Šią savaitę Prezidentui papriekaištavus, kad socialliberalai nelinkę ginti savo ministrų ir palieka šiuos bei kuruojamas sritis likimo bei socialdemokratų valiai, valstybės vadovą užsipuolė abeji koalicijos partneriai. Ir net pateikė priežastį, dėl ko taip buvo padaryta.
Aišku, rinkimai, ir aišku, kad Valdas Adamkus nori sumenkinti koalicijos atliekamą gyvybiškai svarbų darbą valstybei. Štai Gediminas Kirkilas rašo, kad tokia Prezidento pozicija, t.y. kritika, nepadeda spręsti švietimo, socialinės ar sveikatos apsaugos problemų. Ir skaldo koalicijos partnerius. Socialliberalai taip pat apkaltino Prezidentūrą rezgant rinkimines pinkles ir skaldant partnerius.
Tokios panašaus turinio diskusijos, kam labiau rūpi Lietuva, A. Paulauskui, A. Brazauskui ar V. Adamkui, tęsiasi iki šiol.
Vis dėlto oficialūs pareiškimai neatitinka realios situacijos ir iš tikrųjų yra graži priedanga, mat dauguma visuomenės pernelyg nesigilina į politikos virtuvę. Jei pasako V. Adamkus, kad valdančioji koalicija murkdosi smulkmeniškuose dalykuose ir savo interesuose, iš tikrųjų kai kam gali pasirodyti, kad taip ir yra. Jeigu G. Kirkilas sureikšmino Prezidento kritiką iki tokio lygmens, kad ji gali suskaldyti valdančiąją koaliciją, tuo taip pat kas nors patikėjo.
Tačiau tai, kad socialliberalai jau kuris laikas akivaizdžiai pataikauja socialdemokratams, greitai leis konstatuoti, kad nėra, o gal net ir nebuvo jokios koalicinės politikos.
Yra tik interesai, ir net ne partijų, o virš jų stovinčių lyderių, nebeišsitenkančių senuose marškinėliuose. Juk socialliberalai į Prezidento priekaištus sureagavo tik tada, kai pajuto palaikymą iš didžiojo koalicijos brolio.
Tiksliau, pats socialliberalų lyderis Artūras Paulauskas iškart po susitikimo tvirtino, kad nėra labai patenkintas tuo, kas buvo padaryta su jų ministro kuruojama švietimo reforma. A. Paulauskas davė suprasti, kad tarsi išgavo iš A. Brazausko pažadą, jog tokia praktika, kai ministrai atsostogauja, keisti reformos kursą, nebebus taikoma. Juk jie turį atsiskaityti visuomenei.
Niekam ne paslaptis (nors gal ir turėjo būti), kad pats ministras Monkevičius gana rimtai galvojo apie atsistatydinimą, kai jam nežinant, atostogaujant, per dieną Vyriausybės posėdyje buvo pakoreguotas švietimo reformos kursas. Iš tikrųjų tai yra akibrokštas ir save gerbianti partija turėtų mažų mažiausiai pareikšti didelį protestą tam, kas įvyko.
Viena vertus, tai yra partijos garbė, jeigu ji gali apginti savo ministrą ir savo politiką. Juk tam, ką darė A. Monkevičius, visuomet priešinosi A. Brazausko aplinka ir netgi nepartiniai socialliberalų frakcijos nariai. Tuo tarpu partija ir frakcijos dauguma A. Monkevičių palaikė.
Jeigu neapgina savo partijos pozicijos, tai tada kam stebėtis, kad žmonės nepasitiki politinėmis partijomis – jos juk nieko negali, dirba neefektyviai.
Antra, viso politinio proceso plėtros ir jo dalyvių reikalas yra ir tai, kaip politiką ir valstybės valdymą vertina visuomenė. Jeigu ministrui atsostogaujant galima pagal kažkieno įgeidžius pakeisti reformos eigą ir partija, kuriai atstovauja ministras, nepareiškia realaus pasipiktinimo, tai gal tada tai yra norma. Bet ar ta norma yra gera ir kur link su tokia praktika yra einama?
Kaip galima būtų vertinti G. Kirkilo argumentą, kad, suprask, reforma buvo pakoreguota, nes “reforma nėra dogma, ji turi būti vykdoma, atsižvelgiant į realias galimybes ir aplinkybes”. Bet juk yra skirtumas, kai reforma keičiama už akių, ministrui išvykus atostogų, skubiai, ir kai dėl jos kurso su ministru dalykiškai tariamasi. Jei ministro pozicija radikaliai skiriasi nuo Vyriausybės ir jeigu jo neparemia partija, tai ministras atsistatydina. Tačiau šįkart buvo kitaip.
Taip kad ši padėtis svariai prisideda prie to skepticizmo, kurį reiškia valstybės gyventojai apklausose, vertindami institucijų darbą ir galimybes.
Kitas klausimas, kodėl socialliberalai, užuot išnaudoję palankią poziciją koalicijoje, t.y. išnaudoję savo potencialą kaip jėgos, be kurios nepavyktų suformuoti stabilios valdančiosios koalicijos, nuolankiai linkčioja didiesiems broliams ir net puola Prezidentą, jiems tai akivaizdžiai parodžiusį.
Atrodo, kad gandai apie A. Paulausko norą su socialliberalais prisijungti prie socialdemokratų ir tapti šios jėgos remiamu kandidatu į Prezidentus nėra tokie iš piršto laužti. Tačiau jeigu taip, tai A. Paulauskas savo ambicijoms patenkinti aukoja ne tik partijos, bet ir valstybės interesus. Ir prie jo prisideda visas kolegų politikų būrys.
