Nelaukdamas šio skundo tyrimo, Migracijos departamento direktorius Almantas Gavėnas vakar vis dėlto nutarė leisti A.Airapetianui nuolat gyventi Lietuvoje. Administraciniai teismai prieš tai buvo atmetę armėno skundus, kad migracijos tarnybų pareigūnai atsisakė priimti jo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.
Nuo 1991-ųjų rudens Lietuvoje gyvenantis armėnas tikino negalįs grįžti į tėvynę gauti paso, nes iš karto būtų pašauktas į kariuomenę ir, jo tvirtinimu, greičiausiai turėtų atlikti bausmę už vengimą atlikti karinę prievolę.
Prienuose kūrėsi batsiuviai
Po žemės drebėjimo 1988 metais A.Airapetiano gimtinė Kirovakanas buvo pusiau sugriautas, gyventojai kaip kas išmanė bandė rasti darbo svetur. Vienas jų, įsikūręs Prienuose, pradėjo gaminti tuo metu paklausią armėnišką avalynę ir pasikvietė čia penkis meistrus, tarp jų ir brolius Airapetianus. Šešiolikmetis A.Airapetianas atvyko pas anksčiau čia įsikūrusį brolį Robertą ir pradėjo dirbti Prienuose įkurtoje batų siuvimo dirbtuvėje.
Lietuvoje keičiant pasus, pareigūnai siūlė susitvarkyti dokumentus ir armėnams batsiuviams, tačiau dirbtuvės savininkas per vėlai pradėjo tuo rūpintis.
Bijojo grįžti į tėvynę
1994 metais A.Airapetianas tapo nelegaliai Lietuvoje gyvenančiu asmeniu - Sovietų Sąjungos pasas nebegaliojo. Tačiau gyvenantys Armėnijoje tėvai parašė: „Negrįžk, čia vyksta karas". Armėnijoje žuvo daugelis jaunuolio draugų - tai irgi padėjo apsispręsti. Vyresnysis brolis jau buvo atlikęs karo prievolę, todėl jam pavyko grįžti į Armėniją, gauti ten pasą, o po to gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
Gyvenimas be dokumentų
A.Airapetianas sako, kad gyventi Lietuvoje be dokumentų labai sunku, tačiau jam padėjo čia įsikūrę armėnai. Be to, jis slapstėsi ne vienas.
Kartą armėnai nuvyko į Balbieriškį taisyti avalynės už maistą - neisi vogti, jei norisi valgyti. Sutapimas - apsistojo 20 metrų nuo policijos būstinės. Vos pradėjo kaukšėti plaktukais - atėjo policininkai ir paprašė parodyti dokumentus.
Albertas nusišypsojo prisiminęs, kaip tuomet juos nuvežė į migracijos poskyrį, o ten pareikalavo mokėti baudą. „Kokią baudą, patys neturime ko valgyti", - aiškino armėnai ir pažadėjo netrukus atnešti dokumentus, o patys dingo.
Nuo tada jaunuolis kepė kepsnius armėnų užeigose ir vertėsi atsitiktiniais darbais pas tautiečius. Dažniausiai siūdavo batus, kuriuos pardavinėjo turguje. Aukšto ūgio juodaakį išblyškusį armėną policininkai gatvėje dažnai palaikydavo albanu arba bulgaru, kartais - žydu. A.Airapetiano teigimu, Lietuvoje gyvena apie tris tūkstančius armėnų.
Besislapstydamas Lietuvoje armėnas užaugo ir subrendo. Prieš penkerius metus jis susitiko šešiolikmetę Ruzaną Oganian. Vos ją išvydęs, batsiuvys apsisprendė likti Lietuvoje ir sukurti čia šeimą.
Prienuose kalba lietuviškai
Prienų migracijos poskyrio vyriausioji inspektorė Birutė Tėberienė vis dėlto įsitikinusi, jog A.Airapetianas nėra ir nebuvo Prienų rajono gyventojas, todėl visi jos veiksmai - teisėti. Prienų rajone gyvena keliolika armėnų. Visi jie - anksčiau įkurtos batų dirbtuvės darbuotojų giminaičiai arba palikuonys.
Šie žmonės turi dokumentus, nes buvo parvykę į Armėniją, gavo naujus pasus ir grįžo į Lietuvą. Šiuo metu Prienuose armėnai jau nebesiverčią batų taisymu ar siuvimu. Daugelis jų dirba tautiečių įsteigtose kepsninėse. Vienas armėnas - mokytojas. Jie kalba lietuviškai.
Migracijos departamento direktorius A.Gavėnas sakė, kad gyvenimas Lietuvoje be paso - dažniausiai armėnų problema.
Daugelis jų čia gyvena nelegaliai, su negaliojančiais sovietiniais pasais. Tokioje situacijoje šiuo metu atsidūrė kelios dešimtys armėnų. Anot direktoriaus, reikėtų, kad Armėnija mūsų šalyje atidarytų savo ambasadą. Tuomet daugelis problemų išsispręstų.
