Viskas ten man patiko: saulė, daugiau nei 30 laipsnių karštis, medūzos Bosforo sąsiauryje, turkiškas popsas, alus, kebabai, susitikimai su bičiuliais ir arbatos gėrimo ceremonijos.
Kadangi vietos draugų turėjau ne tiek daug, bendrą kalbą lengviausia buvo rasti su buvusiais dėstytojais – kino studijų teoretikais ir praktikais. Vieną šiltą vakarą kartu sėdint kavinėje buvęs dėstytojas pasiteiravo, ar norėčiau tęsti studijas Turkijoje. Nieko neplanavau, bet pasakojimai apie privačiuose Turkijos universitetuose skiriamas stipendijas, puikią techninę bazę ir profesionalius dėstytojus pradėjo gundyti.
Grįžusi namo elektroninio pašto dėžutėje radau vieno universiteto tinklalapio nuorodą. Ypač patraukliai čia buvo aprašytas dokumentinio kino kursas, tad nusprendžiau dėl visa pikta užpildyti stojimo paraišką. O rugsėjį jau stovėjau viename judriausių Stambulo rajonų, viduryje Taksimo aikštės, ir bandžiau suprasti, kurioje pusėje yra mano naujoji mokymo įstaiga.
„Pirksiu vynuogių sulčių“
Sabanci universitetas, į kurį įstojau studijuoti vaizduojamųjų menų ir komunikacijos, įkurtas apie 60 km nuo Stambulo centro. Dėl transporto spūsčių į jį nusigauti reikia maždaug tiek laiko, kiek ir nuvažiuoti iš Vilniaus į Kauną. Be to, universiteto viešuoju miesto transportu nepasieksi – tam skirti specialūs autobusai, o kelionės kaina į vieną pusę atsieina dešimt litų. Tai įvertinusi nusprendžiau apsigyventi netoli universiteto įsikūrusiame bendrabutyje.
Beje, ten buvo kur kas saugiau, nei tikėjausi ir nei norėjau. Įvažiuojant į studentų miestelį yra apsaugininkų postas – kaskart tikrinamos asmens tapatybės kortelės ir studento pažymėjimai. Kartais iškratomos ir rankinės. Tikrinama, ar nebandai įsivežti alkoholio. Jo, savaime suprantama, universiteto miestelyje oficialiai nebūdavo.
Vėliau sužinojau, kad alkoholis ne toks jau nepasiekiamas. Studentų pokalbių svetainėse internete egzistuoja tam tikri slapti kodai: tarkime, jei nori vyno, rašai, jog „pirksiu vynuogių sulčių“, ir vietos platintojai su tavimi susisieks asmeniškai.
Laikytis pasninko nepavyko
Pirma mano bendrabučio kambario draugė buvo turkė. Ji nusprendė perauklėti europietę. Kai tik atvykau studijuoti, Turkijoje prasidėjo ramadanas. Pusė Stambulo pasninkavo ir meldėsi. Kita pusė, net nesulaukusi saulės laidos, sočius pietus užgerdavo taurele rakės.
Kambario draugė, nors ir nebuvo itin religinga, sąžiningai pasninkavo (vėliau paaiškino, kad tai daro „dėl visa ko, jei Dievas iš tiesų yra“). Mergina nuoširdžiai pasakojo apie islamo religijos ypatumus ir tai, kad jos nuomone, visi žmonės širdyje yra musulmonai.
Sujaudinta tokio nuoširdumo ir aš ryžausi laikytis religinės dietos. Penktą valandą ryto kambario draugė prikėlė mane ir liepė gerti vandenį bei valgyti figos vaisius, mat greitai patekės saulė. Klausiau ir dariau, kaip liepė. Tačiau mano pasninkas baigėsi iškart po pietų, kai nuo karščio ir skysčių trūkumo ėmė svaigti galva.
Linksmybės tik savaitgaliais
Gyvenimą bendrabutyje ištverti buvo vis sunkiau. Septintą ryto, apsiginklavusios siurbliais ir švaros priemonėmis, į kambarį pradėdavo veržtis valytojos, o į miestą ištrūkti pavykdavo tik savaitgaliais. Paprastą dieną noro linksmintis nebelikdavo vos pagalvojus, kad iki miesto keliauti teks beveik dvi valandas, o grįžti reiks paskutiniu universiteto autobusu – vienuoliktą valandą vakaro. Tad mano likimo draugai bendrabutyje laisvalaikį leisdavo žiūrėdami serialus „Dingę“ ir „Kalėjimo bėgliai“.
Savaitgalio naktimis jaunimas išsirengdavo į šokius, barus ar tiesiog iki ryto vakarodavo draugų namuose. Naktinių klubų Stambule daug ir visokių – pagal skonį ir piniginę. Azijos pusėje linksmybės paprastai baigiasi apie antrą valandą nakties, tačiau europinėje miesto dalyje jaunimas siūbuoja iki ryto. Tai bene akivaizdžiausias dviejų miesto pusių skirtumas.
Tiesa, dar yra futbolas. Azijinėje Stambulo dalyje įsikūręs „Fenerbachce“ stadionas ir gerbėjai, o europinė pusė išpuošta raudonomis ir geltonomis „Galatasaray“ spalvomis.
Neromantiškas susitikimas
Pasisekė, jei Stambule yra automobilį turinčių draugų. Tada bent nuo autobusų tvarkaraščio nesi priklausomas. Neilgai, bet vieną tokį bičiulį turėjau ir aš. Vaikiną pažinojau seniai, tad atvykusi drąsiai paskambinau, susitikome. Važiavome gerti kavos. Tačiau baigę gurkšnoti kavą namo nevykome: atsidūrėme Juodosios jūros pakrantėje.
Staiga mano „gerasis“ draugas iš visų jėgų ėmė demonstruoti romantiškus jausmus ir rodyti žvaigždes, kurių apniukusiame danguje visiškai nebuvo matyti. Sunerimau, paprašiau, kad parvežtų namo. Sėdome į automobilį, o šis užsirakino...
Nepamenu, ką pliurpiau, bet kažką apie garbę ir orumą, vaikiną, likusį Lietuvoje. Tačiau jis atkirto: „Man neįdomu. Esi čia, vadinasi, esi mano mergina.“ Vis dėlto pavyko saugiai parsirasti į bendrabutį, tuomet jis pirmąkart atrodė toks dieviškai jaukus.
Tačiau tokie vyriškosios lyties atstovai Stambule – išimtis. Išsigandusi buvau tik tą vienintelį kartą, o apskritai Stambulo gatvės pasirodė net saugesnės, nei Lietuvos miestų.
