Minėtas socialliberalų pasiryžimas prisikelti savotiškam renesansui net ir aiškiai matant tai, jog jų lyderis jau anaiptol nėra ta charizmatinė asmenybė, kuri 1998 m. pradžioje vos neįveikė Valdo Adamkaus, yra bent jau intriguojantis dalykas. Tačiau netgi nepriklausomai nuo to, kaip pavyks ir ar išvis pavyks NS(SL) įgyvendinti savo šviesiuosius planus, šiandien pakanka iliustracijų, kokias pasekmes visai šalies partinei sistemai gali atnešti panašaus pobūdžio partijų egzistavimas bei jų patekimas į valdžią, kuria manipuliuoti įgauna teisę ir dideli partijos rėmėjai, savo finansų dėka atvirai nekreipiantys jokio dėmesio į partinę drausmę ir frakcinę subordinaciją.
Kaip žinia, NS(SL) Seimo frakcijai priklauso ir Seimo Ekonomikos komitetui vadovauja vienas pagrindinių šios partijos rėmėjų Viktoras Uspaskichas, jau senokai kvestionavęs partinės demokratijos idėją, siūlydamas atsisakyti Seimo rinkimų daugiamandatėje apygardoje, t.y. eliminuoti partijų galimybę pateikti savo sąrašus ir panaikinti proporciškumo principą Lietuvos rinkiminėje sistemoje.
Referendumas prieš partijas
Šią savaitę minėtos idėjos reklamavimas pasiekė kulminaciją, kai V.Uspaskichas pareiškė kartu su referendumu dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą (ES) surengsiąs ir referendumą dėl Seimo narių rinkimo tik vienmandatėse apygardose. Jau praėjusią savaitę Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) buvo įteiktas minėtojo referendumo iniciatyvinės grupės narių sąrašas ir prašymas išduoti parašų rinkimo lapus.
Į tai reaguodama Seimo NS(SL) frakcija gana aiškiai apibrėžė savo poziciją, kurią išdėstė seniūnas Alvydas Ramanauskas: „Nusprendėme, kad dabartinė rinkimų sistema yra optimali ir nėra būtinybės jos keisti. Manome, jog pasiūlymai dėl rinkimų sistemos keitimo galėtų net destabilizuoti politinę situaciją”. Tačiau frakcijos nuomonė šiuo atveju, pasirodo, nebuvo svarbi vienam pagrindinių partijos rėmėjų, kuris pareiškė, jog nemato kitos išeities, kaip tik pakeisti padėtį.
Kitaip tariant, turtingiausiam Seimo nariui tiek praėjusių savivaldybių tarybų, tiek ir Prezidento rinkimų rezultatai turbūt aiškiai parodė, jog ateityje investuoti „į partiją” nebeapsimoka, o norint disponuoti lojalistais šalies parlamente yra paprasčiau ir, ko gero, pigiau orientuotis į vienmandates apygardas. Šiandien, žinoma, galima kalbėti apie politinės kultūros stoką ar V.Uspaskicho politinį neišprusimą, tačiau po iniciatyvų iš rinkimų kovos eliminuoti partijas įvairios abstrakčios sąvokos yra neleistinos.
Šiuo atveju reikia ne kalbėti, o perspėti apie cinizmą demokratijos atžvilgiu, kurį ne taip seniai lengva ranka pagimdė partiją kūrę oportunistai.
Blaškymasis
Vis dėlto, nepaisant neabejotino ydingumo, kuriuo pasižymi antipartinės, vadinasi, ir antidemokratinės Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko iniciatyvos, jos atskleidžia tendenciją, kurią reikėtų bent jau bandyti pažaboti dabar, kol pastaroji neįgavo nebeapgręžiamo pagreičio.
Ši tendencija žymi visišką naujai kurtų ar kuriamų partijų neatsparumą pinigams, kurių pagalba ne kuriama organizacijos struktūra bei didinami jos pajėgumai, o formuojamos tiesioginės pozicijos, vienašališkai naudingos „investuotojams”. Pvz., kažin ar ir buvusioje, ir dabartinėje valdančiojoje daugumoje V.Uspaskichas yra geriausias ekonominių reikalų žinovas, tačiau jo finansinė parama NS(SL) atvėrė kelią į gana įtakingą postą, nepaisant akivaizdžių viešųjų ir privačių interesų sankirtų. Ir tai, kaip tiesmukiškai minėtas veikėjas dabar atmeta jo remtos partijos Seimo frakcijos siūlymus pažaboti savo ambicijas, visų pirma parodo ne jo cinizmą, bet partijos bejėgiškumą.
Tiesa, srityse, tiesiogiai nesisiejančiose su V.Uspaskichu, socialliberalai nevengia parodyti neva turį aiškias nuostatas. Vienas šios partijos kūrėjų ir buvęs A.Paulausko patikėtinis praėjusiuose Prezidento rinkimuose Gediminas Dalinkevičius buvo be jokių skrupulų išstumtas ir iš Seimo frakcijos, ir iš pačios NS(SL).
Šiandien gana garsiai kalbama ir apie kitus, tiesa, jau grynai vidinius kadrinius pasikeitimus pačioje partijoje, kurie visų pirma turėtų būti susiję su NS(SL) Informacijos centro vadovu Vytautu Kvietkausku, taip sumaniai „pateikdavusiu” partinę informaciją, jog socialliberalų ir jų lyderio kampanija buvo tik skurdus jų praeities šešėlis.
Bet kokiu atveju galima pasakyti, kad šiandienė socialliberalų padėtis kažkuo primena sėdėjimą jei ne prie suskilusios, tai bent jau prie skeldėjančios geldos. Valdančiojoje koalicijoje ši partija akivaizdžiai nusileidžia LSDP iniciatyvoms, jų Seimo frakcija jau kiek sumažėjo, o matant dabartinius nesutarimus su V.Uspaskichu, ši tendencija gali tik dar sustiprėti.
Stiprios pozicijos savivaldybių tarybose, kurios buvo iškovotos 2000 m. pavasarį pasitelkiant plataus masto populizmą, šiandien jau prarastos, o partijos lyderis, ko gero, jau neturi politinės karjeros kilimo perspektyvų, nebent po penkerių metų pasikliautų liaudies išmintimi ir nutartų, kad trečias kartas nemeluos.
Blaškymasis, kai lyg ir kalbama apie susijungimą su socialdemokratais (to pastarieji per garsiai ir neneigė), tačiau po to suskumbama pareikšti apie savojo identiteto išsaugojimą bei naują partijos įvaizdį, atrodo logiška išeitis iš situacijos, į kurią patenka visos oportunistinės partijos, savo laiku sukurtos tam, kad politikoje išlaikytų vieną žmogų. Kitaip tariant, ideologijos, galinčios atsispirti oligarchiniams pinigams, nėra, lyderis, net ir pralaimėjęs rinkimus, verčiau ieško kaltųjų savo aplinkoje, nei kalba apie savo pasitraukimą iš partijos vadovo posto, tačiau ambicijos paliekamos buvusiu lygmeniu.
Beje, pasimokyti iš dabartinės socialliberalų padėties turėtų ir kita neseniai vienam politikui sukurta partija, tiesa, jau spėjusi pastarąjį deleguoti į aukščiausią valstybės postą. Oligarchai gali pirkti ar privatizuoti įmones, bendroves, gamyklas ir t.t., tačiau šiandien reikėtų aiškiai pasakyti, jog partijos nėra akcinės bendrovės, kurias galima vienapusiškai išstumti iš politinės rinkos.
