Galima dalį politikų pavadinti „iliuzionistais“, kuriems svarbiausia rankų miklumas. Pripučia burbulų „10“, „100“, „1000 dienų“, pamaišo politinio muilo stiklinėje ir dar pripučia... Gražiai atrodo ir net sprogę įspūdžio nesugadina, nes jų gerbėjų minia jau reikalauja naujų „fokusų“. Vienas paskutinių – kaip išlipti iš vandens sausam ir antrankių nusiiminėjimas be raktelio – jau kurį laiką demonstruojamas viešai.
Kita dalis politikų viską aiškina žvaigždžių išsidėstymu („astrologai“) – Lietuvos padėtis pasaulyje, tarp artimiausių kaimynių – broliškos Baltarusijos ir Rusijos. Padėties, kurios nepakeisti, belieka tik nusileisti, ko nors atsisakyti ir viskas bus gerai. Tuomet net su Rusijos ateities vizija per keliolika metų atsisakyti eksporto per Lietuvos, Latvijos ir Estijos uostus bus galima sutarti. Gal pakeis savo ateities viziją, gal net „družbą“ atnaujins. Bet kiek realios tokios „iliuzionistų“ ir „astrologų“ publikai brukamos viltys atskleidžia Rusijos ateities ir praeities vizijos. Praeitis: didinga, šlovinga, gal ir buvo negerumų, bet į viską žvelgiama „įvairiapusiškai“.
Ateitis: džiugi, energetinė, kaimynai tik krenta po kojomis siekdami gauti savo „vamzdžio“ dalį. Taigi, ką daryti? Kokią Lietuvą norime matyti mes ir mūsų kaimynai? Ką reikėtų aiškiai pasakyti piliečiams, ne tik rinkėjams – bet ir tiems, kurie dar ir neturi rinkimų teisės, bet taip pat galvoja apie ateitį. Vieno atsakymo nėra ir nebus. Reikalingas pirmas žingsnis. Pirmiausia reikia atsikovoti savo valstybę iš minėtų politikų „iliuzionistų“, „astrologų“ ar manipuliacinių triukų gerbėjų tariamų „valstybininkų“. Vėliau žingsnis po žingsnio kurti ir vykdyti naują ekonominę, kultūrinę, socialinę politiką.
Santykiai tarp valstybių, tai ir santykiai tarp jų piliečių. Lietuvai šiuo atveju reikia plėsti humanitarinius, kultūrinius ryšius net su tų valstybių piliečiais, kurie atrodytų nusiteikę nepalankiai. Ir tas bendravimas turi būti remiamas valstybės ir atlaikyti tą vienpusę srovę iš rytų, ir globaliai bevertę – iš vakarų. Jeigu Kinija aktyviai siekia užimti mūsų rinką savo pigiomis prekėmis nesiekdama mus išmokyti dainuoti kinų kalba su kokios nors Lit-bao provincijos dialektu, tai Rusija eksportuoja jau ne tiek kalbą, kiek mastymo būdą.
Jau nebeliko į lietuvių kalbą neišverstos nė vienos populiaresnės rusiško popso dainos, o serialai apie draugiškus banditus ir milicininkus, naujuosius rusus ir karinių vesternų herojus jau tapo mėgiamu mūsų pensininkų teledesertu ir teisėsaugos pareigūnų auklėjimo priemone, pabaigus privačią „Baltiskaja akademija“.
Lietuviškas telehumoras be rusiškų anekdotų ir „čiastuškų“ jau sunkiai besiverčia. O geras europietiškas kinas sunkiai besiskina kelią per holivudiškas marazmo džiungles, nes kelią vis pastoja betmenai, aironmenai, spaidermenai ir kiti tų džiunglių gyventojai. Taigi, investicijos į kultūrą mažai tautai yra gyvybiškai būtinos. Ir nereikėtų tai suprasti vien tik kaip stogų lopymą ir atlyginimų skylių užkaišymą (nors sistemos remontas irgi labai svarbus), bet ir kaip tarp rytų ir vakarų esančios Lietuvos kultūros politiką, remiant europietiškas ir lietuviškas vertybes atitinkančius kultūros projektus, paremiant ir jų „eksportą“.
Sakysite ir vėl valstybės pinigai bus tirpinami per beveik privačias jų skirstymo bendroves. Ne. Pirmiausia, kalbu apie politiką, jos strategijos numatymą atsižvelgiant į ateityje laukiantį iššūkį – Lietuva ateityje keisis dar dinamiškiau. Šiuo atveju Lietuva turi išeiti iš „kempinės“ statuso ir ne tik viską „sugerti“, bet ir būti pasiruošus konkuruoti.
Konkuruoti – žodis, kuris Lietuvoje greitai bus pamirštas. Ne didieji prekybos tinklai sugalvojo pasmaugti vidutinį ir ypač smulkų verslą. Jie tik pasinaudojo jiems įstatymais ir vykdyta politika sudarytomis sąlygomis. Net ir naujų monopolijų kūrimas – tai tik politika. Politika, kuri atsiliepia mūsų kasdieniniame gyvenime. Ir kokios galimybės numatomos apsisaugoti nuo monopolijų piktnaudžiavimo savo išskirtine padėtimi, pagal tai mes galime nuspėti, kur linksta kai kurių valdančių politinių jėgų iždininkų akutės. „Iliuzionistai“ taip sumaniai sukaišiojo partiniame ižde keliasdešimt milijonų, kad vyriausiai rinkimų komisijai beliko tik aiktelti. „Astrologai“ mus taip atkakliai moko tiesos „niekas nuo mūsų nepriklauso“ – nei „vamzdžiai“, „nei energetiniai tiltai“...
„Valstybininkai“ moko piliečius tyliai praryti „naudingus“ valdžios sprendimus, moko manipuliacinio požiūrio į demokratiją. Bet tokios pamokos nepraėjo be pėdsakų – vis daugiau piliečių suvokė, kaip kasdienį jų gyvenimą veikia monopolijos ir nesiskaitymas su eilinių piliečių nuomone bei kaip tai dar gali paveikti ateityje. Išnykus kaimynystėje įsikūrusiai parduotuvei ir su ja susijusiems smulkiems gamintojams ar paslaugų teikėjams pastebėjome kaip elgiasi piliečių nekontroliuojami monopolininkai.
Taigi, smulkaus ir vidutinio verslo rėmimas ne tik ir ne tiek pinigais (kurių greitu laiku gali ir nepadaugėti), bet ir vykdoma politika gali ir turi tapti vienu iš prioritetų. Gal tai ir nesumažins infliacijos, bet didžiosios monopolijos turės ką pagalvoti ne tik apie kainų kėlimą, bet ir apie savo sąnaudų mažinimą, administravimo tobulinimą ir pelno normų mažinimą.
Bet kokiu atveju vykdoma kultūrinė ir ekonominė politika turi žvelgti į ateitį, numatant galimus savo ėjimus ir jų pasekmes mažiausiai keliems metams į priekį. Kol kas vieninteliai (bet nereiškia, kad neginčytini) ėjimai buvo padaryti energetikos srityje. Bet ar jie padaryti skaidriai, ar visapusiškai atsižvelgta į viešąjį interesą? Atsakymai nevienareikšmiški, o daromi žingsniai greičiau primena vėžlio tipenimą. Žinoma, galima klausimus kelti ir kelti, bet čia reikalingi atsakymai. Ir svarbu kas tuos atsakymus gali duoti: „iliuzionistai“ ir „astrologai“, „dujininkai“ ir „valstybininkai“...?
Dar svarbiau – ar mes norime išlaikyti šį „rinkinį“ ant savo sprando? Manyčiau, kad atsakymus gali duoti tik tie, kurie formuluoja politiką, pagrįstą bendromis žmogiškomis vertybėmis, demokratijos ir ekonomikos realios padėties suvokimu bei Lietuvos ateities vizija. Manyčiau, viskas vėl ir vėl priklauso nuo mūsų pačių. Nuo mūsų noro gyventi čia ir matyti Lietuvą savo valstybe.
