Bulves pamiršo
Kauno technologijos universiteto Panevėžio instituto trečiakursės – šilutiškė Daiva ir Ingrida iš Pasvalio šypsosi: už 10 litų savaitę išgyvendavo tik pirmame kurse, kai kone kiekvieną savaitgalį važiuodavo namo, o grįžusios iš paskaitų vakarus leisdavo bendrabučio kambarėlyje prie knygų. Tuomet ir keptos bulvės būdavo dažniausiai gaminamas patiekalas.
Dabar merginos prisipažįsta šį tradicinį studentišką valgį retkarčiais gamina tik skatinamos senų laikų nostalgijos. Ant jų stalo bendrabutyje dažniau garuoja soti ir net prabangi vakarienė. „Kepame ir vištą, ir bulvių plokštainį, ir mėsą troškiname, netgi šokoladą verdame“, – vardijo Daiva ir Ingrida. Tiesa, tokios studentiškos vakarienės labiau panėšėja į puotas – prie vieno stalo susėda 5-6 valgytojai.
Nebūtų studentai, jei sočiai pavalgyti nesugebėtų kone už dyką. Pirkti produktus, anot pašnekovių, yra visiškas kraštutinumas, kai kitų išeičių nebelieka. „Susimetame kas ką turime, jei neturime – einame skolintis. Blogiausiu atveju – perkame“, – studentiškų gudrybių neslėpė draugės.
Bado dietos
Vis dėlto iš bendrabučio virtuvės gardūs kvapai dažniausiai sklinda tik pirmoje mėnesio pusėje. Pasiteiravus, ar baigiantis mėnesiui netenka griebtis priverstinės dietos, Ingrida tik nusijuokė. „Nereikia mėnesio galo – jau po poros savaičių vandenyje virtais grikiais pradedame maitintis. Kai visko turim – darom šventę, o paskui jau ir kruopos su margarinu gerai, ir filmus per kompiuterius žiūrim. Tada ir apie keliones namo pradedame kalbėtis“, – pasakojo mergina.
Ingrida šypsodamasi prisimena savo didžiausią studentišką dietą, kai iš visų slėptuvių ir taupyklių iškrapščius paskutinius centus keturias dienas iki stipendijos teko taip susiveržti diržus, kad skanu buvo netgi neva karšti sumuštiniai – pakepintas batonas, užteptas pomidorų padažu. Pinigų nebebuvo likę net sriubos pakeliui.
Abi draugės patvirtino, kad apie tokius skrandžiams tenkančius išbandymus tėvai nė nenutuokia. Jų įdėtus pinigus, skirtus maistui, dukrelės išleidžia, jų nuomone, vertingesniems dalykams – pramogoms.
Nuo tėvų slepia
Pasak Ingridos, studentai mėnesio pradžioje maistui vidutiniškai atsideda apie 200 litų. Tačiau ši suma – labai sąlyginė: alkio jausmą jaunimas neretai slopina ne sotesniu kąsniu, o įspūdžiais. „Praėjusį savaitgalį važiavome paslidinėti į Latviją. 80 litų tokiai pramogai išleidau. Kažkada sugalvojome išlaikytus egzaminus atšvęsti Rygoje. Būna ir taip, kad grįžę iš paskaitų iki 22-23 valandos pamiegame, o paskui galvojame, ką čia nuveikus. Ir važiuojame į Šiaulius ar ant Palangos tilto. Viskas – maistui skirtų pinigų sąskaita“, – pasakojo Ingrida.
Merginos juokiasi, kad nors po tokių kelionių tenka maitintis vandenyje virtomis kruopomis, tačiau net ir jos atrodo skanios pasižiūrėjus į išvykų nuotraukas. Tėvai, įsitikinę, kad jų atžalos bendrabutyje sąžiningai „graužia“ knygas, apie tokius dukrų nuotykius nė nenutuokia. „Viską papasakosime, kai studijas baigsime. Dabar jie tik be reikalo nerimautų. Kai prie Klaipėdos rudenį žuvo keturi panevėžiečiai, ir mes tą naktį buvome išvažiavę. Įsivaizduokite, kas būtų buvę, jei tėvams tada iš anksto būtume pasakę, kad sugalvojome papramogauti“, – dėl gimdytojų jaudinasi studentės.
Pinigų studentiško gyvenimo linksmybėms merginos stengiasi pačios prasimanyti ir nesižvalgo į tėvų kišenes. Abi yra padirbėjusios drabužių parduotuvėse pardavėjomis-konsultantėmis, Ingrida išbandė ir padavėjos duonos. „Panevėžiečiai šykštūs“, – paklausta apie surinktus arbatpinigius pabrėžė Ingrida. Pasak jos, klientus dosnumas užplūsta nebent prieš Kalėdas – buvusi padavėja prisimena per dieną surinkusi rekordinę sumą – 60 litų – arbatpinigių. „Bet buvo ir taip, kad per visą dieną tik vienas klientas paliko „arbatos“ – 1,20 lito“, – nepamiršo studentė.
Pati įsitikinusi, koks sunkus padavėjų darbas, Ingrida, išeidama iš kavinės, būtinai palieka arbatpinigių. Studentų parama padavėjoms – tradiciškai 2 litai nuo visos kompanijos.
„Bizniauja“ studentiškai
Darbas drabužių parduotuvėse studentėms daug patrauklesnis – minimalus atlyginimas garantuotas ir dar – priedas, priklausantis nuo apyvartos.
Merginos patikina: studentams suderinti mokslus ir darbą nėra jokių problemų. „Grįžusi 24 valandą iš darbo dar kambarį susitvarkydavau, prie kompiuterio prisėsdavau. Ir ryte apie 8-9 val. atsikeldavau“, – ramiai kalbėjo Ingrida. Pajutusi, ką reiškia neprašyti iš tėvų pinigų, mergina vėl ieško darbo drabužių parduotuvėje.
Dar vienas populiarus studentų „biznis“ – spausdinimas. Vienintelė sąlyga – turėti kambaryje spausdintuvą. Pasak Daivos ir Ingridos, tradiciškai už lapą prašoma 10-20 centų. Šiuo atveju paslaugos paklausa priklauso ne nuo kainos. „Tie, su kuriais bendrauji artimiau, neis spausdinti pas kitą, nors ir mažiau prašantį“, – paaiškino Ingrida. Jai per dvi savaites tokiu būdu yra tekę užsidirbti ir 20 litų.
Merginos suskaičiavo, kad jų studentiškas gyvenimas kainuoja mažiau nei pensininkų – apie 500 litų: 100 litų kas mėnesį sumokama už bendrabutį, 200 litų – neva maistui, drabužiams, retokiems pasisėdėjimams kavinėse, 150 litų – išvykoms ir kitokioms tik studentams suprantamoms linksmybėms.
Gyvena „tvarkingai“
Panevėžio kolegijos studentai pasirodė gerokai taupesni. Pirmakursiai svėdasiškis Dainius Raščius ir iš Biržų rajono atvykęs Laisvydas Kučinskas tikino, kad mėnesiui jiems pakanka mažiau nei pustrečio šimto litų: 50 litų kas savaitę įdeda tėvai, 37 litai – stipendija. 65 litus už bendrabutį taip pat sumoka tėvai. Vaikinai per mėnesį maistui teišleidžia vos 50 litų. „Perkame, kai užsinorime ko nors pasmaguriauti arba būtiniausių produktų – duonos, aliejaus“, – aiškino studentai. Badauti jiems netenka – mamų pagamintų kotletų, šnicelių ir kitų pusfabrikačių taupūs vaikinai iš karto nesuvalgo ir kitiems neišvaišina. Vis dėlto gyvenimas bendrabutyje Laisvydą ir Dainių išmokė kulinarijos gudrybių – tik pradėję studijuoti jie ėmėsi kepti bulvių plokštainius.
Kol kas pirmakursiai daugiau dėmesio skiria studijoms nei pramogoms, todėl mėnesio gale purtyti taupyklių netenka. „Retkarčiais išeiname pažaisti pulo – 7 litai už valandą tekainuoja. Anksčiau, kai į bendrabutį buvo galima sugrįžti ir 2-3 valandą, dar nueidavome į naktinį klubą. Dabar 24 valandą jau reikia būti, todėl niekur nebevaikštome“, – pasakojo vaikinai.
Panevėžio kolegijoje elektros ir automatikos įrenginius studijuojantis kupiškietis Giedrius Skardžius net per trejus studijų metus taip ir nesužinojo, kas yra studentiškas badas. Vaikino stipendija – 125 litai, tėvai savaitei sūnui duoda 85 litus. „Kasdien pietums valgykloje išleidžiu 7-8 litus, dar maisto per savaitę perku už 20 litų, į kavinę nueinu bent du kartus per savaitę, porą kartų per mėnesį – į klubą“, – pasakojo vaikinas. Netgi netaupydamas vaikinas sugebėjo papildomai iš tėvų neprašydamas pinigų bendrabučio kambaryje pasidaryti remontą. Sugebantis verstis iš tiek, kiek turi, Giedrius nemato būtinybės ieškotis darbo.
