Tarsi stropus sodininkas
Žinomam ekonomistui ir istorikui, Kovo 11-osios Akto signatarui Vladui Terleckui mūsų klausimas nepasirodė sunkus – ekonomikos mokslų daktaras konstatuoja: didesnę pažangą valstybė padarė 1918–1937 m.
"Tada prie valstybės vairo dirbo sąžiningi, kvalifikuoti pasišventėliai, – apie pirmuosius nepriklausomos Lietuvos vadovus kalbėjo docentas. – Anuomet ministrai nepaisė savo interesų, laiko ir pinigų, nebuvo susiję su verslo grupuotėmis. Jie turėjo kilnesnį tikslą – dirbti iš pelenų pakilusios valstybės labui. Kai kurie iš jų net savo algas vargingiesiems išdalydavo."
Ekonomistas Domas Cesevičius knygoje "Lietuvos ekonominė politika 1918–1940" rašo, kad ekonominė politika, vykdyta tarpukario Lietuvoje, ne vienu atveju gali būti pavyzdys dabarčiai: "Valstybė prilygusi stropiam sodininkui: dariusi tik tai, kas reikalinga (globojo žemės ūkį, taip pat agrarinę pramonę ir kita, kas su tuo siejosi), bet netrukdė natūraliai rinkos ūkio raidai." Lietuva, kurdama savo ekonomiką, anuomet ėjo tuo pačiu keliu, kurį jau buvo nuėjusios Vakarų šalys.
Prioritetas – žemės ūkis
Smetoninės Lietuvos ekonomikos centras buvo žemės ūkis – rinktis šį ekonomikos modelį diktavo pokario realybė. Kitos šakos tik papildė, tiksliau, veikė žemės ūkiui.
Lietuvos teritorijoje, netekus Vilniaus krašto ir prijungus prie jos Klaipėdos kraštą, buvo per 300 tūkst. ūkių, o kaimo gyventojų buvo 77 proc.
"Po Pirmojo pasaulinio karo dar keletą metų buvo jaučiamas žemės ūkio produktų trūkumas industriniuose Europos kraštuose, ir tų produktų kainos buvo aukštos", – žemės ūkio svarbą aiškino D.Cesevičius.
Užsienyje Lietuvos žemės ūkio produktai buvo vertinami, o rinkų jiems ieškojo pati valstybė. Veiksmingiausia priemonė buvo prekybos sutarčių su kitomis valstybėmis sudarymas. Iki 1925 m. prekybos sutartys buvo sudarytos su Anglija, Čekoslovakija, Vokietija ir Norvegija.
Kūrė vidurinę klasę
Valstybė iškart perėmė savo žinion ir pradėjo eksploatuoti geležinkelius, pašto, telegrafo ir telefono įmones. Vėliau buvo įsteigta valstybinė draudimo sistema, valstybinė spaustuvė, valstybinis viešbutis, beveik valstybinis emisijos bankas, kuriame valstybė turėjo pagrindinį akcijų paketą. Didelių pajamų davė ir valstybinis spirito pardavimo monopolis, o vėliau – ir degtukų monopolis.
Stambiųjų kapitalistų ekonominę jėgą ir savivalę pažabojo prieštaringai vertinta žemės ūkio reforma. Ši reforma palaikė ir stiprino vidurinį sluoksnį, bet buvo negailestinga pasiturintiems dvarininkams. Iš stambiųjų dvarininkų buvo konfiskuojamas turtas, dauguma dvarų išskaidyti į savarankiškus ūkius. Tai padidino nuosavybę turinčių asmenų ir šeimų skaičių, kartu stiprino politinį, socialinį ir ekonominį krašto stabilumą.
Biudžetą formavo atsargiai
Taikos sutartimi su Sovietų Rusija buvo numatyta, kad Lietuvai už padarytus per karą nuostolius Sovietų Rusija išmokės 3 mln. aukso rublių. Tas auksas, taip pat iš gyventojų į iždą patekę užsienio pinigai sudarė pagrindą 1922 m. steigiant emisijos banką – Lietuvos banką. Valstybės iždas, nupirkęs didelę dalį Lietuvos banko akcijų, perleido jam savo auksą. To aukso iš pradžių užteko savajai valiutai – litui – įvesti.
Pirmaisiais savos valiutos metais biudžetas buvo sudarytas ir subalansuotas. Bendra jo suma – 198 mln. litų. Nuo to laiko, kai buvo įvestas litas, per aštuonerius metus valstybės biudžetas išaugo beveik dvigubai. Kilo gyventojų vartojamasis, kartu ir mokestinis pajėgumas. Gyventojai vis daugiau pirko importuojamų prekių, o kadangi jo buvo apdėtos muitais, savaime augo ir valstybės pajamos iš muitų, akcizų ir transporto įmonių.
Lietuvos biudžeto politika buvo labai atsargi arba net primityviai rūpestinga: jeigu tik kuriais metais sumažėdavo pajamų, tuoj beatodairiškai būdavo mažinamos kitų metų išlaidos. Apskritai iki 1930-ųjų biudžeto perteklius pasiekė 60 mln. litų.
"Tas biudžetavimo technikos primityvumas bei prasčiokiškas paprastumas išėjo į gera. Kaip tik tuo metu pasaulinė ekonominė krizė jau buvo įgavusi grėsmingas formas", – rašė D.Cesevičius.
Krizė vis dėlto nualino kraštą, valstybės biudžetas pagal pajamas ir išlaidas lygį, buvusį iki krizės, pavijo tik 1936 m.
Mokesčių anuomet nedidino
Lietuvos valstybės gyvenimo pradžioje buvo aišku, kad jos finansų sistemos ir biudžeto pajamų struktūros negalima grįsti vadinamaisiais tiesioginiais mokesčiais, kaip tai būna ekonomiškai išsivysčiusiuose kraštuose. Pajamų iš mokesčių šaltiniai buvo puoselėjami ir saugomi, kad būtų užtikrintas nuolatinis lėšų tekėjimas į biudžetą.
"Per tarpukario nepriklausomybės laikotarpį nebuvo didesnio mokesčių kėlimo", – D.Cesevičius teigia, kad daugiausia buvo verčiamasi biudžeto išlaidomis.
Kadangi Lietuvos finansinė sistema labiausiai rėmėsi vartojimo mokesčiais, didžiausia finansinė našta teko plačiausiems vartotojų sluoksniams. Pagal ekonominę struktūrą pats gausiausias sluoksnis buvo valstiečiai. Tačiau kad ir buvo jų Lietuvoje daugiausia, vis dėlto jie nebuvo didžiausi vartotojai. Pirmiausia dėl to, kad paprastai vartodavo tai, ką patys pagamindavo. Finansinė našta, D.Cesevičiaus teigimu, labiausiai slėgė mažiausią gyventojų sluoksnį – valstybės, savivaldybių tarnautojus, amatininkus ir pramonininkus. Kita vertus, jie, gaudami gerus atlyginimus, buvo pajėgiausi pirkėjai ir mokesčių mokėtojai.
Griauti, tada statyti
1990 m. ekonomika nebuvo sunaikinta karų, bet valstybės kūrėjus slėgė kiti rūpesčiai: ką daryti su nereikalingomis, neperspektyviomis įmonėmis.
"Griūtis su visomis pasekmėmis: nedarbu ir kitais socialiniais skausmingais reiškiniais – buvo neišvengiama", – pabrėžė V.Terleckas. Slėgė ir ekonomikos modelio kaita: iš planinės, direktyvinės, komandinės reikėjo pereiti prie rinkos ekonomikos. Vienu metu teko ir mokytis, ir kurti.
V.Terlecko nuomone, pirmaisiais atkurtosios nepriklausomybės metais valstybė privalėjo imtis aktyvesnio vaidmens ekonomikoje.
Tarpukariu valstybė turėjo galbūt per didelį polinkį į etatizmą – kišimąsi į visas viešojo gyvenimo sritis. Tačiau po 1990-ųjų valstybė net ir spręsdama ekonomikos reikalus laikėsi daugiau stebėtojo vaidmens.
"Reikėjo iš pat pradžių labiau reguliuoti ekonomiką, nelaukti investicijų iš užsienio, o kurti patiems, nes užsienio investuotojų tikslas – nusigriebti grietinėlę ir sprukti, jei valstybės ekonomikoje atsitinka kas nors negera", – kritikavo docentas.
Šalies ekonomikos inkaras
Anuomet pasaulinė pinigų sistema buvo pagrįsta brangiaisiais metalais, galiojo vadinamasis aukso standartas. Mūsų šalies pinigas litas buvo laikomas viena stipriausių Europos valiutų.
"Litas buvo padengtas ir auksu, ir valiutomis, kurias bet kada buvo galima iškeisti į auksą", – apie valiutų valdybos sistemą, padėjusią užtikrinti lito stiprumą, kalbėjo ekonomikos mokslų daktaras Gitanas Nausėda. Tarpukario Lietuvos bankas turėjo daugiau galių kredituoti ūkį, vykdė kur kas aktyvesnę politiką, o tai leido išsaugoti lito stiprumą ir Didžiosios depresijos metais. Beje, tuo laikotarpiu dėl tinkamų valdžios veiksmų litas netgi sustiprėjo kai kurių valiutų, ypač JAV dolerio, atžvilgiu.
Po to, kai buvo atkurta nepriklausomybė, litas stipriausias buvo 2002–2003 m., kai buvo atsietas nuo JAV dolerio ir susietas su euru. Kaip tik tuo metu euras ėmė brangti JAV dolerio atžvilgiu. Litas sustiprėjo nuo 4 litų už 1 JAV dolerį iki šiek tiek daugiau kaip 2 litų už 1 JAV dolerį.
Kita vertus, nacionalinė valiuta stipri tiek, kiek stipri šalies ekonomika ir finansinė sistema. Šiuo metu gyvename ne geriausius laikus, todėl vis dažniau aptariama lito devalvacijos tema.
"Turime papildomą saugiklį, saugantį lito stabilumą, – užtikrino G.Nausėda. – Litų, išleistų į apyvartą, kiekis yra padengtas 100 proc., o gal ir daugiau. Neturėtų kilti sunkumų išlaikant fiksuotą lito ir euro santykį." Valstybė turi saugoti šį santykį, nes nuo jo priklauso visų mūsų gyvenimas, tai ne šiaip sau valiutos kursas, pabrėžė finansų analitikas, o inkaras, prie kurio pritvirtinta mūsų ekonomika.
Mokslo alkis – ne toks
Lietuvos valstybę kūrusieji nuo 1918-ųjų daug nuveikė ir tautai šviesti, raštingumui didinti. Tarpukario Lietuvos švietimo sistemą pavyzdžiu laikė istorijos mokymo gaires Sąjūdžio metais konstravęs istorikas Alfredas Bumblauskas. Tarpukario švietimo organizatorius ir mokytojus gerai vertina ir Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos didaktikos centro direktorius docentas daktaras Benediktas Šetkus.
Jis atkreipia dėmesį, kad tarpukario laimėjimai švietimo srityje atrodo dideli todėl, kad Lietuva po Pirmojo pasaulinio karo buvo nuniokota ir atsilikusi. Po sovietmečio padėtis buvo kitokia: Lietuvoje jau veikė pakankamai gera švietimo sistema. Žinoma, nevertinant ideologijos. Dėl to galima teigti, kad pirmosios Lietuvos Respublikos metais švietimui suklestėti susiklostė geresnės aplinkybės.
Anuomet dažnas valstiečių vaikas buvo menkai raštingas. Raštingumo lygis pradėjo sparčiai kilti po 1928 m., kai pradinis mokslas tapo privalomas, ir po 1936-ųjų švietimo reformos, kai nuo keturių skyrių pradžios mokyklos pereita prie šešių skyrių.
"Ar esate matę prieškario Lietuvos gimnazijose parengtų abitūros egzaminų klausimus? – retoriškai klausė B.Šetkus. – Nustebtumėte, kiek to meto gimnazistai turėjo išmokti ir žinoti." Beje, dažniausias to laiko gimnazistų baigiamųjų egzaminų įvertinimas būdavo trejetas. Ketvertą gaudavo puikiai dalyką išmokęs mokinys, o penketas buvo retenybė. Esminis anuomečio ir šiandienio mokymo skirtumas yra tas, kad tuomet orientuojamasi buvo į žinias, o dabar, imant pavyzdį iš Vakarų, – į gebėjimų ugdymą.
Sociologė dr. Aušra Maslauskaitė:
Nėra vienos liniuotės, kuria būtų galima pamatuoti šiuos du istorinės raidos periodus, juo labiau teigti, kad tarpukariu Lietuva nuveikė daugiau nei šių laikų nepriklausoma Lietuva. Kiekvieno šių periodų iššūkiai skirtingi, tad kiekvieno jų laimėjimai ir pralaimėjimai turi būti vertinami atskirai. Tarpukario Lietuva sugebėjo sukurti vidurinę klasę, kuri apibrėžė modernius privačios erdvės, sanitarijos ir higienos, netgi gastronomijos standartus. Jos nuveiktas darbas padėjo pagrindus kurtis visuomenei, kuri būtų priartėjusi prie labiau pažengusių to laikotarpio visuomenių.
Antras to laiko laimėjimas – socialumo stiprinimas. Buvo įsteigta daugybė socialinių darinių (pavyzdžiui, draugijų, parapijų), kurie kūrė visuomenę kaip bendruomenę.
Trečias laimėjimas – švietimo reforma. Buvo dedamos pastangos įveikti visuomenės neraštingumą, įvestas privalomas pradinis mokslas. Taip buvo pradėta konstruoti visuomenė, kurioje išsimokslinimas tapo kilimo aukštyn pagrindu, tramplinu į vidurinę klasę. Dabartinės Lietuvos vienas didžiausių laimėjimų yra tas, kad mes, kaip nepriklausoma valstybė, vis dar egzistuojame.
Atsiribojant nuo politinių laimėjimų ir žvelgiant į visuomenę, didžiausia vertybė yra individualizmo daigai, kurių šiandienėje Lietuvoje yra daugiau nei prieš du dešimtmečius. Kaip individualizmą įvardiju suvoktą asmens autonomiškumą, prisiimtą atsakomybę už savo sprendimus, refleksiją, atvirumą kitiems ir kitokiems, savo vertės pajautą, įsipareigojimą.
Lietuvos pramonės struktūra (įmonių skaičius) 1939 m. 2009 m.
Kasyklos 33 60
Žemės ir akmens pramonė 115 74
Metalo pramonė 32 720
Mašinų pramonė 54 153
Instrumentų pramonė 4 143
Chemijos pramonė 57 91
Odos ir kailių pramonė 46 60
Tekstilės pramonė 94 193
Medžio pramonė 206 1841
Popieriaus pramonė 23 93
Poligrafijos pramonė 58 266
Maisto pramonė 386 779
Gėrimų pramonė 67 96
Tabako pramonė 7 2
Aliejaus ir riebalų pramonė 10 9
Drabužių ir avalynės pramonė 167 800
Elektros stotys ir vandentiekis 33 223
Vaistų ir farmacinių preparatų gamyba 0 15
Kompiuterių ir elektronikos pramonė 0 38
Šaltinis: "Lietuvos ekonominė politika 1918–1940" ir Statistikos departamentas
