Dirbo V.Gusinskio kompanijoje
„Per pastaruosius kelerius metus mano gyvenimas pasisuko 180 laipsnių kampu“, – 51 metų vyras šypsodamasis žvelgė į 35 metų vilnietę Indrą Garbinčienę.
Per Kauno jogos studijos Nidoje organizuotą seminarą pliaupė lietus, atvėso oras, tačiau 182 cm ūgio, 90 kilogramų svorio sportiškas vyras bei 163 cm ūgio, 50 kilogramų svorio kineziterapeutė šalčio nejuto ir kaskart glamonėjosi žvilgsniais.
„Dirbau po 16–18 valandų, buvau materialiai apsirūpinęs“, – pasakoja Jurijus apie gyvenimą Maskvoje. Jis uždirbdavo po keliolika tūkstančių litų per mėnesį. Dirbo ne vienoje Rusijos, Vokietijos, Japonijos firmoje ir buvo atsakingas už saugos sistemas.
„Paskutinėje darbovietėje, kur dirbo daugiau nei 300 žmonių, mėnesio apyvarta siekė ne vieną milijoną dolerių. Sudarinėjau schemas, skirsčiau žmones, vaizdo kamerų vietas“, – ilgai sportavęs, 1991 metais baigęs saugos kursus bei kurį laiką ir asmens sargybiniu dirbęs J.Alchimovičius į darbą atvažiuodavo anksti rytais, o grįždavo namo vėlyvais vakarais.
J.Alchimovičius dirbo ir dabar Ispanijoje gyvenančio Izraelio pilietybę turinčio buvusio televizijos magnato Vladimiro Gusinskio holdingo kompanijoje „Most-bank“. Ten jis vertėsi ir detektyvo veikla. Bet apie darbą V.Gusinskio kompanijoje Jurijus plačiau kalbėtis nenorėjo.
Kūnas – sielos indas
„Turėjau gerą komandą, todėl mano nugara buvo pridengta. Žmogus, kuris nori, visada ras kulką, – įsitikinęs J.Alchimovičius. Jis – neagresyvus žmogus ir kulkų stengdavosi išvengti. Tačiau gintis teko. Kartą jo automobilį norėjo nuvaryti narkomanai. – Nemalonu, kai prie gyvybiškai svarbių mano kūno organų atsirado aštrūs daiktai. Bet jie to pasigailėjo.“
Tačiau solidus atlyginimas nesuteikė pilnatvės: daugumos kompanijų vadovų galvose sukosi tik skaičiai, o žmonės, neslėpė Jurijus, jiems nerūpėjo. Pasąmonėje budo permainų troškulys. Kažko širdyje trūko.
Baigęs Maskvos kūno kultūros ir sporto akademiją vyras susidomėjo, kaip žmogus be vaistų, tik kvėpavimo, fiziniais pratimais bei padedamas gamtos jėgų gali pagerinti organizmo būklę, sveikatą.
„Jei beldiesi į duris, anksčiau ar vėliau jos būtinai atsivers“, – senovės slavų sveikatingumo metodiką dėstantis Jurijus tiki visatos dėsniais. Jis perskaitė daug literatūros apie anatomiją, fiziologiją, biomechaniką, masažą. Dabar šios knygos – jo ir Indros nuomojamame bute Vilniuje.
„Reikia mylėti savo kūną – jis tarsi indas, kuriame gyvena siela. O ji gražėja, kai prižiūrime ir indą. Tiesa, reikia kūno ir sielos sąjungos“, – kalba buvęs ginkluotas apsaugos profesionalas J.Alchimovičius.
Susipažino prie Azovo jūros
Kardinalaus darbo bei asmeninio gyvenimo pokyčio nesuprato daugelis Jurijaus pažįstamų ir draugų. Kai kurie jį net kvailino.
J.Alchimovičius supranta, kad jo sprendimas buvo netikėtas: „Bet žmogui būdinga ieškoti gyvenime savo vietos. Dabar aš ją radau. Anksčiau vis kažkam būdavau skolingas, iš manęs reikalaudavo atlikti darbus, kurie nesuteikdavo pilnatvės.“
Indra pritaria mylimajam: „Kai gali kažką pakeisti savo gyvenime – keisk. Praleisi tą akimirką ir gailėsiesi visą laiką.“
Su dailia šviesiaplauke moterimi jis susipažino masažų festivalyje prie Azovo jūros, kur J.Alchimovičius demonstravo senovės slavų metodiką. Po to jie pasimatė tik po dvejų metų: kineziterapeutė, įvertinusi teigiamą slaviškos mankštos poveikį, pasiūlė neįprastą metodiką parodyti festivalyje Vilniuje.
Laisvė ir ramybė
„Iš pradžių jis buvo arogantiškas ir ambicingas“, – prisimindama pirmąją pažintį su J.Alchimovičiumi žvelgdama didelėmis mėlynomis akimis šypsojosi Indra.
Jurijus pripažino, kad anksčiau jis pasikliaudavo tik šaltu protu ir skaičiavimais.
„Kodėl sutikęs moterį, kuri – tikra mano antroji puselė, turėjau jos atsisakyti?“ – užmiršęs šąlančią žaliąją arbatą retoriškai klausė vyras.
Jo kelionės į Lietuvą vis dažnėjo. Ilgiau negalėjęs gyventi be Indros rusas žmonai paliko visus turtus: namą, butą, mašinas, baldus, aparatūrą ir pasirašė dokumentą, jog neturi jokių finansinių ir materialinių pretenzijų.
Ar nebuvo gaila? Rusas gūžtelėja. Taip, atiduota daug laiko, įdėta daug triūso: „Tačiau į kitą pasaulį tų daiktų nepasiimsiu. Kas iš to, jei sėdėsiu auksiniame narvelyje, bet būsiu nelaimingas?“
„Į Lietuvą atsivežiau unikalių, retų knygų ir žinių, – pasakoja vyras. – Su Indra atradau vidinę laisvę, ramybę.“
Su uošviais sieja uogienė
Prieš metus jie susituokė. Vestuvės nedideliame būrelyje vyko Norviliškių pilyje – tai buvo draugų dovana jauniesiems. Jurijaus giminės neatvyko, tačiau iš Maskvos atskrido ištikimi draugai.
Kaip vilnietę sutiko Jurijaus tėvai, du broliai, sesuo? I.Garbinčienė purto galvą: Rusijoje, pas mylimojo artimuosius, jie dar nesilankė. Tačiau netrukus rengsis kelionei į Maskvą. Indra šyptelėja: „Kol kas su uošviais mus sieja skani aviečių uogienė, kurią man nuolat siunčia Jurijaus tėvai.“
J.Alchimovičius neišdavė Rusijos, jis myli savo gimtą šalį. Tačiau nesigaili atvykęs į Lietuvą, kur rado naujų draugų: „Žmonės dažnai kenčia, atideda sprendimus, ir laimė, kurią jiems tereikėjo pasiimti, išsprūsta negrįžtamai. Tuomet gyvenimas tampa bespalvis. Todėl labai džiaugiuosi, kad turėjau jėgos išleisti į laisvę savyje uždarytą paukštį. O tai daug svarbiau nei trijų aukštų namas.“
