Atrodytų, kad pasakojimas remiasi kasdienine palestiniečių patirtimi, tačiau, iš tiesų, jis peržengia to laikmečio žemdirbystės panašumus. Pavyzdžiui, neįprasta, kad piemuo kiekviena avį vadintų vardu; negirdėta yra taip pat ir vieta, kur susirenka avys (gardas Jono Evangelijoje nurodo Jeruzalės šventyklos prieangį); dar labiau yra neįtikėtina, kad piemuo atiduotų gyvybę už savo avis (žr. Jn 10, 11). Tam, kad suprastume šį tekstą, reikalinga atkreipti dėmesį į turtingą Evangelijos pagal Joną simbolių kalbą, nemažai besiremiančią Senuoju Testamentu.
„Kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas“. Žodis „įkopia“ primena situaciją, kai kažkas klastingai lipa per aptvarą, kad atsirastų ten, kur teisėtai negalėtų įeiti. „Įkopti“ – tai karjeristo bandymas, pasitelkiant religiją, „prasimušti“ į žmones, pakilti „aukštai“; tai paveikslas žmogaus, kuris, prisidengęs kunigystės šventimais, nori tapti svarbiu veikėju, kuris taiko į savo išaukštinimą, bet ne į nuolankią Jėzaus Kristaus tarnystę.
Avys vaizduoja tautą, kuri negauna tinkamo rūpesčio iš savo religinių vadų ir laukia išlaisvinimo. Svarbu yra suprasti graikišką žodį „aulè“, kuris čia verčiamas kaip „gardas“. Vis dėlto, graikiškose Biblijos tekstuose šis žodis niekada nenurodo avių gardo, bet – Jeruzalės šventyklos prieangį. Tai reikštų, kad gardas, į kurį įžengia Gerasis ganytojas, yra šventyklos prieangis, kuriame susirenka tauta. Šis šventyklos gardas, kuriame yra uždarytos avys, nurodo tautos religinę situaciją, kaip uždarumą ir laisvės trūkumą.
Gerasis ganytojas, kuriuo pasitiki avys, leidžia joms pakilti ir išeiti iš gardo. Taigi, avys gali su Jėzumi išeiti iš institucinės šventyklos, kuri nebeteikia gyvenimo. Avims padedama išeiti iš šios apmirusios aplinkos. Ganytojas eina pirma jų, kaip Dievas, kuris išeinant iš Egipto nelaisvės, eina pirma savo tautos (žr. Iš 13, 22). Šis išėjimas yra neatsiejama nuo Jėzaus misijos, kuri nusakoma kaip kelionė iš šio pasaulio pas Tėvą. Jėzus gavo iš Tėvo misiją vesti žmones iš mirties į gyvenimą laisvės keliu.
„Jis šaukia savąsias avis vardais“. Pranašo Izaijo knygoje irgi girdime panašius žodžius: „Aš pašaukiau tave vardu – tu esi mano“ (Iz 43, 1). „Vardas“ prilygsta buvimui. Jėzus kviečia kiekvieną vardu, kviečia kiekvieną atskirai su savo istorija, gyvenimu, troškimais, džiaugsmais. Kiekvienas žmogus yra svarbus ir mylimas. Bendruomenės pašaukimas – siekti didesnio nuoširdumo savo veikime. Kai žmonės vieni kitus pažysta vardu, kai jie jaučiasi priimti, tada jie atpažįsta Jėzų kaip Gerąjį ganytoją. Tikrasis pastoracijos (lot. „pastor“ – ganytojas) kelias eina pro žmogaus širdies vartus.
Viešpats išveda savo avis. Jos nelieka pastoviai garde. Tačiau kokia yra išeinančiųjų laikysena? Jos klauso jo balso. Bendruomenė susibūrė ne bažnyčios apšildymui. Bendruomenės paskirtis yra išeiti į lauką, į atvirą erdvę. Vienintelė sąlyga, garantuojanti išėjimą, yra bendruomenės sugebėjimas išgirsti Viešpaties balsą. O juk nujausti, kieno tai balso skambesys, reiškia intymų ir gilų santykį su tuo asmeniu.
„Jos pažįsta jo balsą“. Jos atpažįsta, būtent, balsą, o ne žodį. Jono Evangelija yra taip dėmesinga Žodžiui, kuris tapo kūnu (žr. Jn 1, 1; 1, 14). Kodėl dabar rašoma „balsas“, o ne „žodis“? Balsas yra vienintelis, kuris nurodo buvimą. Yra svarbu ką pasakys ganytojas, tačiau dar svarbiau yra ganytojo buvimas. Balsas yra buvimo ženklas, o kai mylima tai ir tampa vertingiausia. Gyvenimo drama pasimato kai jo nėra. Balsą gali atstoti tik buvimas. Iš klausomo žodžio lieka idėja, o iš klausomo balso lieka buvimas.
Antroje dalyje, Jėzus sako: „Aš – avių vartai“. Sinoptinėse Evangelijose jau girdėjome šį paliginimą, kai Jėzus kalbėjo apie „ankštus vartus“, vedančius į Dievo karalystę (žr. Mt 7, 13-14; Lk 13, 24). Tačiau čia aptinkame dar gilesnę teologinę prasmę. Jėzus pats perėjo pro vartus ir tapo vartais kitiems: „Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi“ (Žyd 5, 8-9).
Senajame Testamente „vartai“ yra netik praėjimo vieta, bet taip pat nurodo erdvę, į kurią įžengiama. Pavyzdžiui, miesto vartai nurodo patį miestą, o šventyklos vartai – pačią šventyklą. Jėzus yra ne tik praėjimo vieta arba išganymo priemonė, bet – išganymas, susitikimo su Dievu vieta.
Vartai pro kuriuos Jėzus įeina ir kuriais jis pats tampa yra jo Įsikūnijimas ir Prisikėlimas, kurie įgalina avių priėjimą prie jo. Vartai, kurie yra Jėzus, atidaro įėjimą į gyvenimą. „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras“. Kiekvienam žmogui gyventi – reiškia įeiti ir išeiti: įeiti į gyvenimą ir išeiti iš gyvenimo; įeiti ir išeiti ypatingose gyvenimo situacijose (skirtingi amžių tarpsniai, įvairūs santykiai ar rūpesčiai). Tikintysis išgyvena šiuos pokyčius Kristuje: kai įeina, įeina pro jį, kai išeina, išeina pro jį.
Evangelijos ištrauka baigiasi nuostabiais Jėzaus žodžiais: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“. Štai ką reiškia būti Geruoju ganytoju: galėti teikti gyvenimą ir turėti stiprų troškimą tai padaryti. Gyvenimas, apie kurį čia kalbama, yra visų dieviškų dovanų visuma. Tačiau pasakymas „kad apsčiai jo turėtų“ nurodo į kažką daugiau: dieviškas gyvenimas yra visas ir pilnas gyvenimas, kuris nebepradingsta taip, kaip žemiškasis gyvenimas.
Žinoma, šiandien, taip vadinamam laisvam žmogui, žodžiai „ganytojas”, „avys“ „kaimenė” gali skambėti įžeidžiančiai, tačiau būti laisvais žmonėmis nereiškia, kad mums nereikia Kito, kuris mus vestų teisingu keliu. Istorija mus sako, kad žmogus be Dievo, nors ir skanduodamas žodį „laisvė“, sugeba sukurti įvairiausių tipo vergysčių. Be abejo, klaidingai pristatytas Dievo paveikslas, taip pat gimdo vergus.
Yra keista ir tai, kad iš vienos pusės tie žodžiai yra atgrasiai atmetami, o iš kitos pusės jie yra puoselėjami mūsų visuomenėje. Spauda, televizorius, internetas laisvais ir nepriklausomais besiskelbiančius žmones be didelio vargo suvienodina ir suburia į pilką masę. „Mass-media“ ne tik informuoja mases, bet ir formuoja. Net nenujausdami, mes einame ten, kur mus veda, valgome tai, ką mums sako, rengiamės taip, kaip mus mokina, kalbame taip, kaip girdime kalbant. Bijome sulėtinti žingsnį, kad kartais neatsiliktume nuo reklamos sukurtų idealų.
Vienintelis kriterijus, kuriuo daugelis vadovaujasi darydami pasirinkimą yra „taip daro visi”. Pažvelkime kaip vyksta minios gyvenimas šiandieniniame didmiestyje: tai liūdnas kaimenės paveikslas, kuri nerimastingai išeina nustatytu laiku ir po to, vakare, vėl sugrįžta į aptvarą tuščia, suirzusi ir, svarbiausiai, praradusi vidinę laivę.
Gerasis ganytojas, Kristus, mums siūlo, kartu su juo, laisvės patirtį. Priklausyti jo kaimenei nereiškia susivienodinimą, bet greičiau apsisaugojimą nuo „mass-media“ formavimo. „Kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė” (2 Kor 3, 17), sako apaštalas Paulius.
Evangelija mums nežada pakeisti „mass-media“ visuomenės. Tai ne jos užduotis. Evangelija tik padeda mums įžengti į šią visuomenę, kad joje asmuo ir šeima išsaugotų šiek tiek neliečiamą laisvės ir artumos erdvę. Krikščionio pašaukimas nėra „taip daro visi”, bet – „taip daryti yra gera”. Be abejo, šiandien gėris yra gana skirtingai suprantamas, tačiau krikščionį turėtų dominti ne „everything goes“ mąstymo sukurtas gerumo ir normalumo suvokimas, bet – Biblijos ir Bažnyčios.
Tad, užuot numarinęs mūsų asmenybės ypatumus, Gerasis ganytojas, mums padeda augti, praturtindamas savo pažinimu ir meile. Jis gimdo mumyse naują kūrinį, sąmoningą ir tvirtą, kuriuo jau nebeįstengia manipuliuoti ar įbauginti postmodernusis pasaulis.
