Apklausos nedviprasmiškai rodo didėjantį nepasitenkinimą politikais, politinėmis partijos, valdžios institucijomis, net pačia demokratija. Pagal vasario mėnesio apklausą, net 53 proc. buvo nepatenkinti, kaip Lietuvoje veikia demokratija.
Didėja rinkėjų pasyvumas ir apatija. 1990 m. rinkimuose į Aukščiausiąją tarybą (AT) dalyvavo 72 proc. rinkėjų, 1992 m. Seimo rinkimuose net 75 proc. 1996 m. balsavo tik 53 proc., o 2004 m. jau tik 46 proc. Kreivė yra aiški ir grėsminga.
Neatmestina galimybė, kad šį rudenį balsuos apie 40 proc. rinkėjų ir kad valdančiąją koaliciją sudarys partijos, surinkusios mažiau negu pusę balsų, taigi laimėjusios kas penkto ar kas ketvirto Lietuvos piliečio pasitikėjimą. Tokia valdžia bus legali, patenkins visus teisės reikalavimus. Bet ji negalės tvirtinti, kad ji atstovauja Lietuvos žmonėms. Jos dorovinis bei politinis autoritetas bus labai menkas.
Šitaip visada nebūdavo. Sąjūdžio metais žmones savo balsais lėmė tautos likimą ir suprato, kad tai darė. 1989 m. rinkimuose į TSRS liaudies deputatus Sąjūdžio remiami kandidatai laimėjo 36 iš 42 vietų. Po šios stulbinančios pergalės nebuvo galima abejoti, kad Sąjūdis ir tik Sąjūdis turėjo teisę kalbėti Lietuvos vardu. Nemažiau svarbu tai, kad Sąjūdžio laimėjimas privertė Lietuvos komunistus skubiai persitvarkyti, nes buvo aišku, kad be radikalių pokyčių jie pralaimės rinkimus į AT ir neteks valdžios, arba ją išlaikys Maskvos durtuvais.
1990 m. pradžioje Sąjūdis vėl laimėjo rinkimus, ir pirmą AT sesijos dieną paskelbė nepriklausomybės atkūrimą. Jei atnaujinta LKP būtų laimėjusi rinkimus, nepriklausomybės paskelbimas būtų buvęs atidėtas, veržimasis į laisvę gerokai suretėjęs, gal net visiškai sustojęs, kol vyko „derbybos“ su Maskva.
1992 m. rudenį Lietuva masiškai balsavo prieš Sąjūdį ir Landsbergį, už Brazauską ir persikrikštijusią LDDP. Šiuo atveju Lietuvos gyventojai savo balsais pasisakė prieš konfrontacijos politiką, užkirto kelią dominuojančios partijos kūrimui, parodė, kad piliečių pritarimas valdančiajai partijai nėra užtikrintas. 1996 m. rinkėjai pakartojo pamoką, šį kartą balsuodami prieš LDDP. Tais metais niekas neabejojo rinkėjo galia, visi suprato, kad piliečių turi būti paisomi, nes jie nustato politikos kursą ir lemia šalies likimą.
Padėtis pakito apie 2000 m., nors nevisiškai aišku kodėl. Vadinamosios tradicinės partijos pradėjo silpnėti ir skaidytis. Augo balsuotojų nusivylimas ir apatija. Sau terpę rado „asmeninės partijos“ - Paulausko, Pakso ir Uspaskicho - kurios priklausė nuo partijos kūrėjo valios, egzistavo jo politinėms ambicijoms įgyvendinti. Patekusios į valdžią jos buvo neveiksmingos, o tai savo ruožtu spartino žmonių nusigręžimą nuo politikos.
Vargu, ar padėtis greit pasikeis. Nelengva išjudinti visuomenę, ypač jei nėra įkvepiančių politinių veikėjų. Kokie bebūtų jų privalumai ir trūkumai, Landsbergis ir Brazauskas pajėgė išjudinti ir sutelkti žmones, laimėti jų pasitikėjimą ar neapykantą. Dabarties politikų dauguma tik sukelia žiovulį. Proporcinė rinkimų sistema sudaro sąlygas premjeru tapti žmogui, kuris nė kartą nelaimėjo rinkimų vienmandatėje apygardoje, taigi nė kartą nepajėgė tiesiogiai laimėti rinkėjų pasitikėjimo.
Yra pagrindo kukliam optimizmui. Politinė apatija suklestėjo tuo pačiu metu, kaip Lietuvos ūkis. Nors ne visi galėjo džiaugtis ūkio augimo vaisiais, gyvenimo lygis augo įspūdingai. Reikia tik prisiminti, kokiais automobiliais lietuviai važinėjo prieš dešimtmetį.
Baigiasi ūkio aukso amžius. Infliaciją, prekių, paslaugų ir ypač energetikos brangėjimą pajus kiekvienas žmogus ir daugelis įmonių. Valdžios veikla bus atidžiau stebima, bus reikalaujama kompetentingesnės ir aktyvesnės Vyriausybės bei Seimo. Ekonominės problemos gali tapti piliečiams paskata rimčiau susidomėti politika, atsargiau vertinti politikus, atsisakyti prabangos balsuoti už patirties neturinčius, bet pažadais besišvaistančius politikus.
Būtų naivu galvoti, kad Lietuvos žmonės staiga atsipeikės, aktyviai ir protingai balsuos, išrinks tinkamus vadovus. Politikoje įvykiai taip nesiklosto. Arba charizmatinis politikas ar asmenybė išjudina tautą, ją įkvepia pasitikėjimu savimi ir savo galia pakeisti viešąjį gyvenimą. Arba per dešimtmečius išsivysto tvirtas pilietinis įsipareigojimas aktyviai dalyvauti politikoje, imtis atsakomybės už savo šalies likimą. Kaip minėta, šiuo metu Lietuvoje nematyti tokių vadovų ir politikų, o pilietinės visuomenės būklė apgailėtina.
Iki parlamento rinkimų bendromis pastangomis dar galima sutelkti rinkėjus. Politinės partijos turėtų atsakingiau rinkti savo kandidatus, atsisakyti nevykusių veteranų, vienmandatėse apygardose kelti tik vietos gyventojų kandidatūras, tuo parodydamos įsipareigojimą rinkti žmones, kurie jaučia vietos gyvenimo pulsą ir rūpesčius. Nevyriausybinės organizacijos, profsąjungos ir kitos gyventojų interesams atstovaujančios grupės galėtų praplėsti šviečiamąjį darbą. Paprasti piliečiai gal supras, kad nedalyvaudami rinkimuose ar savo balsu tik išliedami tulžį, jie leidžią kitiems spręsti svarbiausius klausimus. Ir prisiminti, kad, kaip ir prieš 15-20 metų, jų balsai gali būti lemiami.
