Tai užuomina į Tbilisio operaciją Cchinvalyje ir agresyvų Rusijos atsaką gruzinams. Kitaip sakant, nors Kišiniovas nė žodžiu neužsimena apie galimybę jėga susigrąžinti nepripažintą Padniestrės teritoriją arba įvesti ten „konstitucinę tvarką“, Maskva jau perspėja Moldovą ir taip vėl atgaivina separatines nuotaikas Padniestrėje. Jų kurstymas ir buvo tikroji konflikto tarp gruzinų ir osetinų priežastis.
Tiesa, ta atsiskyrimo nuo Moldovos ir prisijungimo prie Rusijos retorika Tiraspolyje niekada nebuvo ir nutilusi. Pakanka paskaityti Padniestrės naujienų agentūros „Olvia-press“ pranešimus ar vietos politikų komentarus, pavartyti rusų kalba leidžiamą laikraštį „Pridnestrovje“, kad paaiškėtų, kas kaitina atmosferą. Juose Moldova kaltinama provincijos gyventojų, ypač rusakalbių, genocidu, Moldovos prezidentas V. Voroninas vadinamas tiesiog fašistu...
Dabar S. Lavrovas ragina grįžti prie 2003 m. vadinamo „Kozako plano“, pagal kurį siūlo Moldovai tapti federacija su plačia Padniestrės autonomija ir joje 30 m. dislokuoti Rusijos taikdarius. Tai labai jau primena padėtį Gruzijoje...
Bet trumpam pažvelkime į istoriją.
Rusų šaltiniai, kurie dažnai pateikiami tendencingai, tvirtina, kad kairiojo Dniestro kranto teritorija nuo 18 a. priklausė carinei Rusijai. 1792 m. rusų karvedys Aleksandras Suvorovas čia įkūrė Tiraspolio miestą-tvirtovę ant upės kranto. Iki to laiko ten gyveno rumunai. Tarp jos ir turkų užimtų Benderų tuomet ėjo fronto linija. Dniestru ėjo ir Rusijos imperijos siena su Rumunija. 1924 m. Moldovos autonominės respublikos sudėtyje jis atiteko Ukrainai. Pasidalijus įtakos zonas su hitlerine Vokietija, Sovietų Sąjungai atiteko Besarabija. 1940 m. čia buvo įkurta Moldavijos socialistinė respublika, ir Padniestrė penkis dešimtmečius visiškai nebuvo minima kaip atskiras administracinis vienetas.
Dar prieš žlungant Sovietų Sąjungai, 1990 m. vasarą, politiniai įvykiai Moldovoje buvo panašūs į padėtį Gruzijoje. Moldova paskelbė tikslą susijungti su kraujo ir kalbos broliais rumunais.
Kairiojo Dniestro kranto gyventojai pareiškė liekantys Sovietų Sąjungos sudėtyje, o tų pačių metų rugsėjį Padniestrės parlamentas paskelbė įkuriąs Padniestrės respubliką Moldovos sudėtyje. Tokį sprendimą paskatino Moldovos atsisakymas vietoj valstybinės rusų kalbos įteisinti rumunų. Bet Moldovai paskelbus nepriklausomybę, savavališkas Tiraspolio sprendimas tarsi pakibo ore, nors iki to laiko čia jau buvo ir savas prezidentas, ir parlamentas, ir milicija, o kiek vėliau – savi pinigai, vadinamasis Dniestro rublis.
1992 m. kovą apipus Dniestro plykstelėjo pilietinis karas. Konfliktuojančius moldavus ir Maskvai ištikimus padniestriečius išskyrė 14-oji Rusijos armija, kuri ėmėsi taikdario vaidmens.
Dabar Moldova reikalauja išvesti apie 1200 Rusijos kariškių, tačiau Maskva atsako, kad tai taikos regione garantas. Dėl to nutrūko Moldovos, Rusijos, Padniestrės ir Ukrainos derybos, kuriose tarpininkavo Jungtinės Valstijos ir ES.
Padniestrėje yra ne tik Rusijos ginkluotųjų pajėgų. Rusija taip pat teikia užslėptas subsidijas Padniestrės ekonomikai, pavyzdžiui, nereikalauja padengti 1,3 mlrd. dolerių įsiskolinimo Rusijos dujų bendrovei „Gazprom“.
Žmonės, gyvenantys abipus Dniestro upės, tapo savotiškais separatistų įkaitais. Jie niekaip neišsiveržia iš užburto skurdo rato. CŽV žinyno apie šalių ekonomiką „World Factbook“ duomenimis, Moldova, kurioje yra maždaug 4,7 mln. gyventojų, viena skurdžiausių buvusių sovietinių respublikų, panašiai kaip Uzbekistanas. 30 proc. šalies ekonomikos priklauso nuo užsienyje dirbančių moldavų siunčiamų pinigų. Padniestrė laikosi tik dėl Rusijos teikiamų subsidijų. Tokiu būdu ši pusketvirto tūkstančio kvadratinių kilometrų ungurio formos teritorija su beveik 600 tūkst. gyventojų, iš kurių trečdalis yra rumunai arba moldavai, lieka pasmerkta naujiems išbandymams. Dabar separatistams Maskva siunčia naują signalą, kuris gali tapti ir naujo konflikto pradžia.
„Užsienio įvykių komentaras“ – pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį 17.55 val., kart. kitos darbo dienos rytą 6.55 val.
