Filme įvardijami ir opozicinių jėgų motyvai atsikratyti A. Paulausku. Tuometiniai liberaldemokratai (dabar „Tvarka ir teisingumas“) socialliberalų lyderiui esą galėjo keršyti už tai, kad šis pernelyg aktyviai sudalyvavo R. Pakso apkaltos procese 2004 m. Kartu išryškinama, jog savų sąskaitų su A. Paulausku galėjo turėti ir konservatoriai, kurie, be kita ko, ir inicijavo nepasitikėjimą tuometiniu Seimo pirmininku.
Bandant įvardinti, kodėl A. Paulauskas buvo išsviestas iš Seimo pirmininko posto, politiko 55-mečio proga susuktame filme keliamas klausimas, galbūt A. Paulausko atstatydinimas buvo naudingas konservatoriams. Pastarieji savo laiku burnojo, kad A. Paulausko tėvas buvęs aukštas KGB karininkas, tuo tarpu A. Paulauskas 1990-1995 m. ėjo generalinio prokuroro, o vėliau generalinio prokuroro pavaduotojo pareigas. „Tie biografijos faktai, apie kuriuos jūs klausiate, tai yra kilmė, šeima, skiriant poną Artūrą Paulauską man buvo nežinomi. O netrukus, gal po kokių poros savaičių, pasiekė ta informacija, kad tai yra aukšto KGB karininko sūnus“, - per 1997 m. prezidento rinkimų kampaniją televizijos laidoje „Ringas“ pasakojo konservatorių lyderis Vytautas Landsbergis, taip pat pretendavęs užimti šalies vadovo postą. Jis, be kita ko, tuomet patikino, jog „tikrai būtų susimąstęs“, ar skirti A. Paulauską į generalinio prokuroro postą, jeigu būtų žinojęs šį jo biografijos faktą. Tuo metu A. Paulauskui dovanotame filme pasiremiama knygą „Durnių laivas“ parašiusio rašytojo Vytauto Petkevičiaus duomenimis ir teigiama, kad paties V. Landsbergio tėvas taip pat galėjo būti susijęs su KGB. „Jeigu rašytojas nefantazuoja, šitai klasinei neapykantai nėra jokio pagrindo. Ir Vytauto, ir Artūro tėvai yra iš tos pačios organizacijos“, - teigiama filme, kuriame kritikos strėlių paleista ir į žurnalistą, LNK „Savaitės panoramos“ vedėją Virgį Valentinavičių. Pastarasis įvardijamas kaip prisidėjęs prie užvirusios košės, užuominomis kalbama apie jo paties norus tapti „elegantišku“ prezidentu arba bent jau Seimo pirmininku. V.Uspaskicho strategijos V. Uspaskicho noras pašalinti A. Paulauską iš politinės arenos susiejamas su Darbo partijos siekiu sužlugdyti tuometę Algirdo Brazausko vadovautą Vyriausybę ir perimti ministro pirmininko postą. Prie V. Uspaskicho tikslų priskiriamas ir noras pakenkti prezidentui Valdui Adamkui – esą jeigu A. Paulauskas būtų palaikęs specialios Seimo komisijos, turėjusios tirti V. Adamkaus veiklą, sudarymą, tuomet „darbiečiams“ nebūtų buvę įsakyta balsuoti laisvai – tai yra oficialiai laisvai, o iš tiesų už A. Paulausko atstatydinimą. Kaip žinoma, iškart po to, kai A. Paulauskas buvo atstatydintas, socialliberalai pasitraukė iš valdančiosios koalicijos. Tuo metu Darbo partija svarstė, ar jai pasiūlyti savo kandidatą į laisvą parlamento vadovo kėdę, ar, grasinant pasitraukti iš koalicijos, reikalauti premjero, finansų bei susisiekimo ministrų postų. „Darbiečiai“ tuomet pasirinko nuosaikų variantą – į Seimo pirmininko postą vietoje atstatydinto A. Paulausko pateikė Viktoro Muntiano kandidatūrą. „A. Paulausko jau nėra, A. Brazausko tuoj nebus, o kaip su V. Adamkumi? To imtasi dar iki A. Paulausko atstatydinimo...“, - filme mįslingomis frazėmis žiūrovas vedamas į politinių sąmokslų painiavą. Pasitelkus televizijos žinių reportažus filme pasakojama, kaip V. Uspaskichas Darbo partijos tarybos posėdyje užsipuolė V. Adamkų meluojant ir taikant dvigubus standartus, priekaištavo dėl nepasitikėjimo tuometiniu Aukščiausiojo Teismo pirmininku Vytautu Greičiumi. „Darbiečiai“ tuomet pasiūlė sudaryti specialią komisiją, kuri ištirtų prezidento ir V. Greičiaus konflikto turinį. „Toks galvų kapojimas nėra pats elegantiškiausias politinis žaidimas, bet jis pasitaiko ir civilizuotose valstybėse – tik ten rečiau susidursi su tokiu politiniu šantažu, kokį Lietuvoje diegė Viktoras: „Sutik, A. Paulauskai, dalyvauti V. Adamkaus galvos kirtime ir išsaugosi savąją galvą“, - pasakojama F. Kauzono filme. „Likus gal valandai iki posėdžio, kuriame buvo atstatydintas A. Paulauskas – posėdžiavo Seimo valdyba. A. Paulauskas iš valdybos posėdžio išėjo lydimas savo trijų pavaduotojų ir jie taip aistringai A. Paulauską įtikinėjo, kad jis prisidėtų prie komisijos, tiriančios prezidento veiklą, sudarymo, kad net nepastebėjo kaip priartėjo prie manęs. O įdomiausia ir šlykščiausia, kad visi trys pavaduotojai vienas per kitą vis kartojo: „Tik tu sutik, tik tu sutik ir liksi Seimo pirmininkas, Viktoras žodį vykdys“, - į ekraną pasakoja jau pats F. Kauzonas, kuris tuo metu kaip tik ėjo A. Paulausko vyriausiojo patarėjo pareigas. Toliau patarėjas ir filmo kūrėjas atskleidžia paskutinių minučių įvykius iki lemtingo posėdžio: esą A. Paulauskui be perstojo skambino V. Uspaskichas, tačiau anas nenorėjo su juo kalbėtis ir į skambučius neatsakė. Galiausiai, V. Uspaskichas paskambino F. Kauzonui ir paprašė perduoti telefoną A. Paulauskui, kuris į viską esą atsakinėjo: „Ne, ne, ne“. O netrukus po pokalbio, kaip pasakoja F. Kauzonas, prasidėjo Seimo posėdis, kuris nulėmė A. Paulausko likimą. Kilpa A. Paulauskui - už kilpą R. Paksui? Prie svarbiausių Naujosios sąjungos lyderio atstatydinimo iš Seimo pirmininko posto priežasčių įvardijama ir tuometinių liberaldemokratų neapykanta A. Paulauskui už tai, kad šis aktyviai dalyvavo R. Pakso apkaltos procese. Epizodas apie R. Pakso suinteresuotumą pašalinti A. Paulauską pradedamas ant medžių pririštų pakaruoklių kilpų plaikstimusi vėjyje. F. Kauzonas kilpos metaforą pasiskolino iš žurnalisto Vytauto Matulevičiaus susukto filmo apie R. Paksą, kuris vadinosi „Visi prieš vieną“. Kaip teigiama A. Paulausko 55-ties metų proga susuktame filme, R. Paksas ir bendražygiai kilpos metaforą pasitelkė, kad sustiprintų įspūdį, jog būtent A. Paulauskas bei kiti politinės sistemos veikėjai tikslingai dėjo pastangas, kad iš valdžios išstumtų R. Paksą. Šiuo atveju situacija apsukama taip, jog A. Paulausko atstatydinimas iš dalies paaiškinamas tuometinių liberaldemokratų kerštu – esą akis už akį, dantis už dantį. Filmo autorius ir tuometinių procesų dalyvis bando oponuoti nusistovėjusiai R. Pakso šalininkų nuomonei, kad dėl apkaltos kaltas A. Paulauskas. Esą viskas prasidėjo nuo paprasto dokumento – Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymos dėl grėsmių nacionaliniam saugumui. A. Paulauskas neva paklausęs F. Kauzono nuomonės. „Jeigu teko stebėti, kaip nusigandusio ar žmogaus plaukai pasišiaušia, tai tą valandą sėdint prie tos pažymos turėjo būtu pakankamai pasišiaušę“, - teigia F. Kauzonas. Jis pasakoja, kad A. Paulauskui tuomet pakišęs mintį tiesiogiai pakalbėti su R. Paksu, kad esą jo komandoje „ne viskas gerai“. A. Paulauskas neva atsakęs, jog apie tai pagalvojo, tačiau negalįs to nutylėti, nes apie medžiagos buvimą pas jį natūraliai žinojo ir tuometinis VSD direktorius Mečys Laurinkus – tad, jeigu niekas nevyksta, kaltė krinta ant paties A. Paulausko. Filme trumpai užsimenama, kad prezidento apkaltos skandalas galėjo būti naudingas V. Uspaskichui, kuris „pasislėpęs skandalo migloje, sukūrė savo partiją“. DELFI primena, kad 2000 m. V. Uspaskichas į Seimą pateko vienmandatėje Kėdainių rinkimų apygardoje. Dar prieš tai Kėdainių milijonierius tapo vienu aktyviausių tik įsikūrusios Naujosios sąjungos rėmėjų, nors pats A. Paulauskas visuomet tvirtino, kad V. Uspaskichas finansavo ne visos partijos, o tik Kėdainių skyriaus veiklą. Tuomet V. Uspaskichas dar nebuvo sukūręs Darbo partijos, patekęs į Seimą dirbo Naujosios sąjungos frakcijoje, buvo jos deleguotas vadovauti vienam įtakingiausių parlamentiniam Ekonomikos komitetui. V. Uspaskicho ir A. Paulausko keliai išsiskyrė apie 2003-iuosius – tais metais jis pasitraukė iš Ekonomikos komiteto pirmininko posto, vėliau ėmėsi kurti Darbo partiją.
