Pirmiausiai reikia pripažinti, kad derybos buvo puiki mokykla šalies valdininkams, - būtent nuo jų sprendimų efektyvumo ir pateikiamos informacijos srauto iš esmės priklausė visa derybų sėkmė. A.Henrikssonas pripažino, jog didžiausio iššūkio sulaukė valstybės institucijų koordinavimo sistema – tai buvo viena iš silpnesnių Lietuvos vietų. Tačiau tuo Lietuva tikrai neišsiskyrė iš kitų kandidačių.
Dabar galima pagalvoti, kaip sukauptą derybinę patirtį panaudoti. Paprastai tariant, ją galima “parduoti”. Kadangi ES plėtros procesas nepasibaigė dešimčia naujų kandidačių, už durų stovi dar kelios, o ateityje jų gali būti ir daugiau, lietuvių patirtis gali praversti ir kitoms valstybėms, juo labiau, kad Lietuvos derybininkai turi specifinę patirtį.
Antra, galima įvertinti, jog Lietuvos interesų grupės nėra tokios stiprios, kaip įprasta manyti. Ir nors per derybas bent jau žemdirbiai mėgino susikooperuoti su kitų kandidačių žemdirbiais ir paspausti Europos Komisiją ir ES nares, tačiau šis spaudimas nebuvo veiksmingas.
Beje, tai nėra vien tiktai derybininkų bėda, nes pačios interesų grupės turi būti suinteresuotos apginti savo interesus ir gauti naudingus sprendimus bendrojoje rinkoje. Interesų grupių parama ir spaudimas gali būti labai svarbus ir Lietuvos kaip ES narės veikloje, kadangi naujoji ES tiktai formuojasi, o teisė pasisakyti, jau nekalbant apie galimybes daryti įtaką ir apginti savo interesus, yra labai svarbi.
Trečia, regioninis bendradarbiavimas ES viduje, atrodo, įgaus vis didesnį pagreitį, todėl, ieškant savo vietos tarp 25 valstybių, reikėtų nepamiršti ne tiktai savo artimiausių kaimynių, bet ir turinčių panašius interesus ES narių. Buvusių kandidačių sąjunga, kaip panašias problemas turinčio bloko, gali ir nepavykti, kadangi į tokį bendradarbiavimą nelabai įsipaišo Lenkija.
Per derybas Lenkija buvo kaip siena, už kurios būrėsi likusios kandidatės. Tačiau įvertinant Lenkijos derybinį svorį ir įtaką, atrodo, jog toliau ši valstybė bendrų sąlyčio taškų ieškos su didžiausiomis ES valstybėmis. Vis dėlto kurį laiką bendra kandidačių problematika gali ir išlikti. Todėl reikės ieškoti vienijančių problemų ir naujų bendradarbiavimo formų. Juo labiau, kad ES konstitucijos projekte numatytas regioninio bendradarbiavimo skatinimas.
Neverta abejoti ir tuo, kad kol kas Lietuvai yra numatytas periferijos vaidmuo – didelės organizacijos užkampis. Tiesa, toks užkampis turi ir savų privalumų – daugiau lėšų sienų apsaugai, specialios programos bendradarbiavimui su kaimynais. Tačiau Lietuvos specifika – Kaliningrado bei Ignalinos AE klausimas – gali paversti šį užkampį išskirtinio susidomėjimo regionu. Tam būtinas profesionalumas, atitinkama strategija ir pačių gyventojų noras.
