Reikalo esmė tokia: esu ištekėjusi 18 metų. Sakyčiau, santuoka sėkminga, nors per tuos metus buvo visko: noro skirtis, karštų ginčų, barnių. Nebuvo muštynių, nebuvo neištikimybės. Tai, manau, svarbu.
O jau dabar atsiranda problemėlių: matyt amžius atsiliepia. Vaikai paaugliai ir aš norėtumėme aktyvaus laisvalaikio praleidimo – vykimo į gamtą, filmus, prie jūros ir kt. Vyras gi sakosi, kad jau yra pavargęs nuo bendravimo su žmonėmis ir norėtų poilsio- pagulėti ant sofutės pasiėmus kompiuterį ir skaniai pavalgius pasnausti. Puikiai jį suprantu, tačiau kartu jis pyksta, jei mes kur nors be jo išsirengiame ir išvykstame. Tada jis jaučiasi įžeistas ir visų pamirštas.
Drastiškų priemonių mes su vaikais nesiimame, nenorime tėčio labai “skriausti”, bet tada nuskriausti liekame mes. Aš manau, kad su šia problema susiduriame ne tik mūsų šeima.
Gal galite ką patart?
Dėkinga už atsakymą.
Atsakymas
Sveiki,
Tokių atvejų būna nemažai. Ir tokiais atvejais nepatariama. Situacija iš išorės konfliktiška - neišeina rasti kompromiso. Todėl reikia pereiti į kitokį lygį ir ne elgesį keisti, o požiūrį - sutaikyti jūsų požiūrius, tarkime, radus už jų bendrą siekį, kuris reiškiasi skirtingais būdais. Tuomet silpsta pasipiktinimas. Arba pakeisti kontekstą - mano mėgstamiausia taktika su strateginėmis užduotimis, kuriuos aš duodu sutuoktiniams, ateinantiems psichoterapijai. Laišku tokių dalykų nepadarysi, nes reikia įvertinti, kaip funkcionuoja jūsų šeima.
Iki.
Olegas
