Visų pirma reikėtų pasakyti, kad vieninteliai socialdemokratai turėjo net keletą tikrų partinių kandidatų į prezidentus. Ir būtent nuo jų apsisprendimo priklausė kitų norinčių patekti (ar pasilikti) į Simono Daukanto aikštėje stovinčius rūmus veiksmai.
Tik po kelių Socialdemokratų partijos renginių pradėjus aiškėti būsimam sprendimui, sukruto kiti pretendentai. Taigi Socialdemokratų partija, pasirinkdama vieną ar kitą kandidatą, turėjo galią nulemti rinkimų kampanijos pobūdį, o galbūt ir baigtį.
Kelių kandidatų turėjimas taip pat yra netipiškas Lietuvai. Štai kitos senosios partijos iškilmingai paskelbė, kad Prezidento rinkimai yra nesvarbūs – svarbiausia savivaldybės. Nesinorėtų tikėti, kad partijos tik praėjus po Konstitucijos įsigaliojimo 10 metų suvokė Lietuvos politinės sistemos specifiką. Greičiausiai tai kyla iš jų, o tiksliau, jų lyderių silpnumo.
Žinoma, šiek tiek stebina toks lyderių silpnumas, kita vertus, socialdemokratų susijungimo pavyzdys yra akivaizdus receptas ką daryti, kad atėjus rinkimams partijoms nereikėtų dairytis į šalis ieškant visiems patrauklių lyderių.
Antra, netgi turėdami keletą kandidatų socialdemokratai sugebėjo demokratiškai apsvarstyti visų privalumus bei trūkumus ir priimti partijai tinkantį sprendimą. Sensacijų ieškotojai bandė ieškoti opozicijos ar skilimo ženklų, tačiau be kelių premjero užuominų nieko nerado. Kaip žinia, Lietuvos premjeras yra nusipelnęs žmogus ir daro bei kalba taip kaip jam atrodo geriau.
Be abejonės, Socialdemokratų partijoje yra abejojančių, ar V.Andriukaitis yra geriausias kandidatas, tačiau bent jau per suvažiavimą nebuvo matyti, kad kurios nors partinės grupės rengiasi sabotuoti jo rinkimų kampaniją.
Kita vertus, kalbos apie tai, kad premjeras nepatenkintas, ir J.Bernatonio propaguoto plano nevykdymas leidžia teigti, kad diktato partijoje taip pat nėra. Taigi socialdemokratų kandidatas ir Prezidento rinkimų strategija buvo kuriama kolektyviai.
Taip nėra netgi modernesnėmis save skelbiančiose partijose – A.Kubilius atsisakė kovos nenorėdamas užpūsti savo pradėjusios kilti į zenitą žvaigždės (netenka abejoti, kad dar po penkerių metų jis turėtų būti gan stiprus pretendentas į Prezidento postą). Taigi rūpinosi daugiau savo nei partijos interesais. Centristų kandidatas K.Glaveckas bei liberalas E.Gentvilas, atvirkščiai, – siekdami tik asmeninės garbės dalyvauja rinkimuose.
Prisiminkime, kuo baigėsi kalbos apie susijungimą, kuris šioms dviem partijoms būtų išėjęs tikrai į naudą. Dabar gi LCS ir LLS belieka tikėtis, kad pralaimėjimas bus pretekstas nuversti egoistiškus lyderius.
Trečia, reikia prisiminti, kad socialdemokratai tokie stiprūs tapo tik prieš dvejus metus, kai nubyrėjus atskalūnams buvo sukurta naujoji partija. Taigi duotas geras kitoms partijoms konsolidavimosi pavyzdys. Dar svarbiau, kad abiejų partijų blokai buvo sėkmingai suvienyti į vieną – dabar netgi greitą skilimą anuomet pranašavę neatskirtų, kuris skyrius ar socialdemokratas yra V.Andriukaičio, o kuris – Č.Juršėno. Galbūt susijungiant buvo prarasta dalis nuosaikiai kairiųjų elektorato, tačiau sinergetinis susijungimo efektas akivaizdus.
Ketvirta, nors ir neiškėlę stipriausio kandidato (kurio motyvai yra suprantami), socialdemokratai nepasidavė tiek iš dešinės, tiek iš koalicijos partnerių stovyklos skleistoms vilionėms paremti kitus, daugiau ar mažiau bepartinius kandidatus. Galbūt ne paties stipriausio kandidato iškėlimas gali būti vertinamas kaip parama vienam iš bepartinių, tačiau stipriausia partija negali nekelti kandidato į prezidentus.
Antraip ji elgtųsi ne kaip politinė partija, o kaip interesų grupė. Kita vertus, iškeliant kandidatą buvo sukelta intriga socialdemokratų ir K.Bobelio stovykloje. Abiejų kalbos leidžia tikėtis būrimosi aplink socialdemokratų stovyklą.
Neparemdami A.Paulausko socialdemokratai parodė savo vertę ir taip įvertino tiek socialliberalų partijos struktūras (kurios be praėjusių rinkimų pinigų yra bejėgės), tiek jos elgesį po 2000 metų Seimo rinkimų. Turbūt ne veltui per suvažiavimą A.Paulauskas atgailaudamas pripažino, kad Prezidento suburtas „Naujosios politikos” blokas buvo klaida. Racionalumas šnabžda, kad A.Paulauskas turėtų anksčiau ar vėliau sugrįžti į „tikrąjį kelią” – juk taip padaręs jis galėtų tikėtis likti aukščiausioje politikos lygoje.
Taigi priimdami sprendimus, kurie yra naudingi partijai, o ne atskiriems jos veikėjams, bei yra kuriantys, o ne reaguojantys į konjunktūrą, socialdemokratai puoselėja partiškumo tradiciją. O jai oponentų atsiranda vis daugiau – pradedant Simono Daukanto aikšte, iš kurios kartkartėmis atsklinda kalbų apie tai, kaip vienas ar kitas lyderis yra nusivylęs partijomis, baigiant Kėdainių fabrikais, kur gimsta tiesioginio darbo kolektyvų valdymo idėjos.
Taigi šį pusmetį socialdemokratai elgėsi nuosekliai ir prognozuojamai. Tai yra didžiausia jų buvimo valdžioje nauda. Kita vertus, išvardyti pavyzdžiai rodo, kad partija sprendimus priima žiūrėdama į tolimesnę nei pusės metų ateitį. Turint galvoje, kad iki kitų Seimo rinkimų Lietuva turėtų būti pakviesta į ES bei NATO, o tada ekonomikos augimo perspektyvos bus dar geresnės, kalbos apie socialdemokratų „atėjimą ilgam” yra ne iš piršto laužtos.
Žinoma, socialdemokratai turi išspręsti kelias problemas – permąstyti ypatingų santykių su Rusija koncepciją, atsisakyti uždarumo ir polinkio į vienašalius konjunktūrinius sprendimus bei modernizuotis (atsisakyti kai kurių žmonių, kuriems blogiausi socializmo sistemos bruožai yra į kraują įaugę). Tada gal ir žiniasklaida juos pamils – matys ne tik raudoną spalvą.
