„Valstybės institutų reformos“, taip Prancūzijoje vadinamos pagrindinio įstatymo naujovės, likimas kabėjo ant plauko, o visiško fiasko pavyko išvengti tik keleto parlamentarų dėka.
Pataisų, kurios įterpiamos į nuo 1958 m. galiojančią Penktosios Prancūzijos respublikos konstituciją, paketas daugeliu kriterijų pakeis politinį šalies režimą. Paskutinį kartą panašūs dalykai vyko 1960 m., kai šalies prezidentas pirmą kartą buvo renkamas piliečių, o ne parlamento.
Dabartiniai pakeitimai, iš esmės perskirstant jėgų lygiavertiškumą tarp valdžios šakų, palies beveik pusę visų pagrindinio įstatymo straipsnių.
Pakeitimais yra nustatoma taisyklė, kad vienas ir tas pats asmuo negalės užimti prezidento posto ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės. Parlamentas gauna teisę vetuoti tam tikras prezidentines paskirtis ir gali dalyvauti savo paties darbo parlamente reglamentavime, kuris anksčiau buvo nustatinėjamas vyriausybės ir prezidento. Įstatymų leidėjai nuo šiol bus informuojami apie visus prancūzų karinių pajėgų veiksmus užsienyje ir galės atmetinėti prezidento teisę siųsti karinį kontingentą į užsienį, jei šalies vadovo tarnybos trukmė viršija keturis mėnesius.
Prezidentas, tiesa, nuo šiol turėtų pasijusti taip pat laisvesnis.
Pirmąkart nuo 1875 m. jis galės kreiptis į parlamentą, kas anksčiau nebuvo leidžiama, baiminantis pažeisti valdžios padalijimo principą.
Socialistai čia įžvelgia prezidento valdžios „sudievinimo“ ir ministro pirmininko vaidmens sumenkinimo požymius.
Prezidentas tuo pat metu gauna daugiau erdvės manevruoti užsienio politikoje ir gali priimti sprendimus, liečiančius Europos Sąjungą, apsvarstęs su parlamentu, ir neberengti referendumo.
Socialistai, tradiciniai šiuo metu valdančiųjų dešiniųjų priešininkai, kaltino N. Sarkozy ir jo šalininkus tuo, kad atsisakant griežtų procedūrų, pataisos iš tiesų tesuteikia papildomus įgaliojimus prezidentui.
