Daugeliui gerai žinoma sentencija, kad jei šalis nesimoko iš istorijos, ji pasmerkta kartoti jos pamokas. Rečiau girdima mintis, kad apskritai žmonija nelinkusi mokytis iš istorijos, jog istorinės klaidos nuolat kartojamos, dėl to periodiškai žūsta milijonai žmonių, nuolat sunaikinamas milžiniškas materialinis bei dvasinis žmonijos turtas.
Esu linkęs palaikyti pastarąją mintį, nes karai, revoliucijos nuolat kartojasi. Kartojasi žudymai bei griovimas. XIX amžiuje atrodė, kad žmonija sparčiai žengia dvasinės bei materialinės civilizacijos keliu, jog ji ima suvokti minėtų periodiškų mokėjimų beprasmiškumą. Tačiau XX amžius nesutvirtino šios tendencijos – jis, deja, buvo ne tik neregėtos techninės, politinės, socialinės ir kitokios pažangos, bet ir dviejų pasaulinių karų, daugybės revoliucijų, daugybės konfliktų, dviejų sistemų priešpriešos amžius. Žlugus Tarybų Sąjungai, atgijo viltis, jog pasaulis pradės vengti didelių sukrėtimų, nekartos praeities klaidų. Šiandieną galime konstatuoti, kad ši viltis yra trapi ir gali žlugti.
Šį rašinį pradedu iš, rodos, taip toli, nes noriu pabrėžti, jog daugelis praeities suiručių turi panašias šaknis. Iš pirmo žvilgsnio lokalūs įvykiai, vadovų ar valdovų poelgiai buvo padiktuoti tik tam tikro konkretaus istorinio, pažintinio, ideologinio ar politinio, apskritai kalbant, kultūrinio (ar antikultūrinio) konteksto. Jį dideliu mastu apibrėžė, lėmė visuomenės savimonės lygis, įvairūs to laikotarpio požiūriai bei instinktai. Ne išimtis buvo ir tarybinis eksperimentas, kurio dalyve prieš savo valią tapo ir Lietuva.
Tarybinis eksperimentas gimė iš apskritai pagirtino noro padaryti visuomenę teisingesnę, palengvinti vargingų žmonių dalią. Tačiau po 1912 metų revoliucijos socialistinis teisingumas buvo pradėtas įgyvendinti remiantis klasinio fundamentalizmo idėja. Vargšai buvo laikomi teisuoliais, tuo tarpu pasiturintis ar turtingas žmogus buvo paskelbtas blogio nešėju. Iš to pagal visus formaliosios logikos principus sekė, jog blogį, tai yra turtinguosius, reikia naikinti – atimti iš jų turtą, tai yra eksproprijuoti, tremti ir ... fiziškai naikinti. Juk nieko bloga, jei naikini blogį. Tai buvo bolševizmo logika.
Bendresne prasme tai nebuvo naujiena. Žmonija tūkstantmečius veikė pagal šią schemą – identifikuoti blogį ir jį naikinti. Skyrėsi ne proceso esmė – gerieji kovoja prieš bloguosius, o konkretus blogio požymis. Bolševizmui tai buvo priklausymas klasei (buržuazija), o kitais atvejais tai galėjo būti priklausymas kitai tautai, religijai, rasei ir panašiai.
Taigi ne tik bolševizmas, bet ir fašizmas, rasizmas, inkvizicija rėmėsi ta pačia formalia logika. Tai fundamentalizmo, „grynuoliškumo” logika – grynas gėris kovoja su grynuoju blogiu.
Šioje logikoje slypi esminė klaida – realioje tikrovėje nėra nei grynojo gėrio, nei grynojo blogio. Jis geriausiu atveju gali būti mūsų galvose. Sakau, geriausiu, idealiu atveju, nes žmonija iki šiol sunkiai apibrėžia tai, kas yra gėris ir kas – blogis, vis dažniau sutikdama su tuo, jog tai – santykinės sąvokos. Be to, žmonės, institucijos, organizacijos, kurios išlaiko minčių balansą, pripažįsta, jog kiekvienas žmogus, bendruomenė turi tiek nelengvai apibūdinamo gėrio, tiek blogio. Todėl tokie socialiniai subjektai neserga „šventumo” liga, yra tolerantiški, linkę į kompromisą su kitais. Toks tolerantiškumas yra demokratiškumo, humanizmo bei tikro tikėjimo bruožai.
Lietuva XX amžiuje keletą kartų yra atsidūrusi įvairių fundamentalistinių procesų verpetuose. Amžiaus viduryje mūsų maža šalis tapo fašistinio bei bolševikinio fundamentalizmų sąmokslo, o vėliau susidūrimo, konflikto auka.
Tuo metu Lietuvoje veikusios politinės jėgos, taip pat veikėjai tapo šių didžiųjų procesų įkaitais. Manau, šiandien daugumai žmonių aišku, jog Lietuva tuo metu negalėjo išlaikyti valstybingumo. Ji tegalėjo parodyti pasauliui, kad ji priešinasi. Tačiau nė viena politinė jėga, ir pirmiausia tuometinis valstybės vadovas, to nepadarė. Buvo pasirinktas kolaboravimo kelias. Jis prasidėjo dar 1939 metų rudenį, o ne, kaip dažniausiai teigiama, 1940 metų birželį. Gerai suprantant, kas vyksta, buvo kolaboruojama su stalininiu režimu, jam nuolaidžiaujama. Tokio kolaboravimo nebylus motyvas – minimalizuoti žmogiškas aukas, kitas galimas netektis. Tai, galima manyti, buvo tautos išgyvenimo filosofija – neužrūstinti, neprovokuoti faktinių okupantų (faktinė okupacija, primenu, prasidėjo 1939 metais ir buvo nuolat gilinama bei stiprinama). Naujas okupacijos laikotarpis prasidėjo 1940 metais – Lietuvai neva savanoriškai prisijungus prie Tarybų Sąjungos. Prasidėjo naujas kolaboravimo etapas – Lietuvą administruoti pradėjo Lietuvos komunistų partijos veikėjai, nors jų galios tuo metu realiai buvo ypač ribotos. Jie tegalėjo vykdyti Stalino vietininkų valią. Kiek jie patys rodė grupinę ar asmeninę iniciatyvą vykdant deportavimą (1941 birželis) ir kitus darbus, tai yra tikrasis jų neigiamos veiklos matas. Tai pamatuoti turi istorikai. Duomenų pilnumas, objektyvumas, o ne išankstinės politinės nuostatos turi būti tokio tyrimo atributai.
1941 metais, kai vieną okupaciją pakeitė kita – fašistinė, nebuvo realu kalbėti apie valstybingumo atkūrimą. Kita tuometinių Lietuvos veikėjų grupė pasirinko kolaboravimo su naciais kelią. Šiandien galima būtų kelti klausimą, kuris kolaboravimas tautos išlikimo požiūriu buvo perspektyvesnis – su bolševikais ar fašistais. Bolševikai kaip klasinio fundamentalizmo išpažinėjai savo naikinimo mašiną buvo nukreipę į vieną klasę – buržuaziją, tuo tarpu naciai savo taikiniu rinkosi ištisas tautas. Žydai buvo pirmieji. Kelinti būtų buvę lietuviai?
Abi okupacijos, abu fundamentalizmai ir abu kolaboravimo atvejai buvo susiję su žmonių naikinimu, jų gyvenimo būdo griovimu, didžiulėmis materialaus turto netektimis.
Šio rašinio autorius nesiima spręsti visų su tais kolaboravimo atvejais susijusių aplinkybių bei pasekmių, tačiau sunku sutikti su tuo, jog be tinkamos analizės daugiau pagal principą „man taip atrodo”, tarybinis kolaboravimas, tarybiniai veikėjai, tarp jų ir A.Sniečkus, vertinami blogiau nei kolaboravimas su hitlerininkais. Juk pastarasis, kaip ir tarybinis kolaboravimas, pažymėtas dešimčių tūkstančių žmonių krauju.
Taip pat mums sunku sutikti su tuo, jog antifašistinio pasipriešinimo dalyviai yra blogesni nei antistalininės rezistencijos dalyviai. Ir vieni, ir kiti kovojo su fundamentalizmu, ekstremizmu. Ir vieni, ir kiti, tiesa, skirtinguose frontuose, kovojo už išlikimą, už išgyvenimą. Tad kodėl vieni iš jų yra blogesni?
Tai, mūsų manymu, rimtas istorinių vertinimų disbalansas, rodantis, kad mūsų istorijos suvokimas yra smarkiai politizuotas ir ideologizuotas, jog istorijos mokslas dar nepajėgus pateikti savo savarankiškus vertinimus. Šia prasme jis serga ta pačia liga, kuria jis sirgo tarybiniais metais – tada istorinių vertinimų svarstyklės buvo pakrypusios į priešingą pusę.
Istorinių vertinimų vienpusiškumas, nesubalansuotumas yra indikacijos, kad šalies informacinis laukas yra iškreiptas bei nepliuralistiškas. Šiandien tenka konstatuoti, jog jis yra palankus tik vienai politinei pakraipai. Ir nesvarbu, kas per paskutinius trylika metų buvo valdžioje – dešinieji ar kairieji – pirmieji turėjo pranašumą. Iš dalies galima tai suprasti – kairioji pusė buvo tapatinama su tarybine praeitimi, tarybinio laikotarpio kolaboravimu. Tačiau tokia naudinga vienam politiniam sparnui padėtis, mūsų manymu, per daug ilgai užsitęsė.
Užsitęsė ir karingų tarybinio kolaboravimo smerkėjų palaikomas kitaip manančių ar bandančių išsiaiškinti istorinę tiesą bauginimo periodas. Tie žmonės nė nesuvokia, jog, kaip minėta, jie ne taip jau skiriasi nuo tų praeities veikėjų, kuriuos smerkia – jie „grynojo gėrio” vardu kovoja su „grynuoju blogiu”. Kovoja aršiai bei agresyviai. Ypač įdomu stebėti tarp jų esančius tuos „kovotojus”, kurie savo metu, būdami, pavyzdžiui, stalininio komjaunimo nariai arba tarybinės prokuratūros darbuotojai, kovojo su „buržuaziniu blogiu”.
Mūsų visuomenei reikia istorinės tiesos. Tokia tiesa leistų nurimti aistroms ir galų gale susitaikyti dviem visuomenėms dalims, kurių viena nuolat paverčiama politiniu taikiniu. Politikai turėtų nustoti beatodairiškai neatsakingai ir vienpusiškai eksploatuoti šią istorinę temą siekdami partinių interesų. Jie istorijos mokslui turi duoti kelią. Priešingu atveju mes galime būti priversti ir vėl kartoti praeities suiručių, konfliktų scenarijus.
