Vienas liudytojų tikino, kad apsaugos mokestį mokėjo net 22 metus. „Jei atsisakyčiau, sudegintų mano parduotuvę arba patį užmuštų. Tai koks skirtumas: užmuš už tai, kad nemoku, ar už tai, kad paliudijau?“ – retoriškai klausė jis. Kitas drąsuolis taip pat neturėjo pasirinkimo. „Aš atsisakiau mokėti ir greitai gavau perspėjimą –
vaizdajuostę, kurioje buvo įrašytas filmas, sukurtas pagal Agatos Christie romaną „Paskelbta žmogžudystė“, – pasakojo jis.
Triumfuoti dar anksti
Verslininkų apsisprendimas liudyti prieš mafiją sukėlė tikrą furorą Italijos žiniasklaidoje. „Mafija nugalėta, juk organizuoto nusikalstamumo įpiršta omertos siena pradėjo griūti“, – džiaugėsi vienas leidinys.
Triumfuojančius pranešimus apie mafijos mirtį skelbiantys Italijos dienraščiai nepamiršta pabrėžti valdžios nuopelnų kovoje su nusikaltėliais. Iš tiesų per pastaruosius keletą metų buvo sulaikyta nemažai mafiozų. Po 43 metų paieškų įkliuvo net capo di tutti capi (bosų bosas – it.) Bernardo Provenzano. Tad vyriausybė, anot žiniasklaidos, turi teisę teigti, jog dabar svarbiausias jos tikslas yra kova su terorizmu ir Cosa nostros „jaunesnėmis sesutėmis“ – Neapolio Camorra ir Kalabrijos ’Ndrangheta.
Tačiau tikroji padėtis kiek skiriasi nuo vaizduojamos žiniasklaidoje. Mafija, nors nėra tokia pastebima kaip anksčiau, tačiau stipri kaip niekad. Kaip ir ne kartą per šimtus savo gyvavimo metų ji prisitaikė prie gyvenimo aktualijų ir klesti, turėdama ir turtų, ir galios.
Kaimo mafijos, kurios paskutinis vadeiva buvo B.Provenzano, laikai praėjo. Dabar verslą perėmė miestuose užaugę bosai, tokie pat žiaurūs, bet dar mėgstantys ir pasipuikuoti.
Senieji ir naujieji bosai
Kai 2006 m. buvo surengta B.Provenzano suėmimo operacija, policininkai stebėjosi tuo, kaip jis gyveno mažajame namelyje netoli Korleonės miestelio. „Tiek rizikos, tiek aukų ir viskas tik dėl to, kad pabaigtų savo gyvenimą „Ricottos“ sūriu smirdančioje pašiūrėje. Man jo beveik gaila“, – tada sakė vienas pareigūnas.
Ištikimas šimtametėms tradicijoms bosų bosas net negalvojo, jog reikėtų rodyti savo galią ir turtus. Valstybė surado ir konfiskavo tik menką dalį jo sukauptų turtų – 5,6 mln. eurų (apie 19,3 mln. litų). O prieš šio nusikaltėlio galią ir žiaurumą nublanksta ir filmo „Krikštatėvis“ herojai, ir tikroji Amerikos mafija.
Jam buvo pavaldus vienas žiauriausių visų laikų žudikų – Giovanni Brusca. Sulaikytas italas prisipažino, kad jo „sąskaitoje“ yra daugiau nei 100, bet mažiau nei 200 žmonių gyvybių. Lavonus jis dažniausiai ištirpindavo rūgštyje.
Naujieji bosai daug panašesni į „Krikštatėvyje“ pavaizduotus mafiozus nei senoji gvardija. Jie mėgsta puikuotis savo turtais ir „pasiekimais“. Vienas įtakingiausių Sicilijo-
je – 46 metų Matteo Messina Denaro giriasi: „Palaidoti žmones, kuriuos nužudžiau, prireiktų atskirų kapinių.“ Iš prekybos narkotikais jis praturtėjo pakankamai, kad galėtų patenkinti savo aistrą prekės ženk-lams „Versace“, „Rolex“ ir „Cristal“.
Policijos informatoriai teigia, kad prisižiūrėjęs animacinių filmų, M.M.Denaro norėjo savo prabangiame automobilyje „Porsche“ įtaisyti porą kulkosvaidžių. Tačiau vėliau gražaus gyvenimo mėgėjas apsigalvojo. Dabar šarvuotu „Porsche“ jis vežioja merginas į naktinius klubus. Sunku net įsivaizduoti, kad taip galėtų elgtis bosų bosas B.Provenzano.
Be kovos nepasiduos
Teisėsaugos gniaužtų išvengti sugebantis M.M.Denaro mafiozu tapo ne tik dėl pinigų ir valdžios, bet ir tam, kad galėtų patenkinti savo puikybę. Jis nugalėjo stipriausią varžovą Salvadore Lo Piccolo – dar vieną šiuolaikišką bosą, dabar sėdintį kalėjime. Tačiau bosų bosu netapo. Jam nepaklūsta net mažųjų klanų vadovai, kontroliuojantys kiekvienas savo verslą ir teritoriją.
Policijos pareigūnų nuomone, išsisklaidyti į mažus klanus yra mafijos taktika. Taip jiems lengviau išgyventi. O tarpusavio nesutarimai ir karai dėl teritorijos buvo uždrausti B.Provenzano. Dar prieš suėmimą jis paragino vadovautis principu „kuo mažiau rizikos, kuo daugiau pelno“. „Užtenka karų ir žmogžudysčių. Turime įsteigti bendroves ir dirbti. O žudynės tik atkreipia policijos dėmesį ir mažina pelną“, – sakė jis.
Tokio principo Sicilijoje laikomasi iki šiol. Todėl pareigūnai tikina, kad posakis „mafija nemirtinga“ ne iš piršto laužtas. Aštuonkojis pasislėpė, transformavosi ir laukia momento, kad vėl išlįstų ir atsiimtų savo prarastas pozicijas.
Valstybei tik du kartus pavyko trumpam sutramdyti šį nusikaltėlių tinklą. Pirmą kartą 1920-aisiais, kai diktatorius Benito Mussolini, kovojęs su Cosa nostra pačiais žiauriausiais metodais, liepė vykdyti masinius areštus. Antrą – 1980 m., tuomet teisėjas Giovanni Falcone per vieną teismo procesą į kalėjimą pasiuntė net 338 mafijos narius. Teisėją ir tris jo asmens sargybinius vėliau susprogdino žiaurusis G.Brusco, o siciliečiams neliko nieko kita, kaip susitaikyti su mafijos viešpatavimu.
Garsusis G.Falcone procesas vyko toje pačioje teismo salėje, kurioje dabar prieš mafiją stojo 18 drąsuolių verslininkų. Tačiau vargu ar kas tikisi, jog jų drąsa padės nugalėti mafiją, kuriai duoklę moka 70–80 proc. Sicilijos verslininkų.
Cosa nostros, Camorros ir ’Ndrangheta tinklai seniai apraizgė visą Italiją. Nusikaltėliai kasmet uždirba apie 52 mlrd. eurų (apie 180 mlrd. litų) – 10 proc. Italijos bendrojo vidaus produkto. Dar maždaug 43 mlrd. eurų (apie 150 mlrd. litų) grupuotėms atneša prekyba narkotikais. Mafija tikrai turi ką prarasti ir be kovos nepasiduos, tad kalbėti apie pergalę prieš nusikaltėlius mažų mažiausiai dar per anksti.