Aktyviai naudodamasis šiuo instrumentu, mažylis pradeda dar motinos įsčiose. To įrodymui galima pateikti ultragarso tyrimą, kuris atliekamas antrame nėštumo trimestre. Nuotraukose arba monitoriuje galima pamatyti, kaip mažylis ryja ir išspjauna tam tikrus skysčius, kuriuose “plaukioja” devynis mėnesius. Kai kada čiulpia savo didįjį pirštuką.
Iš karto po gimimo naujagimis pradeda savarankiškai kvėpuoti, pas jį atsiranda balsas, o tai reiškia, kad ir galimybė rėkti ir verkti. Be viso kito, mažylis intuityviai bando lūpytėmis pagauti motinos krūtį, stengiasi aktyviai čiulpti pieną, savo pirštukus. Visa tai reiškia, kad mažylis pasiruošęs bendrauti su mama ir aplinkiniu pasauliu.
Mama ir mažylis
Iki mažylio gimimo jį ir motiną sieja virkštelė. Po gimimo jai į pamainą ateina burna. Sutikite, kad tai – didžiulis žingsnis į priekį, nes naudojimasis savo burna leidžia mažyliui būti žymiai aktyvesniu ir nepriklausomu. Burna tampa pirmu ir kol kas vieninteliu būdu kaip nors įtakoti aplinkinį pasaulį. Mažylis ne tik mokosi valgyti ir rėkti: greitai jis pradeda šypsotis, klegėti, o valgio metu – išspjauti viską, kas jam nepatinka, tokiu būdu išreikšdamas savo reakciją į įvykius.
Burna leidžia mažyliui ne tik išgyventi, bet ir gauti pasitenkinimą gyvenimu. Juk kol kas atskiras egzistavimas neatneša mažyliui ypatingos laimės, nes vienas negali apsiginti nuo šalčio, bado ir nuo kitų negandų. Visos nelaimės dingsta, atsiradus mamai. Tačiau “viengungiško gyvenimo” diskomfortas mažyliui leidžia geriau suprasti savo poreikius, o galiausiai – su motinos pasauliu gauti viską, ko jam reikia ir pasiekti, kad išsipildytų visi jo norai.
Burna yra pati aktyviausia mažylio kūno dalis, nes ji dalyvauja visuose reikšminguose atradimuose ir peripetijose. Todėl mažylis labiausiai pasitiki būtent šia kūno dalimi – ir visa labai suprantama. Žinoma, būtent dėl šio pasitikėjimo burna penkerių mėnesių mažylis aplinkinius daiktus pradeda tyrinėti šia kūno dalimi.
Mažylis ir pasaulis
Ir iš tikrųjų, pasaulis iš pradžių patenka į mažylio burną. Tiksliau – viskas, kas gali būti ištirta, yra ištiriama burna. Ir jeigu jūs galvojate, kad šis pažinimo būdas yra primityvus, pabandykite jį pats. Užmerkite akis (vaizdinė informacija apie daiktą keturių mėnesių mažyliui nieko nereiškia) ir paprašykite kieno nors prinešti skirtingus daiktus (jums informaciją taip pat gali suteikti rankos, o mažylis tokių įgūdžių dar neturi).
Jeigu jūs sugebėsite įveikti nepatogią situaciją, jums atsivers visiškai naujas (tai yra, visiškai užmirštas ir senas) pasaulis, kuriame yra viskas – kvapas, skonis, forma, dydis, svoris, temperatūra – viskas, išskyrus spalvą (dėl to mažylis daugiau laiko, nei visi kiti, praleidžia spalvų įsisavinimui).
Burnos pagalba mažylis gauna didžiulį informacijos kiekį, kuris reikalauja apmąstymų. Tarp kitko, drauge su gaunama informacija mažylis labai daug sužino ir apie savo kūną. Jausmas, kurį mažylis patiria čiulpdamas savo pirštukus, truputį skiriasi nuo pojūčių žindant motinos krūtį ar graužiant žaisliuką. Pojūčiai po truputį leidžia išmokti atskirti savo kūną (save) nuo šalutinio pasaulio.
Tame pačiame amžiuje (apie 4-5 mėnesius) į pagalbą burnai ateina ir rankytės. Jos kol kas atlieka tik samdomų darbininkų darbą, kurie eksperimentines medžiagas pristato į mažojo mokslininko laboratoriją. Mažylis kol kas nesupranta, kad jis pats veikia su savo ranka. Juk ir jo fizinės galimybės dar tik vystosi ir mažylis tik dabar pradeda įsisavinti. Kol kas rankytės yra nesulyginamos su burna, kuria mažylis jau geba naudotis pilnu pajėgumu. Ir be to, burna vis dar lieka organu, tinkamu patiems aktyviausiems veiksmams. Juk būtent ten atsiranda dantys…
Dantys ir rankos
Pirmųjų dantų atsiradimas – džiaugsmingas įvykis tiek tėveliams, tiek ir mažyliui. Bet kol mažylis įsisavina jo burnoje atsiradusius naujus instrumentus, tėvelių džiaugsmas dingsta, ypač jei mama vis dar mažylį žindo. Kol kas mažylis nesupranta, kas gali sukelti skausmą, be sukrečiantys griaunantys dantų gebėjimai jam puikiai žinomi. Ir jis jaučia didelį džiaugsmą šiuos gebėjimus pritaikydamas praktikoje. Dabar jam malonumą teikia ne tik čiulpimas, bet ir graužimas. Tuo tarpu, kai čiulpimas mažyliui primena mamą, sotumą, šilumą, saugumą ir atneša pirmiausia nusiraminimą, tai kandžiojimas leidžia pasauliui pareikšti apie savo teises.
Su amžiumi mažylis pradeda suprasti, kad dantys gali suteikti skausmą. Po to jie įgaus efektyvaus ginklo statusą ir mažylis naudosis jų paslaugomis gana ilgą laiką. Barnio metu dvimetis mažylis greičiau kandžiosis nei ginsis rankų pagalba. Taip jis išeina į “aktyvesnes pozicijas”. Mažylis pagaliau supranta, kad dantys yra kūno dalis, o tai reiškia, kad juos galima naudoti pagal savo poreikius ir norą.
Išaugę fizinės galimybės mažyliui leidžia vis dažniau pasaulio pažinimo procese panaudoti rankas. Labai greitai jos tampa lygiaverčiais burnos padėjėjais. Bet greitu laiku mažyliui atsiranda šansas paskutinį kartą “atsiplėšti į priekį”. Tai atsitiks tada, kai mažylis pradės šnekėti.
Valgis, čiulpimas ir kandimas niekada nepraras savo svarbos ir išsaugos ne tik fiziologinę, bet ir psichologinę reikšmę. Stebėkite save – jeigu jūs ko nors sunerimęs, nuliūdęs arba jaučiatės pasimetęs ir vienišas, jums greičiausiai norisi ką nors įdėti į burną. Žinoma, suaugę sau ne visada leidžia pasiduoti šiai silpnybei, tačiau vaikai visuomet pasinaudos šiuo nusiraminimo būdu (daugelis vaikų, seniai išėję iš žindymo amžiaus, vis dar tebečiulpia čiulptukus, pirštus ir antklodės kampus). Be viso to, jei jums prireiks artumo, šilumos, jūs pradėsite valgyti daugiau nei įprastai ir atvirkščiai – kai kas nors jus tenkina (ačiū, sotus iki gerklės), jūs greičiausiai maisto atsisakysite.
Augimas ir kalba
Tai, kad burna gali išleisti garsus, mažylis žino nuo gimimo. Tai, kad į šiuos garsus kažkas atsiliepia, jis sužino būdamas maždaug pusantro mėnesio amžiaus. Bet tai, kad garsų pagalba galima apibūdinti daiktus ir ką nors perduoti kitiems žmonėms, mažylis supras sulaukęs maždaug metų. Tai didžiulis atradimas, leidžiantis keisti visą būsimą savo pasaulį, nes tai suteikia jam galimybę bendrauti ne tik su artimaisiais, bet ir su visais žmonėmis, kalbančiais ta pačia kalba.
Kalbos įsisavinimas – paskutinė svarbi burnos funkcija, kuri apsprendžia mažylio tolimesnį vystymąsi. Aišku, prireiks dar keleto metų treniruočių, kad artikuliacijos aparatas būtų gerai išvystytas ir išmokti tarti visi garsai ir žodžiai. Bet svarbiausia jau padaryta. Žinoma, kad suradęs tokį nuostabų ir universalų bendravimo, būdą mažylis nesugebės jo atsisakyti.
Burnos, kaip tyrinėjimo įrankio funkcija, greitai pradės mažėti ir visai išnyks, tai yra pasikeis naujomis priemonėmis – kalba. Sulaukus pusantrų metų, rankos pakeis burną, nes taip pasaulį ištirti galės žymiai sėkmingiau. Po to rankas pakeis akys, kurios, sulaukus 2-3 metų, sugebės pilnai suvokti daikto formą ir dydį. Iš pradžių tai darė burna, o po to – rankos. Ir tada tėveliai galės su palengvėjimu atsikvėpti – mažylis nustos viską tyrinėti burna, nes tam nebebus poreikio.
