Vilniaus universiteto absolventė Agnieška Krištapovič, atlikusi 200 profesinių mokyklų studentų apklausą, savo bakalauro darbe nustatė, kad "jaunuolių, kurių tėvai neišsiskyrę, įsipareigojimų partneriui lygis yra didesnis negu jaunuolių, kurių tėvai išsiskyrę". "Vienas laimingos santuokos receptų - intymumo kūrimas ir palaikymas tarp partnerių. Viso to galima išmokti stebint tėvų elgesį - tai nesąmoningai užkoduota mūsų atmintyje. Sunkiausia tiems, kurie neturėjo galimybės to matyti savo šeimoje", - pasakoja psichologijos bakalaurė.
Baimė būti paliktai
Palangiškė Kotryna (vardas pakeistas), kurios tėveliai išsiskyrė, kai jai buvo penkiolika, pritaria minėtai A.Krištapovič išvadai. Tėvų šeimoje įgytą patirtį mergina vadina labai žiauria. "Iki tol maniau, jog vaikai, kurių tėvai skiriasi, yra išlepę, kad taip skaudžiai reaguoja, - nesuprasdavau, ko čia reikia nervintis. Tačiau kai taip nutiko pačiai, labai verkiau. Viskas suskilo, sugriuvo visas pasaulis", - atsimena Kotryna.
Po tėvų skyrybų ją apėmė liūdesys ir tuštuma. Tai sudaigino nepasitikėjimo grūdą, kai jau pati mergina kūrė romantiškus santykius su vaikinu. "Klaikiai bijau, jog būsiu palikta, kad man baigsis taip pat liūdnai, kad pasikartos visos tos nelaimės, kurios ištiko ir tėvus. Buvau tiesiog įsikibusi į draugą, verčiau prisiekinėti, jog manęs nepaliks", - pasipažįsta Kotryna.
Kaip išvengti istorijos pasikartojimo, ji sako nenumananti. Tiesa, pasitikėjimo savimi palangiškei suteikė gera naujiena: po kelerių metų tėvai vėl ėmė gyventi kartu. "Man atrodo, taip lengvai baimių nesuvaldysi, nors viskas ir priklauso nuo tavęs", - priduria Kotryna.
Beje, ji prieštarauja kitai VU psichologijos absolventės išvadai, kad "jaunuoliai, kurių tėvai išsiskyrę, turi mažesnį intymumo laipsnį nei jaunuoliai, kurių tėvai neišsiskyrę". Kotryna mano, jog žmonės, matę neigiamą pavyzdį šeimoje, kaip tik bus linkę ieškoti intymesnių ryšių. "Įsipareigoti galbūt ir sunkiau, užtat lengviau pasiduoti intymumui, nes ieškai to, kas galėtų užpildyti tą tuštumą, kurią patyrei ir tebepatiri. Jautiesi nevisavertis, todėl stengiesi tai kompensuoti intymumu", - sako pašnekovė.
Padėtų šeimos klubai
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros docentė daktarė Rasa Bieliauskaitė tvirtina, jog ta ištuokų gausybė ir jų pasekmės - ne vien Lietuvos, bet ir viso Vakarų pasaulio rakštis. "Anksčiau žmonės negalėdavo išsiskirti, nes, tarkim, nebūdavo ekonominių sąlygų gyventi atskirai. Dabar, nebelikus išorinių varžtų, šeimos institute pasidarė svarbiausias asmeninis santykis", - atkreipia dėmesį docentė. Jos nuomone, užbėgti už akių suaugusiųjų, kurių tėvai buvo išsituokę, skyryboms galima taip: pasimokyti iš tėvų istorijos, viską apgalvoti ir aiškiai apibrėžti savo lūkesčius prieš sumainant žeidus.
Beje, pasak R.Bieliauskaitės, šeimoms praverstų ne vien psichologai, bet ir klubai, kuriuos, tarkim, galėtų steigti savivaldybės. "Lietuvoje tokias programas iš dalies bando kurti katalikiški šeimos centrai, įsteigti vyskupijų. Bet jie apima nedidelę dalį visuomenės", - sako docentė. Pavyzdžiui, viena tokių sėkmingai veikiančių yra Kanos šeimų bendruomenė, rengianti stovyklas santykių keblumų turinčioms poroms.
--------------------------------------------------------------------------------
Santuokų ir ištuokų dinamika Lietuvoje
Metai 2003 2004 2005 2006 2007
Santuokos 16975 19130 19938 21246 23065
Ištuokos 10599 10997 11097 11202 11336
Šaltinis: Statistikos departamentas
