- Ar sunku būti lietuve, auginti lietuviais savo vaikus taip šalia Lietuvos, bet ne Lietuvoje, o Lenkijoje?
- Gyvenu Punske – lietuviškiausiame krašte Lenkijoje, todėl man ir mano šeimai būti lietuviais nėra sudėtinga. Turiu laimės, kad ir dirbu lietuviškoje įstaigoje – „Aušros“ leidykloje, kur, savaime aišku, kalbamės vien lietuviškai. Apskritai, Punske nėra tokios įstaigos, kur negalima būtų susikalbėti lietuviškai. Mokyklos – nuo darželio, per pagrindinę, gimnaziją iki licėjaus – lietuviškos. Kultūrinė veikla, renginiai – lietuviški (dar niekad neteko man dalyvauti kokiame nors lenkiškame kultūriniame renginyje Punske).
Turime savo lietuviškas radijo ir televizijos laideles bei spaudą. Net ir valsčiaus įstaigoje (kur oficialiai vartojama lenkų kalba), be problemų galima susikalbėti lietuviškai. Jeigu gyvenčiau kur nors Lenkijos gilumoj, išlaikyti lietuvybę šeimoje tikriausiai būtų sunkiau.
Šiuo metu, kai esam Šengeno erdvėje, pasakymas „šalia Lietuvos“ taip pat neturi tos prasmės, kurią turėjo prieš įžengiant į ES, o ypač - dar anksčiau, kai Lietuva buvo už „geležinės“ sienos. Dabar Lietuva yra pasiekiama be jokių kliūčių ir iš tikrųjų ji yra arčiau mūs, nei mes galėjome net ir įsivaizduoti.
- Kokią ateitį prognozuoji šiam kraštui?
- Aš nesu specialistė, politikė ar kokia nors žynė, kad galėčiau prognozuoti, kas bus ateityje Punsko-Seinų krašte. Tačiau gyvendama čia, stebiu tai, kas vyksta ir be abejo, tai ką matau - optimizmo per daug neteikia. Galbūt visa tai liečia ne tik mūsų kraštą, bet ir visą Lietuvą.
Kampelis, kuriame gyvename, aišku, yra nepakartojamas ir mielas, visi, kas tik iš čia išvažiuoja, labai mielai jį prisimena, ilgisi jo, nori sugrįžti. Tačiau šiame krašte nėra vietos jauniems, išsimokslinusiems žmonėms. Paprastai išėjęs mokslus, jaunimas ieško darbo, būsto, kuria šeimas. Akivaizdu, kad ieško pelningo darbo, nes kaip galima pradėti gyvenimą už 1000-2000 zlotų (įprasta alga mūsų sąlygomis)? Punskas ar Seinai – tai maži miesteliai, kuriuose išvis to darbo nėra, aplink – kaimai, kur, savaime aišku, nedaug jaunimo po studijų pasilieka. Net ir pasiturinčių ūkininkų vaikai, vietoj to, kad pasiliktų savo tėvų moderniai įrengtame ūkyje, iškeliauja į pasaulį. Taip ir lieka mūsiškiai Lietuvoje arba Lenkijos gilumoj (priklausomai, kur studijavo), arba išvis emigruoja kur į Vakarus; kai kuriems tikrai puikiai sekasi, turi gerus postus, yra daug pasiekę. Taigi, pamažu mūsų kraštas „senėja“.
Deja, praėjo laikai, kai žmonės dirbo vien dėl idėjos, gyvenam materializmo amžiuje. Dabar pasaulis siūlo kitą gyvenimo stilių, kitas galimybes, o mūsų kampelis šiuo atžvilgiu nėra patrauklus, ypač jaunimui...
Turiu viltį, kad negreit pildysis vieno Lenkijos politiko žodžiai, kad vadinamąją Lenkiją „B“ (kurioje, deja, ir mes esame), reikia tik užarti ir apsodinti miškais (šypsosi – aut. past.).
- Turi, puoselėji tinklalapį apie Punsko lietuvius, jų veiklą, renginius. Kaip gimė idėja jį rengti? Kodėl užsikrovei sau šią „naštą“? Iš ko sulauki pagalbos?
- Tinklapis www.punsk.com.pl tiksliau yra apie Punsko kraštą, bemaž viską, kas jame vyksta.
Pirmus kelis virtualius lapus apie Punską sukūriau dar studijuodama (toks buvo praktikos atlikimo reikalavimas). Kadangi vienintelis puslapis apie Lenkijos lietuvius, ypač Punsko-Seinų krašto lietuvius, buvo Sigito Birgelio sukurtas www.punskas.pl, kuriame gal daugiau dėmesio skiriama šio krašto lietuvių draugijoms, istorijai, kultūrai, literatūrai ir spaudai, man kilo mintis, būtent sukurti kitą tinklapį, kur tokia, labiau buitinė, kasdienė informacija apie šį regioną būtų pateikta ne vien lietuvių, bet ir lenkų kalba. Man pritarė Punsko „Aušros“ direktorius Romas Vitkauskas, o Sigitas užsiminė ir apie šio krašto aktualijas ir taip prasidėjo...
Pagrindinis mano tikslas kuriant šį puslapį buvo prieinamai pristatyti ne tik lietuviams, bet ir lenkams Punsko krašto lietuvių gyvenimą, veiklą, tradicijas, šventes, kultūrą, verslą, kulinarinį paveldą, turizmo pasiūlą. Noriu, kad iš šio puslapio lankytojas susidarytų teigiamą punskiečių įvaizdį, suprastų, kad nepaisant įvairių (ne visada teigiamų) gandų, mes esam normalūs, gana aktyvūs (šypsosi – aut. past.) lietuviai, kad naršydami tinklapyje, žmonės (ypač lenkai) atsikratytų įvairių žalingų stereotipų. Tikslingai netalpinu įvairių viešųjų forumų, komentarų - ne visi interneto vartotojai objektyvūs, kartais dėl ginčo su kokiu nors vienu žmogum – sugretina jį su visa tauta. Aišku, tinklapo turinį tiksliai išverčiu į lietuvių ir lenkų kalbas, yra santraukos anglų ir vokiečių kalbomis.
Nepasakyčiau, kad man tai „našta“. Jeigu taip būtų, paprasčiausiai, daugiau jo nerengčiau. Man rūpi šio krašto (tuo pačiu visų mūsų) įvaizdžio gerinimas. Reikia įsisamoninti, kokią galią turi šiandien internetas, reklama, marketingas.
Šiaip visus straipsnius, aprašymus ruošiu pati. Kartais gaunu iš draugų nuotraukų. Ateity reikėtų tinklapį patobulint, padaryt patrauklesnį (pvz. grafikos atžvilgiu), reikėtų operatyviau teikti informaciją, na, bet tam viskam reikia daugiau darbo rankų... Nuo pernai metų mano ir Sigito internetinių puslapių kūrimą remia Spaudos, radijo ir televizijos fondas.
- Kaip vertini Lietuvos politiką Suvalkų trikampio lietuvių atžvilgiu?
- Nors iš tikrųjų, politika aš nesidomiu, tačiau man atrodo, Lietuva skiria pakankamai dėmesio šiam kraštui. Jei būtų to nedariusi, sakykim, Seinuose nebūtų nei „Lietuvių namų“, nei „Žiburio“ gimnazijos, nebūtų taip plačiai išvystyta kultūrinė veikla ir lietuviškas švietimas Punske. Tikriausiai kai kuriems viso to maža, bet juk neprijungs Suvalkų trikampio prie Lietuvos?! (šypsosi – aut. past.)
- O kaip su lenkais? Tenka neretai girdėt, kad jie daro viską, kad tik asimiliuotų šio krašto lietuvius. O gal tai neteisingi gandai?
- Labai sudėtingas klausimas. Žinau, kai kuriems mūs krašto lietuviams lenkas – tai priešas, ir atvirkščiai. Aš stengiuos taip negalvoti. Kuo daugiau keršto ir pykčio išliesime vieni kitiems, tuo bus blogiau. Pakanka tik užsiminti apie kokią nors problemą Lenkijos-Lietuvos tema, o tuoj atsiranda galybės kitų ginčų. Pavyzdžiui, po to, kai pasklido žinia, kad Lietuvos režisierius žada sukurti filmą apie Žalgirio mūšį, tuoj Lenkijos portale www.onet.pl pasirodė tūkstančiai atsiliepimų, kur didesnė dalis – priešiškai nusistačiusių kažkokių lenkų nacionalistų lietuvius šmeižiantys pasisakymai. Aišku, buvo ir tokių, kurie pritarė projektui ir iš vis teigiamai vertino Lietuvą, bet juos užgoždavo tų „pasipiktinusiųjų“ komentarai.
Ir iš tikrųjų, tada pamatai, kad nesvarbu, kiek metų ar amžių dar prabėgs, kai kurie lenkai vistiek lietuvius traktuos kaip tuos žemaitiškus būrus ir žiūrės į juos iš „šlėktiško (bajoriško) viršaus“. Nežinau, tai jau gal įaugę genuose – tas lietuvių žeminimas. Pagal kai kuriuos „internautus“, be Lenkijos „pagalbos“, lietuviai dar toliau bėgiotų po miškus su ietimis, vilkėdami išverstus kailius...
Teko man susitikt ir su tais „normaliais“ lenkais, dažniausiai iš Lenkijos gilumos, ir jie nėra taip kovingai nusistatę prieš lietuvius, kaip sakykim, Seinų krašto lenkai. Pasienyje yra blogiausia. Ir jeigu kalbama apie šio krašto lietuvių asimiliaciją, tai galbūt siekia jos būtent šio krašto lenkai. Ko gero šio „kampo“ lenkams negarbė, kad lietuviai daug geriau gyvena (vien dėl savo operatyvumo ir darbštumo), nei jie patys. Dar pastebėjau, kad požiūris į Lietuvą ir lietuvius priklauso ir nuo lenkų išsilavinimo – kuo geriau išsimokslinęs – tuo daugiau tolerancijos.
Gyvendami Lenkijoje, bendravimo su lenkais neišvengsime, ypač, jei reikia ieškotis čia darbo, tvarkyti įvairius reikalus. Man atrodo, daugeliu atvejų, tai ne lenkai mus lenkina, o lenkinamės mes patys. Žinau vieną darbovietę Seinuose, kur per daugelį metų dirbo keli lietuviai, tačiau su klientais lietuviais kalbėdavosi tik lenkiškai. Į tą įstaigą atėjęs jaunas žmogus, lietuvis, nepaisydamas įpročių, pradėjo su lietuviais kalbėtis lietuviškai (nors, aišku, ne visiems tai patiko). Vėliau dvikalbiškumas įstaigoje nieko jau nestebino.
- Kas tau yra Lietuva? O kas tavo vaikams?
- Lietuvos įvaizdis mano sąmonėje keitėsi su amžiumi. Kai buvau maža, tai buvo „pasakų šalis“ (apie jos „tarybiškumą“ - ir taip tada nedaug išmaniau). Atsimenu, kažkada žiūrėjom filmą apie Eglę žalčių karalienę (aišku baltai-juodame ekrane) ir tada įsivaizdavau tą Baltijos paplūdimį, Eglės tėviškės laukus, gėlėtas pievas, kurių kvapą jaučiau sklindant per stiklinį ekraną... Tada Lietuva buvo tokia rami, kvepianti, ošianti jūros bangomis...
Pirmą kartą Lietuvoje lankiausi būdama licėjuje (17-18 metų), su ansambliu buvome nuvykę į Vilnių ir Kauną, o vėliau į pajūrį (Kretingą). Baigus licėjų, stojau į Medicinos akademiją Kaune. Tai buvo ką tik po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Niekad nepamiršiu senamiesčio, Žaliakalnio ir „Kauko laiptelių“ bei Laisvės alėjos. Po pusantrų metų mokslus baigiau, mat ne prie širdies man buvo gydytojo profesija, tačiau Kaunas visada turės joje savo vietelę.
Šiandien Lietuva labai pasikeitė, išgražėjo. Einant pro parlamento rūmus, sunku įsivaizduoti, kad ne taip seniai čia stovėjo tankai ir minios žmonių...
Lietuva man labai artima, daug artimesnė, nei Lenkija, tad ji - man Tėvynė. Tą artumo jausmą jutau, kai per televiziją namuose, Lenkijoje, stebėjau sausio 13-osios įvykius... Tie jausmai išliko iki šiandien.
Jei tik turim laiko, su šeima vykstam pasivažinėti po miestus ir miestelius. Ir kiekvieną kartą Lietuva mus kaskart labiau stebina savo grožiu ir paprastumu. Sunku spėti, ką Lietuva reiškia mano dukroms, jos dar mažytės. Važinėdami po Lietuvą, stengiamės, kad jos pamatytų daugiau nei tik „maximas“ ir „akropolius“. Todėl, žiūrėdama nuotraukas iš kelionių, net ir mažiausioji, 2 metukų, dukra iškart pasako „buom itavoj“ (buvom Lietuvoj).
- Kartą esi rašiusi apie lietuvių merginų vestuves jūsų krašte, apie tai, kad jos buvo daugiau lenkiškos nei lietuviškos. Bet ar galima kaltinti, juk visa aplinka visgi lenkiška, o juk ir mes patys Lietuvoje pykstame, kai kas nors čia gyvenantis nemoka lietuviškai ir pernelyg aukštai kelia savo tautiškumą. Apskritai, kaip pačiai pavyksta taip teisingai gyvent?
- Taigi, čia ir yra ta bėda: kiek mes esam lietuviai, kiek lenkai. Iš tikrųjų, mus nuo mažens mokė, kad mes iš niekur neatėjom, kad visada čia gyvenom ir, kad visada buvom lietuviais. Tai kodėl mes negalim reikalauti, kad traktuotų mus lygiavertiškai. Jeigu galvosim, kad gyvendami Lenkijoje, turime nusileisti viskam, kas lenkiška, tada mūsų kova dėl lietuvių kalbos ir viso kito - netenka prasmės.
Jeigu mes turėtume prisitaikyti prie valstybės, kurioje gyvenam - gal tada ir reikėtų tapti lenkais. Galime ir nekelti savo tautiškumo, tik tada – ar žavėsis Lietuva tuo Punsko-Seinų kraštu?
Aš galiu taip sau kalbėti ir mąstyti – man paprasta, nes man pavyko sukurti lietuvišką šeimą. Nežinau, kaip būtų buvę su manim, jeigu mano vyras būtų lenkas ar kokios nors kitos tautybės. Tačiau, manau, tai dar nereiškia, kad turėčiau pasiduot tik jo kilmės įtakai: išsižadėt savo kalbos, kultūros, tradicijų. Man atrodo, kad viskas, kas vyksta mišriose šeimose, turėtų būti išsverta po lygiai, na, nebent ta antroji pusė pati nori asimiliuotis. Žinau, kad tai įmanoma, nes mūsų krašte yra tokių mišrių šeimų, kurios sugeba išauklėti vaikus ir gyventi „pusiau lenkiškai – pusiau lietuviškai“.
Nors dažniausiai visi grožisi, džiaugiasi Suvalkų trikampio lietuviais, jų aktyvumu, lietuviškumu, tačiau kartais ir iki Lietuvos ataidi kalbos, kad nelabai lietuviai ten vieningi, pešasi tarpusavy dėl garbės ar pinigų. Kaip gali tai pakomentuoti?
- Būtent dėl to savo puslapyje neleidžiu rašyti komentarų... (šypsosi – aut.past.). Kaip visur – visokių dalykų būna: ir gerų, ir blogų. Gyvenam mažoje visuomenėje, kur kiekvienas kiekvieną pažįsta, kartais atsiranda tokių, kurie mano esą nepakeičiami. Aišku, be jų, yra daugiau tokių „ypatingųjų“, kuriems atrodo, kad jie patys geriausi. Na ir prasideda: kai jau maža purvo savo kieme, pradeda mėtytis juo ir svetur. Tačiau, manau, tokios kalbos ir veiksmai prie nieko gero neveda, tik kenkia visai visuomenei – nevalia paukščiui dergti savo lizdo. Ką gi, gėda man už tuos peštukus.
- Dirbi „Aušros“ leidykloje, kokia jos reikšmė šiam kraštui?
- Šiemet Punsko „Aušros“ leidykla švenčia savo 15-metį. Manau, leidyklos reikšmė šiam kraštui neįkainojama (deja, ne kiekvienas tai pastebi). Tai vienintelė lietuviška leidykla visoje Lenkijoje. Čia leidžiamas svarbiausias Lenkijos lietuvių žurnalas „Aušra“ ir kiti – Suvalkų miesto lietuvių „Suvalkietis“, lietuvių vaikų žurnaliukas „Aušrelė“, Šv. Kazimiero draugijos žurnalas „Šaltinis“, Punsko lietuviško licėjaus moksleivių „Dėmesio“.
Leidykloje rengiami ir leidžiami bei spausdinami vadovėliai mūsų krašto lietuviškoms mokykloms pagal Lenkijos ministerijos reikalaujamas mokymo programas. Pati mokiausi lietuviškai iš lenkiškų vadovėlių (dažnai pačiai tekdavo versti į lietuvių kalbą biologijos, geografijos ar matematikos vadovėlius), tad įsivaizduoju, koks palengvinimas mokiniams yra mokytis iš lietuviškų vadovėlių. Be to, leidykloje leidžiama ir vietos autorių grožinė literatūra, prisiminimai; atliekami kiti užsakymai pagal įvairių įmonių poreikius.
„Aušros“ leidykla stengiasi gerinti ir šio krašto įvaizdį: leidžia įvairius informacinio pobūdžio leidinius, krašto albumus, bukletus, lankstinukus, redaguoja minėtus internetinius puslapius. Be to, kiek įmanoma, dalyvauja įvairiuose ES projektuose, ne kaip partnerė, bet paskirų darbų atlikėja. Pavyzdys: tarptautinis projektas „Euroregiono Nemunas įvaizdžio gerinimas“, kurio rezultatas – 7 informaciniai žurnalai bei keli turistiniai ir kultūriniai leidiniai, - tuose leidiniuose stengėmės maksimaliai patalpinti aktualios informacijos ir apie mūsų kraštą. Projekte dalyvavo Lenkijos, Lietuvos bei RF Kaliningrado srities partneriai, tad leidiniai buvo išleisti visomis tomis kalbomis ir tose šalyse išplatinti.
- Kai lankaisi Lietuvoje, jautiesi sava? Niekad nebuvo kilę minčių joje apsigyventi?
- Nežinau, kaip tai jaučia kiti vadinamojo Suvalkų trikampio lietuviai, bet aš visada jaučiau, kad esu lyg „pakabinta“ erdvėje tarp Lenkijos ir Lietuvos. Tai lyg dvi aibės su bendra dalimi – Punsko-Seinų kraštu, kur mes ir esam. Man atrodo, niekad netapsiu tikra lenkė ir niekad nebūsiu lietuvė iš Lietuvos. Dar studijų metais į mus – lietuviukus iš Lenkijos ir dėstytojai, ir draugai žiūrėdavo kaip į „lenkus“. Ir dabar girdisi, kad Lietuvoje mus vadina lenkais – nesvarbu, kad kalbam lietuviškai. O lenkai Lenkijoje, jeigu mes prisipažįstam, kad esam lietuviais, tai ir vadina lietuviais, o ne lenkais...
Lietuvoje niekada nesijaučiau svetima. Čia kur kas labiau jaučiuosi „pas save“ nei kažkur Lenkijos gilumoj. Beje, blogiausiai jaučiuosi Seinuose - ten, dar atrodo, iš kiekvienos kertės išlenda tarpukario „baubai“; ten ir žmonės, - kurie save vadina lenkais, labai priešiškai nusistatę prieš lietuvius. Todėl labai vertinu Seinų lietuvių pastangas puoselėjant lietuvišką švietimą ir kultūrą.
Mintis apsigyventi Lietuvoje – ne tik buvo kilusi – bet ji vis dar aktuali, ypač mano vyrui, kuris ten praleido šešeris metus studijuodamas, ir ypač tada, kai kyla įvairių, kad ir buitinių, problemų čia, Lenkijoje. Bet nežinau, ar kada nors tai įgyvendinsim, per daug giliai įleidom šaknis Punske: čia turim nuosavą namą, kurį statėm savo rankom, čia gimė mūsų vaikai, čia (kol kas) dirbam.
- Ar sapnus sapnuoji tik lietuviškai ar būna ir lenkiškai?
- Aišku, lietuviškai. Neprisimenu lenkiškų sapnų (šypsosi – aut. past.). Nežinau, Deimante, man atrodo, tai ir yra ta problema, dėl kurios vis dar neaišku – kieno mes – ar Lenkijos, ar Lietuvos. Jeigu mes jaučiamės lietuviai, tai kodėl turėtumėm sapnuoti lenkiškai? Ar kada nors sapnavai pavyzdžiui angliškai ar vokiškai?
