aA
Su vaikinu kartu esame 6 mėn. Esame vienmečiai (27 m). Kai susipažinome, skrajojau padebesiais, nemačiau jokių jo trūkumų. Svarbiausia, kas man patiko, kad jis - „šeimos žmogus“ (priešingybė mano buvusiems vaikinams, kuriems rūpėjo tik draugai ir sportas).
Pora
© Corbis/Scanpix
Jam svarbiausia esu aš. Myli beprotiškai ir tikrai stengiasi dėl manęs...

Po kurio laiko apsigyvenome kartu, ėmiau vis labiau jį pažinti ir su kiekvieną dieną vis labiau supratau, kad jis NE MANO ŽMOGUS. Suprantu, kad idealių žmonių nėra, tačiau... jo trūkumus aš sunkiai toleruoju. Pradedant nuo to, kad su draugu nejaučiu pilnaverčio bendravimo, galima sakyti, mes neturime bendrų pokalbio temų (jau nekalbu apie tai, kad jis neturi ką kalbėti mano draugų rate), pastovus jo tylėjimas mane „varo iš proto“, yra neryžtingas, niekuo nesidomintis, neturintis gyvenime tikslų (mano priešingybė), pastoviai jį turiu skatinti... Pavargau jį „stumti“... Esu įsitikinusi, kad mūsų ateitis be perspektyvų, tiksliau - gyvenimo su juo net neįsivaizduoju.

Ir štai - aš laukiuosi. Esame labai laimingi, kadangi abu vaikus dieviname. Nunešėme prašymus, kad po kelių mėnesių įregistruotų mūsų santuoką (aš nuo pat pradžių nepritariau šiam žingsniui, bet galvojau apie gimsiantį mažiuką). Tačiau, kuo toliau, tuo labiau - aš esu paskendusi dvejonėse ir labai bijau padaryti didžiausią gyvenimo klaidą įsipareigoti žmogui, kuriam bejaučiu tik prisirišimą...

Savo abejones papasakojau kai kuriems labai artimiems žmonėms - vieni labai smerkė, palaikė draugą, kiti palaikė mane... Bet - juk tai MANO gyvenimas, man teks gyventi su nemylimu žmogumi (kuris mane erzina kiekviename žingsnyje), o per prievartą mylimas nebūsi.

Ką galėtumėte pakomentuoti ir galbūt patarti...

Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Tikrai sunku susilaikyti nuo komentaro, jog jūs pati pasirinkote pradėti seksualinį gyvenimą su žmogumi, kurio daugelis savybių jus erzina. Ir šito pasirinkimo rezultatas yra jūsų nėštumas. Tai yra naujas ateinantis žmogus, už kurį nuo šiol taip pat būsite atsakinga. Kaip ir atsakinga už tai, ar tas ateinantis žmogus gyvens pilnavertėje šeimoje, ar tik su mama.

Šiuo metu laukiatės vaikelio. Moterims tai paprastai jautrus, neprognozuojamas laikas, kurio metu tikrai nelengva vadovautis protu ar priimti svarbius sprendimus. Visgi vienaip ar kitaip tai padaryti reikėtų. Jei jau klausiate mano patarimo, tai pirmiausia siūlyčiau į viską pasižiūrėti kur kas rimčiau ir su didesne atsakomybe, nei iki šiol. Neskubėkite. Pabandykite nesiblaškyti.

Bet kokie santykiai reikalauja labai daug įdirbio, pastangų, priėmimo. Jei jau buvo laikas, kuomet būdama su savo draugu skrajojote padebesiais ir nutarėte jam atsiduoti, vadinasi, buvo metas, kai šis žmogus jus kažkuo žavėjo, buvo artimas, mielas ir trokštamas. Nemanau, kad jūsų dabartinis požiūris į draugą yra nereikšmingas, visgi pabandykite sutramdyti savo norus ir pažvelgti į jį kaip į atskirą asmenį. Neretai po intensyvių jausmų atsivėrusios akys pamato didelį kontrastą, kuris išgąsdina.

Kadangi jūs abu šiuo metu laukiate vaikelio, o jis bus ir dalis jūsų draugo, pabandykite į jį pažvelgti kiek kitaip. Ką jis turi, ko neturite jūs? Ko jis gali jus išmokyti? Ką santykiams suteikia jo kitoniškumas? Besilaukdami vaiko ir jam gimus, vienas kitą galite pamatyti visai kitokius. Svarbu neužgožti žmogaus ir leisti jam atsiskleisti. Nereikalauti iš jo, o leisti jam būti, neteisiant, perdėm nevertinant ir nesiekiant jo pakeisti. Panašu, kad verta pabandyti naudotis filosofija, jog kiekvienas žmogus turi savo sunkumų ir savo dovanų. Svarbu duoti sau laiko priimti kitą žmogų.

Santuokos įteisinimas šiuo atveju man neatrodo skubos reikalaujantis dalykas, juo labiau, kad tai kol kas vyksta ne abipuse laisva valia. Duokite sau laiko, pasidalinkite savo nuogąstavimais su vaiko tėvu. Leiskite jam žinoti, reaguoti į tai, kas vyksta jūsų galvoje ir širdyje. Kalbėkitės apie susidariusią situaciją. Abu esate vieno ateinančio žmogaus tėvai, vadinasi, kartu privalote atrasti tinkamiausią būdą. Svarbu būtų pasinaudoti ir psichologų ar psichoterapeutų, konsultuojančių poras paslaugomis. Jei taip ir nepavyks sukurti santykių, tuomet turite apgalvoti, kaip draugas dalyvaus jūsų vaiko gyvenime, kaip jūs pati gyvensite be partnerio pagalbos ir panašius dalykus. Ir visame kame svarbu jausti atsakomybę, tuomet teks patirti mažiau pasekmių, kurios ne taip labai džiugina.

Nuoširdžiai su jumis.
Vaida

Rašykite: psichologui@delfi.lt

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.