„Klaidas taisome paskubomis ir su nuostoliais“
Didžiausiu šalies praradimu prezidentas teigė laikantis tai, kad Lietuvoje nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo nesubrendo atvira pilietinė visuomenė, paremta socialine partneryste: „Mums nepavyko išlaikyti žmonių bendrystės ir atsakomybės jausmo, kuris Atgimimo metais įkvėpė ir suteikė jiems jėgų atkurti Lietuvą. Todėl kiekvienas pilietis turi sau atsakyti į klausimą, kiek sąžiningai prisidėjo ir prisideda prie Tėvynės gerovės.“
Pasak V. Adamkaus, esminės sisteminės valstybės gyvenimo reformos nuolat strigo. Teisinantis būtinybe išsaugoti politinį stabilumą jos esą buvo tik dalinės, todėl pamažu stūmė šalį į sąstingį, trukdė tinkamai pasirengti sunkmečiui. Tačiau vienos ar kitos Vyriausybės ilgaamžiškumas, jo žodžiais, nėra savaiminė vertybė, kiekviena valdžia reikalinga tiek, kiek gali nuveikti jai galias suteikusių piliečių labui.
„Todėl tenka pripažinti, kad prieš kurį laiką pamatę, kad sunkiai suformuota valdančioji mažumos koalicija ir jos Vyriausybė daugiau pastangų skiria ne reformoms, bet išlikimui valdžioje, visi pristigome drąsos imtis ryžtingų veiksmų. Kai kurios Seimo partijos ragino prezidentą paleisti parlamentą. Aš savo ruožtu laikiausi įstatymų nuostatos, kad tam būtina paties Seimo valia“, - kalbėjo V. Adamkus.
Jei stipri valdančioji dauguma būtų buvusi suformuota anksčiau, esą nebūtų reikėję „taip skubotai, per kelias paras, kurpti mokesčių reformą ir iš naujo formuoti biudžetą“.
„Klaidas vėl taisome paskubomis ir jau su nuostoliais“, - pažymėjo prezidentas.
„Dangstomas egoizmas ir abejingumas“
Sunkmečio akivaizdoje esą galime rinktis skirtingus kelius. Pavyzdžiui, didžiąją kaltę versti išoriniams, nuo mūsų beveik nepriklausantiems veiksniams ir teigti, kad mus ištikę sunkumai – tik globalių ekonominių ir finansinių problemų aidas.
„Iš dalies taip. Tačiau jei būtume padarę viską, kas priklauso nuo mūsų, jei būtume tvarkęsi atsakingai, susidoroti su pasauliniais iššūkiais būtų daug paprasčiau. Jei savo nesėkmių priežasčių ieškosime tik pasaulinio nuosmukio verpetuose, vadinasi, toliau ignoruosime realybę, apgaudinėsime save ir vėl darysime tą pačią klaidą, už kurią brangiai mokame šiandien ir galime dar brangiau sumokėti ateityje“, - kalbėjo V. Adamkus.
Anot jo, nepagrįstai menkinant ir juodinant savo tautą bei valstybę, Lietuvai daroma milžiniška žala. Bet tokia pat nedovanotina klaida esą yra pulti į kitą kraštutinumą ir sąmoningai neigti realias problemas, kylančias grėsmes ir negeroves. Pasiduoti lengvo gyvenimo iliuzijoms, prezidento žodžiais, skatino ir jas ypač stiprino neabejotini istoriniai laimėjimai – narystė Europos Sąjungoje ir NATO, sustiprinusi visuomenės gerovės bei saugumo pamatus, tačiau kartu daugybei žmonių susukusi galvas.
Esą pernelyg lengvai ir greitai patikėta, kad Lietuva jau atrado saugų uostą nuo visų audrų: „Susitelkę į ES lėšų dalybas ir patikėję nepaliaujamu ekonomikos augimu, nesiryžome imtis nuoseklių pertvarkų aukštojo mokslo, sveikatos apsaugos ir teismų sistemose, nesutvarkėme valstybės tarnautojų, o ypač – policijos, priešgaisrinės apsaugos ir kitų statutinių pareigūnų darbo užmokesčio sistemos, nesukaupėme išteklių galimam sunkmečiui.“
Prezidento žodžiais, teisinant valstybės kūrimo klystkelius dažnai teigiama, esą Lietuvos išgyvenami sunkumai – objektyviai dėsningi ir neišvengiami. Nors tame esama tiesos – esminės gyvenimo pertvarkos nebūna greitos ir lengvos, esą nemoralu savo klaidas teisinti tik istorine praeitimi.
„Negi nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo pradžios mūsų gyvenimas nepriklausė ir nepriklauso nuo Lietuvos politikų sprendimų? – klausė V. Adamkus. – Pavyzdžiui, Lietuvoje nekilnojamasis turtas – žemė – tapo kilnojamuoju turtu, o daugybė žmonių buvo nuskriausti savos valstybės, nes įstatymai leido kitiems, dažniausiai turintiems informacijos ir ryšių valdžioje, geriausiose vietose esančią žemę atimti iš teisėtų savininkų? Ar tikrai vien išorinės jėgos ir istorinis paveldas lėmė, kad, keičiantis visų politinių pakraipų vyriausybėms, per du dešimtmečius nebuvo beveik nieko nuveikta brėžiant gyvybiškai svarbią Lietuvos energetinio saugumo perspektyvą? (…) Ar nėra taip, kad tariamomis objektyviomis aplinkybėmis dangstomas egoizmas ir abejingumas žmonių, visuomenės ir valstybės interesams?“
Lietuvos dalia – dvilypumas
Šiemet minimą Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį užgožia sunkmečio rūpesčiai, apgailestavo prezidentas.
„Toks išskirtinio jubiliejaus ir mus ištikusio nuosmukio sutapimas – išraiškingas nuolat mus lydinčio dvilypumo simbolis. Šalia laimėjimų – nuolatinės abejonės ir nepasitikėjimas, šalia akivaizdžios pažangos – jausmas, kad padaryta per mažai, šalia kalbų apie viltį ir lūkesčius – nerimas dėl ateities. Kartu su Lietuva ieškojau ir ieškau atsakymo į klausimą, kodėl taip yra. Kur tokios nevisavertės mūsų visuomenės savijautos šaknys?“ – retoriškai klausė prezidentas.
Anot jo, savą atsakomybės dalį už tai, ko nepadarėme ir nedarome, pirmiausiai turi prisiimti politikai, viešojo gyvenimo dalyviai: „Privalome pripažinti, kad nesugebame sutelkti žmonių bendriems tikslams, kad rodome tokius elgesio ir veiklos pavyzdžius, dėl kurių turėtų būti mažų mažiausiai gėda. Pagaliau, gąsdindami žmones esama sunkia ir gresiančia dar sunkesne padėtimi, ignoruojame pasaulio raidos istoriją ir patirtį. O ta patirtis liudija, kad kiekviena krizė, pasirinkus protingą veiklos kryptį, gali tapti drąsaus mąstymo ir perspektyvios veiklos atskaitos tašku.“
Todėl dabartinis sunkmetis esą suteikia galimybę įgyvendinti tai, apie ką politikai daug yra kalbėję, - seniai pribrendusį proveržį, pradėti veikti taip, kad žodžiai nebesiskirtų nuo darbų. Pirmuoju tokių permainų ženklu, V. Adamkaus manymu, galėtų tapti reali aukštojo mokslo sistemos pertvarka.
Lietuvoje pasaulinė krizė esą ne sukėlė, o tik išryškino įsisenėjusią problemą, apkartinusią visą Nepriklausomybės dvidešimtmetį, - bendromis vertybėmis grįsto mąstymo ir veiklos stoką, moralės nuvertinimą, nustūmimą į gyvenimo paraštes.
Seimo rinkimų data – netinkama
Kaip pažymėjo V. Adamkus, reformos būtinos visoms mūsų gyvenimo sritims, neišskiriant valstybės valdymo: „Čia kalbu ne tik apie sistemingą biurokratizmo saulėlydį, kuriam seniai atėjo laikas. Kalbu ir apie politinį šalies valdymą, ryšių tarp piliečių ir jiems atskaitingų politikų stiprinimą. Vienas svarbiausių uždavinių – tobulinti rinkimų įstatymą. Žmonių pasitikėjimą politikais pavyks atkurti tik tada, kai rinkimų kampanijos bus skaidrios ir kai partijos konkuruos idėjomis, o ne rėmėjų pinigais.“
Prezidento manymu, ydinga, kad rinkimai į Seimą sutampa su kitų metų biudžeto svarstymu ir tvirtinimu. Dėl to esą nespėjama parengti šalies prioritetais pagrįsto ir krašto ekonominę padėtį atitinkančio biudžeto, procesą blaško populistinės artėjančių rinkimų nuotaikos.
Nors rinkimai Lietuvoje vyksta laikantis demokratinių procedūrų, daugelis piliečių yra nusivylę demokratijos veikimo kokybe, todėl protestuoja nebalsuodami. Tai liudija šalies politinės ir partinės sistemos nebrandumą. Bet, užuot šalinus politinio pasyvumo priežastis, patys rinkėjai kaltinami sąmoningumo ir atsakomybės stoka.
Partijoms esą stinga vidinės demokratijos, rinkimų programos ir pažadai dažnai tėra neįpareigojantys šūkiai, todėl neretai lipdomos rinkėjams netikėtos koalicijos, o politiniai ir ekonominiai sprendimai neatitinka skelbtų tikslų. Partinės priklausomybės kaitaliojimas rinkimų išvakarėse tapo beveik norma. Tačiau apie būtinybę keisti rinkimų tvarką, padidinant piliečių galimybes dalyvauti politinėje veikloje, net nenorima užsiminti, apgailestavo valstybės vadovas.
V. Adamkus apgailestavo, kad iki šiol nesugebame įtvirtinti fundamentalaus demokratinės ir teisinės valstybės principo – teisminės valdžios autoriteto. Viešojoje erdvėje toleruojama nepagarba teismų nepriklausomumui, pažeidžiant Konstituciją, nesilaikant galiojančių įstatymų norima daryti jiems įtaką. Iš esmės pakeisti padėtį teismų sistemoje esą kliudo nesusikalbėjimas: „Seimo atsakas į Prezidento siūlymus tik kelia abejonių, ar politikai nesiekia daryti įtakos teismams.“
Atsitraukdami užsienio politikoje išduotume idealus
Užsienio politikoje, anot prezidento, Lietuva įveikė daug iššūkių ir aukščiausiu balu išlaikė moralumo, ištikimybės vertybėms egzaminą. Kaip pavyzdį jis paminėjo mūsų šalies poziciją dėl Rusijos ir Gruzijos karinio konflikto.
„Šiandien, kai galime naudotis visavertės narystės transatlantinėje sąjungoje privalumais, turime prisiimti moralinę pareigą padėti tautoms, siekiančioms tokios pat perspektyvos, - kalbėoj V. Adamkus. – Aktyvumas, profesionalumas, gebėjimas ieškoti sąjungininkų ir partnerių leido Lietuvai pasiekti konkrečių rezultatų. Pirmą kartą Europos politikoje mūsų diplomatija svariai prisidėjo tobulinant ES derybų mandatą dėl naujos sutarties su mūsų kaimyne Rusija.“
„Keista, tačiau tokia Lietuvos laikysena sukėlė diskusijas namuose: ar mūsų užsienio politika nėra pernelyg idealistinė? Gal geriau Lietuvai „neišsišokti“, patylėti ar tiesiog pasirinkti patogesnį kelią, žadantį geriau patenkinti materialius siekius?“ – retoriškai klausė V. Adamkus.
Esą svarbu, kad esminio užsienio politikos kurso nekoreguotume pagal kylančias ar krentančias dujų ir naftos kainas, tranzitinių krovinių srautų pokyčius: „Tik sąžiningi, aiškiomis taisyklėmis, abipusiai naudingais sutarimais ir abipuse pagarba paremti valstybių santykiai yra stabilaus ekonominio bendradarbiavimo pagrindas. Būtent tokį kaimynišką bendradarbiavimą siūliau ir Rusijai nuo pat savo, kaip prezidento kadencijos pradžios.“
„Jei Lietuvos užsienio politika atsitrauktų nuo ilgalaikių tikslų ir pamatinių vertybių, išduotume Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios aktų idealus. O nustojus jais tikėti ir pavargus dėl jų kovoti, suvešės vienadienis materializmas, nustelbiantis valstybės strateginius tikslus“, - pabrėžė prezidentas.
Energetinio saugumo, V. Adamkaus teigimu, nepavyks užsitikrinti, jei pasikliausime tik ES pagalba ir patys nesutelksime politinės valios bei nepadarysime būtinų namų darbų, kad pastatytume naują jėgainę ir nutiestume elektros jungtis.
Prezidento žodžiais, turime ieškoti būdų, kurie leistų ne tik „įsitvirtinti bendroje Europos energetikos architektūroje“, bet ir atvertų kelią į euro erdvę. „Mūsų nacionalinis interesas – remti ir drąsinti Ukrainos, Moldovos, Kaukazo šalių, Baltarusijos tautas, norinčias eiti demokratinės raidos keliu“, - teigė valstybės vadovas.
Dalyvavimas misijoje Afganistane, išskirtinė strateginė partnerystė su JAV esą mažina išorinius pavojus, gresiančius Lietuvai. Jis taip pat pabrėžė intensyvios partnerystės su Lenkija, dialogo su Vyšegrado, Skandinavijos šalimis svarbą. V. Adamkus siūlė nenuvertinti šiandieninių ir istorine patirtimi paremtų siekių įsitvirtinti Europos politikos žemėlapyje kaip tam tikro regiono centras.
Klysti galime, meluoti – ne
Kaip teigė Lietuvos vadovas, tik moralinės vertybės ir bendri siekiai padės nepaklysti bei rasti kelią iš sunkmečio labirinto: „Tenkindamiesi vien trumpalaike nauda, grimzdami į politines intrigas vardan valdžios ir galios, prarandame gebėjimus susirungti su tikromis epochos problemomis. Geriausia strategija, vedanti iš sumaišties, – vertybėmis ir idealais grįsti tikslai, idėjomis ir principais paremtas praktinis veikimas.“
Pasak V. Adamkaus, dabartinėje situacijoje svarbu ne tik pinigų taupymas ir racionalus jų naudojimas. Esą daug svarbiau – naujos idėjos, pastangos dvasiškai atsitiesti, pasitikėjimas ir santalka, aiškiai suvokti principai bei prioritetai, kurie turėtų virsti kasdieniais politiniais sprendimais.
„Įkvėpimo šaltinių nereikia toli ieškoti – jie glūdi kiekviename iš mūsų. Tai – dar Sąjūdžio laikais iškelta nepriklausomos, teisingos ir garbingos valstybės sukūrimo idėja. (…) Jokie sunkumai neprivers manęs suabejoti liberaliosios demokratijos vertybėmis. Sunkmetis visada didina socialinę įtampą, didina ir pagundas imtis supaprastintų veiksmų, skatina autoritarinių, diktatūrinių idėjų daigus. Tačiau tikiu: tik laisvė, įvairovė, padoraus veikimo taisyklės, individualios kūrybingos asmenybės galios yra svarbiausia Lietuvos sėkmės prielaida. Todėl nepaliaukime tikėti žmogumi, savo tautos jėgomis, laisvės ir lietuvybės prasme, kaip pagrindine mūsų valstybės kūrimo medžiaga. Dirbkime Tėvynei drauge – neskirstydami tautos į savus ir svetimus, išrinktuosius, gyvenimo eilinius ar atstumtuosius.“
V. Adamkaus žodžiais, ateities kartos atleis už klaidas šiandienos įrašuose istorijos puslapiuose, bet neatleis už melą: „Todėl išdrįskime būti sąžiningi valstybei, vieni kitiems, patys sau. Rašykime istoriją tiesos ir atvirumo, moralės ir pasitikėjimo kalba. Rašykime dabar, nelaukdami kitos dienos. Dirbkime „vardan tos Lietuvos“.
