Drąsa prieš rinkimus
Atrodo, yra žmonių, kuriems labai rūpi vis ką nors sugalvoti – ar medžių kirtimo amžių didinti, ar miškų ūkio valdymą priskirti vienai ar kitai ministerijai. Lyg nuo to būtų geriau miškui. Pats mąstymo procesas ir pasiūlymai, žinoma, sveikintini, nes negalvojimas paprastai sukelia išsigimimą. Štai LR Seimo Kaimo reikalų komitetas siūlo Vyriausybei valstybinio miškų ūkio valdymą iš Aplinkos ministerijos perduoti Žemės ūkio ministerijai ir supaprastinti miško vertimo kitomis naudmenomis tvarką. Atrodytų, kas čia tokio, kuris politikas ar politiką įgyvendinanti institucija imsis atsakomybės už efektyvų šalies miškų ir medienos išteklių naudojimą?
Jei šis ir kiti panašūs siūlymai, kurių greitu laiku išgirsime ne vieną, būtų platesnės diskusijos dalis, o ne triukai prieš rinkimus, galima būtų labai rimtai svarstyti bet kurį į ilgalaikę miškų ir medienos išteklių valdymo bei naudojimo reformą orientuotą siūlymą. Tačiau dabar pavienių seimūnų įkvėpta ir greitai išsikvėpusi diskusija baigėsi tuo, kad galimiems savo rinkėjams pademonstravo, jog yra pakankamai drąsūs „pakelti“, rodos, sunkiai pakeliamą miškų priklausymo vienai ar kitai institucijai klausimą.
Institucinė priklausomybė jau kaitaliota
Iš tiesų šis klausimas nėra nei nepakeliamas, nei toks, apie kurį nebūtų galimybių plačiau diskutuoti. Jei pažvelgtume bent dešimt metų atgalios, prisimintume, kad iki 1996-ųjų nuo pat nepriklausomybės atgavimo šalyje buvo Miškų ūkio ministerija. 1996 m. ji panaikinta, perdavus miškų ūkio valstybinio valdymo funkcijas naujai įsteigtai Žemės ir miškų ūkio ministerijai (tai įvyko iškart po eilinių Seimo rinkimų). 1998 m. miškų ūkio valstybinio valdymo funkcijos perduotos Aplinkos ministerijai, kaip institucijai, atsakingai už vienodą visų gamtos išteklių valdymą (tais metais jau buvo ir privatūs miškai, kurie sudarė apie 18 proc. visų miškų).
Ir Europoje – įvairiai
O ES šalyse pamatytume institucinę įvairovę. Gali būti, kad tai viena iš priežasčių, kodėl iki šiol ES narės neturi vienodos miškų ūkio politikos. ES lygiu miškų ūkio klausimus koordinuoja Generalinis aplinkos direktoratas, kurio sudėtyje yra Miškų skyrius, ir Žemės ūkio generalinis direktoratas, sprendžiantis su miškais susijusius klausimus (kaimo plėtros kontekste).
Aplinkos direktorato kompetencija yra klausimai, susiję su miško išteklių naudojimu, priešgaisrine miškų apsauga ir miškų monitoringu, Paukščių ir Buveinių direktyvų įgyvendinimu miškuose, steigiant „Natura 2000“ tinklo saugomas teritorijas. Žemės ūkio generalinis direktoratas koordinuoja ES šalių narių miškų ūkio veiklą kaimo plėtros kontekste naudodamas ES žemės ūkio garantijų ir orientavimo fondo finansinius instrumentus (priemones), skirtus šalims narėms miškų ūkio reikmėms.
Vertinant atskirų ES šalių (27) patirtį miškų ūkio valdymo srityje, galima konstatuoti, kad šalys, kuriose miškų ūkis priskirtas žemės ūkio ministerijų ir pan. reguliavimo sričiai, ir šalys, kuriose miškų ūkio valstybinio valdymo funkcijas atlieka aplinkos ir pan. ministerijos, sudaro beveik vienodą dalį, t. y. maždaug po 40 procentų. Kitose ES šalyse miškų ūkio klausimus koordinuoja ministerijos, nesusijusios nei su aplinkos apsauga, nei su žemės ūkiu (pvz., pramonės, ekonomikos).
Skirtingai ir gretimose šalyse
Iš artimiausių mūsų kaimynų tik Latvijoje miškų ūkio valstybinio valdymo funkcijos priskirtos žemės ūkio ministerijos kompetencijai. Tiek Estijoje, tiek Lenkijoje šios funkcijos priskirtos aplinkos ministerijoms. Tačiau detalumo dėlei derėtų pasakyti, kad Latvijos valstybinių miškų direkcija – akcinė miškų bendrovė „Latvijas valsts meži“ (mūsų atveju ne visai tikslus analogas būtų Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos) – turi priežiūros tarybą, į kurios sudėtį įeina ekonomikos, finansų, žemės ūkio, aplinkos ministerijų, kitų valstybės institucijų bei nevyriausybinių organizacijų atstovai.
Apie tokį modelį, nepaisant to, kieno kompetencijai yra ar būtų priskirtas miškų ūkis, derėtų rimčiau apsvarstyti ir Lietuvoje, juolab kad Ūkio ministerijos kompetencija yra didelės valstybinės energetikos įmonės, verslo plėtros administraciniai svertai, didelių projektų įgyvendinimo patirtis.
Svarbu ne tik grupiniai interesai
Mano nuomone, kelių atskirų privačių miško savininkų savivaldos atstovų pasiūlymai perduoti prižiūrėti miškų ūkį Žemės ūkio ministerijai įdomūs ir pelningi tiek, kiek supaprastėtų tiesioginių lėšų tam tikroms („draugiškoms“) privačių miškų savininkų savivaldos organizacijoms gavimo procedūra, būtų suteikta galimybė pradėti diegti didesnės kirtimo normos tiek privačiuose, tiek valstybiniuose miškuose programą, patenkintos žmonių, kurie matuojasi „miškų vadovų“ antpečius, ambicijos. Tačiau tokiu atveju būtų visiškai pamirštamas dėmesys miškų ekologinei ir, drįstu teigti, net socialinei funkcijoms.
Kad bet kokie priklausomumo nuo tam tikrų ministerijų sektoriniai miškų ūkio klausimai būtų rimti, diskusijas pradėti derėtų nuo to, ar yra pakankama dauguma įstatymų leidybos institucijoje, nes būtina pakeisti LR Vyriausybės įstatymą bei visą šūsnį kitų labai rimtų teisės aktų. Patys suprantame, kad tai nerealu.
