareiškė, kad Rumunijos ir Moldovos susijungimas įvyks, kai jos abi bus ES, ir ne kitaip. O per nesenus neramumus daug aistrų sukėlė virš dviejų valstybinių pastatų iškeltos Rumunijos vėliavos.
Eilinių moldavų nuomonės šiuo klausimu išsiskiria kiekvieną sekmadienį, kai dalis jų eina į rumunų, dalis – į rusų šventoves. Kioskuose rusiški laikraščiai neramumus Kišiniove vadino „puču“, o greta gulintys rumuniški – „revoliucija“. V. Botnaro teigimu, įveikti šį lūžį sudėtinga, mat situacija primena skyrybas, kai išsivaikštantys tėvai primygtinai reikalauja pasakyti, kurį vaikas myli. Tačiau kai kurie vaikai negali mylėti vien mamos ar vien tėčio“.
Antroji pusė – straipsnis „Moldovos valdžia svyruoja tarp Briuselio ir Maskvos“ iš „Le Monde“
„Ar nesena krizė gali pakeisti tarp Ukrainos ir Rumunijos suspaustos mažytės Moldovos užsienio politikos kursą? Iki šiol vadovaujama prezidento komunisto V. Voronino ši politika balansavo tarp Maskvos ir Briuselio.
Besąlyginė Maskvos parama komunistinei Moldovos vadovybei lyg ir turėtų reikšti, kad pastaroji yra natūrali Kremliaus sąjungininkė. Vis dėlto iš tiesų reikalai sudėtingesni. 2001 m. rinkimai laimėti dėl prorusiškos laikysenos, tačiau vėliau Moldovos komunistai stengėsi išlaikyti atstumą santykiuose su Maskva. 2003 m. prezidentas V. Voroninas taip pat ir dėl ES spaudimo atsisakė patvirtinti Maskvos parengtą padėties atskilusioje Padniestrėje sureguliavimo planą. Ukrainos prezidento rinkimų pirmame ture ponas V. Voroninas palaikė Viktorą Juščenką, vėliau pats sulaukė Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio paramos.
2008 m. Moldovos prezidentas vėl radikaliai pakeitė kursą ir iš naujo ėmė linkti prie Maskvos. Pono V. Voronino santykiai su buvusiu Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu buvo nekokie, atėjus į valdžią Dmitrijui Medvedevui, ryšiai su Kremliaus vadovybe buvo atnaujinti. Šių metų kovo 18 d. dideliam Vakarų nusivylimui Moldovos prezidentas dalyvaujant kolegai iš Rusijos ir Padniestrės separatistų lyderiui Igoriui Smirnovui Maskvoje pasirašė padėties Padniestrėje sureguliavimo planą.
Vis dėlto neramumai Kišiniove parodė, kokie sudėtingi yra Moldovos santykiai su kaimyne Rumunija. Prorumuniškas Kišiniovo elitas simpatizuoja opozicijai, o Moldovos kaimas labiau linksta prie Maskvos ir palaiko komunistus. Sovietinės praeities tebeveikiamai Moldovos komunistų partijai suartėjimas su Bukareštu kategoriškai nepriimtinas.
Ar Moldovos komunistai puls į Rusijos glėbį? Prezidentui V. Voroninui toks žingsnis reikštų tam tikrą pavojų. Kremliui paklusni užsienio politika gali susilpninti Moldovos prezidento pozicijas reguliuojant Padniestrės konfliktą, o finansinė ir techninė ES parama, nors ją Kišiniovas ir laiko nepakankama, taip pat yra veiksnys, kurio ignoruoti negalima.
Galbūt būtent Briuselis gali pristabdyti staigų Moldovos sugrįžimą į Maskvos orbitą. Viena vertus, šalies opozicija nusiteikusi kategoriškai proeuropietiškai, iš kitos pusės, ir pati valdžiai dar neatsisakė savo europinių ambicijų. Taigi ES negali likti nuošalyje. Gegužę vyksiantis Rytų partnerystės susitikimas, kuriame dalyvaus Bendrijos rytinės kaimynės, taigi ir Moldova, parodys, ką šiai respublikai pasiūlys Europa“.
„Dvi pusės“ – antradieniais 11.05 val. (kart. 16.25 val.).
