Praktiškai visų žaliavų rinkose atsiskaitoma JAV doleriais. Apie du trečdalius užsienio valiutos atsargų pasaulio šalys laiko taip pat doleriais. Prie dolerio ilgą laiką savo juanį buvo „prikabinusi“ net didžioji Kinija. JAV Federalinio rezervų banko vertinimais, net 55–70 proc. dolerio banknotų naudojami už JAV ribų (daugiausia Lotynų Amerikoje ir Rusijoje)!
Taigi, kas šiuo metu yra svarbiausia pasaulio valiuta, turėtų būti akivaizdu. Be abejo, doleris neturi visiškos monopolijos šioje srityje – rezervinėmis valiutomis laikomi ir euras (anksčiau – Vokietijos markė ir Prancūzijos frankas), Japonijos jena, net Šveicarijos frankas. Tarp dviejų XX a. pasaulinių karų pagrindine pasaulio valiuta buvo Didžiosios Britanijos svaras, bet vėliau savo pozicijas jis užleido JAV doleriui.
Kaip išsikovoti rezervinės valiutos statusą? Kokių ypatybių tam reikia? Ekonomistai, nagrinėjantys tarptautinius finansus ir jų istoriją, išskiria kelias svarbias ypatybes.
Šalies ekonomikos dydis
Jei šalies ekonomika didelė, t. y. jos kuriamas produktas ir užsienio prekyba (importas, eksportas) dideli, ji turi pranašumą. JAV ekonomika gana uždara, t. y. daugumą suvartojamų prekių ir paslaugų pasigamina pati ir jos eksporto bei importo santykis su bendruoju vidaus produktu (BVP) nėra toks didelis kaip mažesnėse šalyse. Tačiau vien jos BVP dydis, sudarantis daugiau kaip 14 trln. dolerių, arba beveik ketvirtadalį pasaulio BVP (matuojant doleriais), byloja, kad ši šalis yra tikras „dramblys“ pasaulio ekonominėje bendrijoje.
Esant tokiam pasaulio BVP pasiskirstymui, doleris – natūralus kandidatas į sąskaitų išrašymo, atsiskaitymų ir užsienio prekybos finansavimo priemones.
Pinigų ir makroekonomikos stabilumas
Tie, kurie tarptautiniu mastu naudoja valiutą ką tik išvardytiems tikslams, nori, kad ji būtų stabili, t. y. kad jos kursas kitų valiutų atžvilgiu labai nesvyruotų, kad infliacija ją išleidžiančioje šalyje nebūtų didelė. Tarptautinėje prekyboje įprasta pinigus už išsiųstas prekes gauti po kelių mėnesių. Jei per tą laikotarpį pinigai, kuriais išrašyta sąskaita, nuvertėtų, eksportuotojas patirtų nuostolių. Štai kodėl kitas doleris – Zimbabvės – šiam tikslui nelabai tiktų.
JAV dolerio kursas kitų pagrindinių pasaulio valiutų atžvilgiu taip pat kartkartėmis labai smarkiai kisdavo. Po žymesnių dolerio kurso kritimų (pavyzdžiui, jenos ir Vokietijos markės atžvilgiu 1985–1987 m. ar euro atžvilgiu pastaruosius kelerius metus) tarp ekonomistų vis pasigirsdavo kalbų, kad dolerio viešpatavimui ateina galas. XX a. aštuntajame dešimtmetyje, kai po kelių labai didelių naftos brangimų į daugelį šalių grįžo „didžioji infliacija“, Japonijos, Vokietijos ir Šveicarijos centriniai bankai su ja geriau susitvarkė nei JAV centrinis bankas, todėl tuo laikotarpiu šių šalių valiutos taip pat metė iššūkį doleriui.
Išvystytos finansų rinkos
Jei šalies finansų rinka nėra labai griežtai reguliuojama, jei kapitalas gali laisvai įeiti į šalį ir ją palikti, tai gali būti vienas svarbiausių veiksnių, galinčių prisidėti prie to, kad šalies valiuta taps tarptautinė. Londonas ir Niujorkas – didžiausi pasaulyje tarptautiniai finansų centrai. Pirmasis kažkada padėjo svarui, antrasis – doleriui (XX a. antrojoje pusėje).
Vokietija niekada neturėjo panašaus dydžio finansų centro. Japonijos Tokijas ir net Honkongas šiuo aspektu buvo geriau žinomi už Frankfurtą.
Pinigai kaip „Windows“
Ekonomikos istorikai pastebėjo, kad Didžiosios Britanijos svaras XX a. pirmojoje pusėje dar ilgai išliko pagrindine rezervine pasaulio valiuta, netgi šiai šaliai užleidus ekonominės galybės statusą JAV praėjusio amžiaus pabaigoje. Kitaip tariant, rezervinės valiutos išsiskiria inercija – jei eksportuotojai, importuotojai, investuotojai ir užsienio valiutos prekiautojai naudoja pinigus kaip rezervinius, tikėtina, kad tai tęsis ir ateityje.
„Jei kiti vis labiau naudoja kokį nors daiktą, didėja tikimybė, kad jį naudosi ir tu“ – ekonomistai šį reiškinį vadina „tinklo efektu“, „tinklo išoriniu efektu“ ar „masto ekonomija“. Kad būtų lengviau suprasti, kaip šis reiškinys susijęs su rezervinėmis valiutomis, aptarkime kelis su mūsų kasdienybe susijusius pavyzdžius.
Daugumos mūsų naudojamų kompiuterių operacinė sistema yra „Windows“. Jei jau taip istoriškai atsitiko, esame linkę pirkti kompiuterį su būtent šia operacine sistema. Net ir tais atvejais, jei ji mums ir nelabai patinka ir labiau prie širdies yra stilingieji „Apple“ ar nemokami „Linux“. Taip yra todėl, kad mūsų kompiuteris lengviau „susikalba“ su kitų vartotojų kompiuteriais, naudojančiais „Windows“, be to, taikomųjų programų šiai sistemai parašyta daugiau (nes rinka didesnė ir dėl to pelningesnė).
Panašiai yra ir su telefonais. Jei aš vienas jį turiu, o kiti neturi, kokia man iš jo nauda, nes pokalbiui (kaip ir finansiniams sandoriams bei, kaip sako amerikiečiai, tango) „reikia dviejų“. Nauda dėl tinklo buvimo didėja eksponentiškai – sulig vartotojų skaičiaus kvadratu. Beje, sąvoka „tinklo išorinis efektas“ ir buvo pirmą kartą panaudota telefonų bendrovės „Bell“ darbuotojo N. Lytkinso 1917 metais.
Tinklo efektas padeda paaiškinti, kodėl išpopuliarėjo tik kelios socialinių tinklų svetainės, kodėl yra tik kelios pagrindinės vertybinių popierių biržos ar kodėl dauguma moksleivių nori mokytis anglų kalbos.
Dabar galime grįžti prie rezervinių valiutų. Teigiamas tinklo efektas taip pat paaiškina jų atsiradimą ir ilgą gyvavimą. O neigiamas tinklo efektas, kurį sukelia kokių nors įvykių ar jų kritinės masės lemtas „lūžis“ (ekonomikos tekstuose dažnai galima rasti žurnalisto Malcolmo Gladwello to paties pavadinimo knygoje išpopuliarintą sąvoką the tipping point), gali pradėti tarptautinės valiutos „pabaigos pradžią“.
Ar (ir kada) doleris praras savo dabartinį statusą?
Ekonomistai vis garsiau kalba, kad doleris ilgainiui gali būti nukarūnuotas. Menzie Chinnas iš Viskonsino universiteto ir Jeffrey Frankelis iš Harvardo neseniai pateikė gerai argumentuotą teoriją, kad tą padarys euras per maždaug 15 metų. Ypač jei prie euro zonos prisijungs tokios šalys kaip Danija, Švedija ir Didžioji Britanija su Londono finansiniu centru.
Kiti teigia, kad dolerio duobkasio vaidmenį po kelių dešimtmečių, kai Kinijos BVP taps didesnis už JAV, atliks juanis. Rusų politikai taip pat apie tai svajoja, grasindami, kad naftos ir dujų už dolerius nebeparduos (tai girdime ir iš kai kurių kitų naftą eksportuojančių šalių). Treti semiasi įkvėpimo iš euro sėkmės ir puoselėja regioninių valiutų, pavyzdžiui, Azijos ACU (Asian Currency Unit), Amerikos amero (bendros JAV, Kanados, Meksikos, galbūt Centrinės ir Lotynų Amerikos valiutos), Afrikos afro, idėjas.
Egzistuoja ir kraštutinė bendros pasaulio valiutos vizija. Belgų ekonomistas Bernardas A. Lietaeris prieš beveik dešimt metų pasiūlė įvesti pasaulio valiutą terra, kurios vertė būtų pagrįsta dvylikos pagrindinių pasaulio žaliavų „krepšeliu“ ir kuri dėl to nenuvertėtų, priešingai negu dabartinės pagrindinės valiutos, kurių vertė po aukso standarto pabaigos su niekuo materialiu nebesusieta.
Prieš kelias savaites garsus investuotojas ir filantropas George’as Sorosas parengtame išėjimo iš pasaulinės krizės plane pasiūlė padidinti jau seniai egzistuojančios ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) administruojamos sintetinės valiutos Specialiųjų skolinimosi teisių (Special Drawing Rights) pasiūlą. Anot jo, jei, kovodamos su krizės padariniais savo šalių viduje, pinigų pasiūlą didina JAV ir kitos didžiosios valstybės, kodėl to nepadarius pasauliniu mastu. Tačiau tam reikia 85 proc. TVF narių balsų, o JAV, kaip rašo G. Sorosas, TVF turinčios 16,77 proc. balsų, tokius pasiūlymus beveik visada blokuodavo.
G. Sorosas savo plane nepaaiškino, kodėl JAV taip daro. Bet įvairių sąmokslų teorijų, kurių pilnas internetas, kūrėjams „viskas ir taip aišku“ – „ekonominė imperialistė“ darys viską, kad neleistų atsirasti konkurentų doleriui. Kodėl naudinga turėti tarptautinę valiutą? Pažvelkime į naudos šaltinius.
Patogu verslininkams ir piliečiams
Amerikiečių verslininkams, kurie eksportuoja ir importuoja, skolina ar skolinasi, labai patogu, kai šie sandoriai atliekami doleriais. Pavyzdžiui, nereikia sukti galvos dėl valiutų kursų pokyčių, nereikia leisti pinigų, kad apsidraustų nuo valiutos kurso rizikos, nereikia mokėti už valiutos keitimą. Piliečiai, vykstantys atostogų į užsienį, gali pasiimti pluoštelį savų pinigų – visose pasaulio šalyse juos priims ar iškeis.
Taigi, doleris, kaip ir anglų kalba, JAV piliečiams ir įmonėms suteikia natūralų pranašumą prieš kitų šalių gyventojus.
Uždirba finansų sektorius
Atrodytų, kad nėra tiesioginio ryšio tarp valiutos, kuria sudaromi sandoriai, ir bankų veiklos šalies. Pavyzdžiui, anglų bankai, veikiantys Londono finansiniame centre, svarui praradus turėtas pozicijas, pradėjo daryti verslą doleriais, eurais, jenomis ir pan. Tačiau jei tavo šalies valiuta yra pasaulio rezervinė valiuta, tai tikrai „netrukdo“. JAV bankai labai daug uždirba iš įvairių operacijų doleriais. Be to, tik JAV veikiantys bankai turi tokį užnugarį kaip Federalinis rezervų bankas, galintis suteikti likvidumo paskolas ir pan.
Senjoražo pajamos
Vėl pradėkime nuo apibrėžties. Senjoražu vadinamos grynosios pajamos iš teisės (šiais laikais centrinių bankų turimos monopolinės teisės) leisti pinigus. Pavyzdžiui, jei mūsų tautietis turi 100 dolerių banknotą, šis suteikia beveik 100 dolerių vertės (nes jį atspausdinti kainavo kelis JAV centus) beprocentinę paskolą Federaliniam rezervų bankui. Kitaip tariant, kad tą dolerį iš Federalinio rezervų banko kas nors gautų, vienaip ar kitaip mainais jis turėjo JAV centriniam bankui pateikti turtą, kuris jau duoda grąžą.
Būna ir neigiamo senjoražo pavyzdžių. Pavyzdžiui, smulkias monetas nukalti kainuoja brangiau, nei yra jų nominali vertė. Kai kas Lietuvoje smulkias centų monetas naudoja stogams prikalti. Tačiau dauguma grynųjų pinigų cirkuliuoja gana stambių banknotų pavidalu, todėl senjoražo pajamos gali būti didelės.
Kaip buvo minėta, gerokai daugiau nei pusė į apyvartą išleistų JAV dolerio banknotų ir monetų cirkuliuoja kitose šalyse. Niekas tiksliai nežino užsienyje cirkuliuojančių grynųjų dolerių sumos, tačiau vertinama, kad iš užsieniečių JAV kasmet gauna apie keliolika milijardų dolerių senjoražo.
Valdžiai leidžia skolintis pigiau
Daug centrinių bankų (pirmiausia Kinijos) užsienio atsargas pageidauja laikyti JAV vyriausybės išleistais vertybiniais popieriais (kurie, priešingai negu banknotai, jau duoda grąžą). Todėl JAV vyriausybei skolintis paprasčiau nei kitoms valstybėms, nes manoma, kad JAV iždo vertybinių popierių rinka yra saugi, likvidi ir gerai išvystyta. Svarbiausia, kad tai leidžia JAV vyriausybei skolintis pigiau. Kaip rašiau ankstesniame VALSTYBĖS numeryje, JAV skolinimosi poreikiai artimiausiais metais bus milžiniški dėl numatomų didžiulių biudžeto deficitų, kurių reikia ekonomikai ir finansų sektoriui gelbėti. Nedidelės palūkanos, kurias reikia mokėti už išleistas obligacijas, leidžia skolintis didesnes sumas.
Prestižas, politiniai dividendai ir kai kurie trūkumai
Kiekybiškai įvertinti šį rezervinės valiutos naudos šaltinį gana sunku. Tačiau šis aspektas šalia karinės galios, kultūrinės ir kitokios ekspansijos (pavyzdžiui, kolonijų turėjimo) yra vienas veiksnių, paprastai tapatinamų su šalies galia.
Tiesa, čia gali būti ir priešinga interpretacija. Pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas Charles’is de Gaulle’is (1890–1970) XX a. septintajame dešimtmetyje sudavė smūgį tarptautiniam JAV prestižui viešai piktindamasis pastarųjų „lupikiška privilegija“. Jis turėjo omenyje tą naudą iš rezervinės valiutos, kurią aprašėme pirmiau. Šių dienų „JAV imperialistinio kapitalizmo modelio“ kritikai taip pat nepamiršta pabaksnoti į šį istorinį „neteisingumą“.
Yra ir kai kurių nepatogumų, kuriuos gali sukelti rezervinė valiuta. Jei rezervinės valiutos paklausa staiga pakinta, tai gali nulemti didelius tos valiutos kurso svyravimus. Valiutos kurso stiprėjimas gali apsunkinti gyvenimą eksportuotojams, silpnėjimas – didinti infliaciją. Anksčiau, kai centriniai bankai labiau kreipdavo dėmesį į pinigų rodiklius, būdavo sunkiau vykdyti ir pinigų politiką.
Dėl šių priežasčių Vokietijai ir Japonijai nelabai patikdavo tai, kad šių šalių valiutos buvo plačiai naudojamos užsienyje. Europos centrinių bankų sistemos oficiali pozicija yra neutrali – „ji nei skatins, nei trukdys eurui cirkuliuoti tarptautinėje arenoje“ – ir tegu patys rinkos dalyviai sprendžia, ar jiems labiau patinka euras, doleris ar kita valiuta.
Apibendrinkime. Atrodo, kad šaliai turėti tarptautiniu mastu rezervine laikomą valiutą apsimoka. Ir jei jau kuriai nors valstybei pasisekė tokią turėti, šios privilegijos ji nenorės lengvai atsisakyti.
