Jau kiek laiko iš politinio gyvenimo pasitraukęs signataras prieš daugiau kaip dešimtmetį buvo vienas palankiausiai Lietuvos piliečių vertinamų šalies politikos veikėjų - jo pavardė ne vienerius metus laikėsi aukščiausiose politikų reitingų lentelės pozicijose. Tokį pripažinimą E.Bičkauskas buvo pelnęs ne tik kaip vienas iš tuometės Centro sąjungos vadovų ar Seimo pirmininko pavaduotojas, kūręs jaunos valstybės teisinės sistemos pagrindus. Šalies gyventojai nepamiršo ir signataro nuopelnų ypač sudėtingais mūsų šaliai 1990-1993 metais tuometės Sovietų Sąjungos sostinėje Maskvoje einant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuolatinio atstovo, paskui - diplomatinės misijos atstovybės vadovo pareigas.
Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga E.Bičkauskas pasidalinti prisiminimais apie darbą Maskvoje mielai sutiko ir su mūsų dienraščio skaitytojais.
- Kovo 11-ąją Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui paskelbus apie nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimą, jau tų pačių 1990-ųjų balandį buvote paskirtas į Maskvą. Kokie uždaviniai išvykstant į Sovietų Sąjungos sostinę jums buvo keliami?
- Maskvoje pirmiausia turėjau reorganizuoti sovietinės Lietuvos atstovybę, kuri tuo metu vis dar užsiėmė tik ūkiniais klausimais, taip pat palaikyti tiek malonius, tiek ir nemalonius ryšius su Sovietų Sąjungos bei kitų sovietinių respublikų valdžia, megzti santykius su užsienio valstybėmis. Tuo laiku visi Lietuvos kontaktai su kitomis pasaulio šalimis, mūsų tiltai į Vakarus ėjo per Maskvą. Per ją į užsienio vizitus vykdavo ir Lietuvos lyderiai Vytautas Landsbergis, Kazimiera Prunskienė. Kitas dalykas, Maskvoje, be Vašingtono, Tokijo ar Briuselio, buvo susibūręs vienas stipriausių visų pasaulio valstybių diplomatinių atstovybių pareigūnų korpusas.
- Kaip buvote sutiktas Maskvoje?
- Atvykdamas į misiją Maskvos sutikimo neturėjau. Sovietų Sąjunga mus tebetraktavo kaip vieną iš sąjunginių respublikų. Mano situacija buvo labai neapibrėžta.
- Tačiau rankų, aišku, nenuleidote?
- Susitikimai su tuomečiais Sovietų Sąjungos lyderiais buvo kasdienis mano darbas, turėjau pokalbių ir su Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės sekretoriumi Džordžu Beikeriu, Didžiosios Britanijos premjeru Džonu Meidžoru. Dar vėliau teko neblogai pažinti visus 1991-ųjų rugpjūčio pučo iniciatorius.
Ne kartą bendravau su Michailu Gorbačiovu. Jis man padovanojo knygą, kurios pirmajame puslapyje įrašė: „Draugui Bičkauskui“. Dabar dažnai pagalvoju, jei apie tą knygą ir dedikaciją joje tais laikais būtų sužinoję kai kurie mūsų ultrapatriotai, jų pasmerkimo, matyt, tikrai nebūčiau išvengęs.
Neslėpsiu - dirbdamas Maskvoje savo dvilypę padėtį jaučiau ir dėl kitos priežasties. Buvau Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo prezidiumo narys ir ne visus jo sprendimus vertinau teigiamai. Sutikite, kad sudėtinga vykdyti pavedimus, į kuriuos žiūri kritiškai. Džiaugiuosi, kad ilgainiui tai man pavyko subalansuoti.
Dar vienas dalykas - nors Maskvoje oficialiai ėjau Lietuvos Respublikos atstovo pareigas, nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus rangas man nebuvo suteiktas. Jį gavau tik gerokai vėliau, 2000-aisiais.
- Kokios Maskvoje vyravo politinės nuotaikos?
- Atsakydamas į šį klausimą prisiminsiu Lietuvą. Pas mus tada buvo populiaru girtis, kad išsivaduodama iš okupacijos mūsų šalis sugriovė visą Sovietų Sąjungą. Tai netiesa - jei nebūtų pokyčių ir pačioje sovietų imperijoje, mūsų Nepriklausomybė būtų paskandinta kraujyje. Taip, kaip sovietai prieš kelis dešimtmečius užgniaužė išsivadavimo judėjimus Vengrijoje ar Čekoslovakijoje.
Tuo metu Lietuva, o kartu ir aš, balansavome ant ribos, tarsi ant peilio ašmenų. Turėjome išsilaikyti, neperlenkti lazdos. Nors daug kas Lietuvoje M.Gorbačiovą keikė, aš jį iš esmės vertinu teigiamai. Kodėl? Todėl, kad mačiau jo sudėtingą padėtį tarp generolų ir maršalų, kuriems buvo nusispjauti ne ant dešimties ar šimto, o tūkstančių aukų ir net paties M.Gorbačiovo.
Antras dalykas - lietuviai pyko, kad Jungtinės Amerikos Valstijos delsia pripažinti mūsų Nepriklausomybę. Aš manau, kad Amerika, matydama realią situaciją Maskvoje, laikėsi išmintingos politikos. Juk tuo metu ant kortos buvo pastatytas ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio likimas.
- Kokie prisiminimai iš darbo Maskvoje jus tebešildo iki šiol?
- Pirmiausia labai džiaugiuosi, kad dirbau ne vienas. Į atstovybę atvyko daug jaunų žmonių, kurie vėliau baigę mokslus Vakaruose tapo mūsų valstybės šiandieninio diplomatinio korpuso branduoliu.
Antra, manau, kad mano darbas buvo naudingas Lietuvai. Prisimenu, kaip į mano spaudos konferencijas Maskvoje susirinkdavo ne dešimt, o šimtai žurnalistų, kurie objektyvią informaciją apie išsivadavusią Lietuvą perduodavo visam pasauliui.
