aA
Iššūkį Vilniaus miesto merui Artūrui Zuokui kovoje dėl sostinės vadovo kėdės žada mesti nemažas būrys politikų. Jie kritikuoja liberalcentristų lyderio politiką, įgyvendinamus ir planuojamus projektus, kai kuriuos pokyčius mieste, o pats A. Zuokas oponentų priekaištus atremia pažadais neatsisakyti savo sumanymų.
Kova dėl Vilniaus mero posto - karikatūra
© DELFI
DELFI paprašė Liberalų sąjūdžio (LRLS) pirmininko Petro Auštrevičiaus, Tėvynės sąjungos nario Kęstučio Masiulio, Naujosios sąjungos nario Algirdo Monkevičiaus, partijos „Tvarka ir teisingumas“ (liberalai demokratai) pirmininko Rolando Pakso, Socialdemokratų partijos nario Algirdo Paleckio, Valstiečių liaudininkų sąjungos atstovo Artūro Skardžiaus, Liberalų ir centro sąjungos pirmininko A. Zuoko bei Pilietinės demokratijos partijos nario Henriko Žukausko, kurie neslepia ambicijų tapti sostinės vadovais, išdėstyti, kaip jie spręstų įvairias miesto problemas.

  • Siūlo autotramvajų ir reversines eismo juostas

  • Žada plėsti žaliuosius plotus

  • Statybos senamiestyje: nestabdyti, bet vykdyti apgalvotai

  • Į atliekų tvarkymą nori įtraukti sąmoningus gyventojus

  • Vilniaus įvaizdžiui stiprinti – nuo kultūros renginių iki Naujininkų sutvarkymo

  • Ragina pamiršti „oranžines“ akcijas ir spręsti problemas

  • Už skaidresnį valdžios ir verslo bendradarbiavimą

  • Oponentai kratosi galimos koalicijos su A. Zuoku

    Siūlo autotramvajų ir reversines eismo juostas

    Viena opiausių problemų Vilniuje – transportas. Vairuotojai skundžiasi žiemą prastai valomomis ir duobėtomis gatvėmis, didžiuliais kamščiais, parkavimo vietų ir dviračių takų trūkumu, gyventojų netenkina viešojo transporto sistema, kritikuojami planai įrengti tramvajų.

    P. Auštrevičius: Susisiekimo problemas žinau itin gerai, kadangi su jomis betarpiškai susiduriu ir vairuodamas automobilį, ir važinėdamas dviračiu – abu su žmona Gintare esame prisiekę dviračių mėgėjai. Problemų sprendimas priklauso nuo to, kokį dėmesį joms skiriame ir kokią vietą jos užima prioritetų sąraše. Ligšiolinei miesto valdžiai patogaus susisiekimo užtikrinimas akivaizdžiai nebuvo svarbiausias darbas. Tuo tarpu LRLS sąjūdžio Vilniaus miesto programoje numatyti siekiai per kadenciją nutiesti pietinį ir vakarinį aplinkkelius, sukurti šiuolaikišką eismo reguliavimo sistemą, kuri paskirstys transporto srautus, o labiausiai apkrautose magistralėse įvesti reversinio eismo juostas. Mes netikime pompastiškais tramvajų projektais, kurie nėra pagrįsti nei ekonomiškai, nei inžineriškai, ypač atsižvelgiant į Vilniaus miesto išplanavimą, todėl remsime kitur išbandytus ir patikimus viešojo transporto geresnio organizavimo sprendimus. Taip pat ketiname rekonstruoti gatves ir privažiavimus, įrengdami automobilių stovėjimo aikšteles, tobulinti viešojo transporto sistemą nesiimdami kontraversiškų bei itin brangiai kainuojančių projektų, bet tobulindami ir efektyviau išnaudodami turimus išteklius.

    K. Masiulis: Transporto spūstys yra didžiausia miestiečių kasdien patiriama problema, jiems ir miesto ūkiui atnešanti milijoninius nuostolius. Jos mastas tik didėja. Žmonės nervinasi, nes spūstyse dingsta gyvenimo valandos, o per metus – dienos. Tai negrįžtamai prarastas gyvenimas. Ši problema gali būti sprendžiama tik taikant kompleksines priemones. Reikia įdiegti automatizuoto transporto srautų valdymo sistemas, reversines transporto linijas labiausiai apkrautose gatvėse. Vilnius yra blogiausią kelių tinklą turintis Lietuvos didmiestis. Vadinasi, reikia išplėtoti reikiamas naujas gatves ir tiltus, aplinkkelius. Reikia rimtai, nešališkai ir visapusiškai apsvarstyti visas galimas viešojo transporto plėtros alternatyvas: greituminių talpiųjų autobusų („ratinių tramvajų“), tramvajaus, metro. Būtina apskaičiuoti jų kaštus, „pliusus“ bei „minusus“ ir tik tada spręsti dėl vienos kurios alternatyvos palaikymo. Manome, kad politinį sprendimą geriausia būtų atiduoti padaryti patiems miestiečiams referendume, nes būtent jie ir jų vaikai bus ir šio projekto vartotojai, ir jo finansuotojai.

    Algirdas Monkevičius
    © DELFI (D.Augūnaitės nuotr.)

    A. Monkevičius: Pagrindinė problemų priežastis – savivaldybės vadovų nenoras arba nesugebėjimas atstovauti viešajam interesui. Vilniečių nuostoliai transporto spūstyse per metus viršija milijardą litų, tačiau savivaldybė neturi visapusiškai pagrįsto perspektyvinio viešojo transporto vystymo plano. Kodėl angažuojamasi tramvajaus projektui, neįvertinus jo kompleksiškai greta kitų alternatyvų? Greičiausiai ne vien dėl trumparegiškumo. Daug kas pastebi kyšančias privačių interesų ausis. Mano planas: neatidėliojant parengti vientisą perspektyvinį viešojo transporto plėtros planą; įgyvendinti žiedinių ir radialinių kelių, sankryžų bei gatvių infrastruktūros plėtros projektus; vietoj brangaus tramvajaus įrengti bebėgį autotramvajų, o sutaupytas lėšas panaudoti viešojo transporto paslaugų kokybei sparčiau pagerinti ir dviračių takams įrengti. Vienas skubesnių darbų būtų patogių ir estetiškų stoginių įrengimas viešojo transporto sustojimo aikštelėse.

    R. Paksas: Automobilių kamščių problema sumažės pabaigus pietinio, o po to ir vakarinio aplinkkelių statybą. Tačiau tam prireiks visos tarybos kadencijos, t. y. 4 metų. Padėtis šiek tiek pagerės, šiais metais užbaigus Geležinio Vilko – Ukmergės gatvės viaduko statybą. Man dirbant meru buvo patvirtintas miesto bendrasis planas, kuriame buvo numatytas ir aplinkkelių, ir magistralinių kelių, apvažiavimo kelių tiesimas. Įgyvendinus tuos projektus, situacija kardinaliai pasikeistų. Tiesiog reikia dirbti. Reklaminiai stendai ir plakatai, kokie įspūdingi jie bebūtų, dar niekada nė vienos realios problemos neišsprendė.

    A. Paleckis: Per mėnesį vairuotojas Vilniuje kamščiuose tuščiai išleidžia 400 litų į orą... Prastai valomos gatvės yra nerūpestingos politikos rezultatas. Įmonei „Grinda" reikia skirti didesnį finansavimą, tada reikalai pajudės. Kamščius sumažins aplinkkeliai. Taip pat žiedinė magistralinių gatvių sistema ir modernus viešasis transportas. Bet ne tramvajus, o bebėgis autotramvajus – ilgas mobilus autobusas, kuris jau kursuoja Endhovene (Olandijoje). Parkavimo prie namų trūkumas irgi yra nerūpestingos politikos pavyzdys. Mums tai bus prioritetas.

    A. Skardžius: Parengsime ir su visuomene aptarę įgyvendinsime viešojo transporto reformą (pasirinksime ekonomiškai naudingiausią ir funkcionaliausią miestui transporto priemonę, išanalizavę metro, tramvajaus įrengimo kitų transporto priemonių studijas). Išplėsime viešojo transporto linijų tinklą, įdiegsime efektyvią kompiuterizuotą transporto srautų koordinavimo sistemą, atgaivinsime greitumines miesto viešojo transporto trasas, aprūpinsime jas automatizuota šviesoforų valdymo įranga. Bus sukurti patogūs centro, pietinis ir vakarinis aplinkkeliai, įrengti nauji funkcionalūs transporto mazgai. Prie daugiabučių gyvenamųjų namų įrengsime daugiaaukštes stovėjimo aikšteles vietoj dabar esančių. Įrengsime naujus dviračių takus, sujungdami jau esamus į bendrą tinklą.

    A. Zuokas: Tai, ką kiti tik žada, yra mūsų kasdieninis darbas. Šiandien didžioji dalis savivaldybės ir Europos Sąjungos pinigų skiriama transporto problemoms spręsti. Tiesiamas pietinis aplinkkelis, žiedas prie Vilniaus pedagoginio universiteto, Geležinio Vilko gatvės atšaka Molėtų kryptimi, Ateities gatvė jungiama su Laisvės prospektu, eina į pabaigą Gedimino prospekto rekonstrukcija. Tai – tik nedidelė dalis darbų, kurie pagerins susisiekimą Vilniuje. Bus sukurta automatizuota transporto valdymo sistema (apimsianti vadinamąją „žaliąją bangą“ bei „protingus“ šviesoforus), kuri leis per dvejus metus padidinti transporto pralaidumą iki 30 proc. Tiesiame atskiras visuomeninio transporto juostas, norime kuo labiau išplėtoti visuomeninio transporto maršrutų tinklą. Vienas iš jų būdų minėtoms problemoms spręsti – tramvajus, reikalingiausias žmonėms, kuriems automobilis nėra darbo priemonė. Jau šių metų pabaigoje Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje turėtų būti įdiegta vieninga elektroninių bilietų sistema, pagal kurią valandą bus galima keliauti visuomeniniu transportu iš naujo nemokant už važiavimą.

    H. Žukauskas: Problemos tikrai opios, o diskutuojami klausimai tarpusavyje glaudžiai susiję. Ar galime tikėtis, kad išlaidos tramvajaus statybai „nesuris” lėšų, skiriamų gatvių priežiūrai ir aplinkkeliams? Tai panašu į paklodės tampymą: pradėjus vieną – stygius kitur. Apibendrindamas viešąją informaciją, deja, turiu rimtų abejonių dėl tramvajaus statybos. Toks audringas šio klausimas aptarimas jau seniai paverstas viešaisiais ryšiais, o konstruktyvi diskusija – antrame plane. Šiuo metu kalbėti apie tokias dideles investicijas ir dramatišką transporto struktūros pakeitimą yra ankstoka. Ne vien dėl sunkiai prognozuojamų pasekmių, tarkime, senamiestyje, bet ir tolesnės perspektyvos. „Pilietininkų“ nuomone, numatomas lėšas efektyviau būtų nukreipti gatvėms, kiemų aikštelėms tvarkyti bei transporto srautams mieste tobulinti ir optimizuoti. Kita lėšų panaudojimo kryptis – bendradarbiauti su bendruomenėmis namų renovavimo klausimais, mat artėjantys laikai nieko gera nežada dėl energijos šaltinių kainų, o miesto gyvenamasis fondas gerokai nugyventas. Reikia sutelkti labai daug dėmesio į namų renovavimą ir efektyvesnį šilumos panaudojimą. Taigi šiandien į prioritetinius projektus tramvajaus neįtraukčiau.

    Žada plėsti žaliuosius plotus

    Vilniuje mažėja žalumos, vaikų aikštelių, didėja užstatymo tankis. Kita vertus, trūksta gyvenamosios paskirties sklypų. Kaip ruošiatės spręsti šias problemas?

    P. Auštrevičius: Mano tvirtu įsitikinimu, miesto plėtra negali vykti miestiečių gyvenimo kokybės sąskaita. Tardamiesi su gyventojų bendruomenėmis, ieškodami abiem pusėms – ir gyventojams, ir plėtros projektus vykdantiems statybininkams priimtinausių sprendimų, sieksime, kad miesto plėtra būtų subalansuota. Mano vizijoje Vilnius – žalias, jaukus ir gyvas miestas, kuriame nestigtų jaukių skverų ir žaliųjų plotų. Vilniaus miesto savivaldybė skiria nepagrįstai mažai dėmesio parkams ir skverams, jie atrodo apleisti ir neprižiūrėti. Todėl ir miestiečių galimybės pailsėti atvirame ore, pabūti su šeima ir draugais yra labai ribotos. Šios žalios erdvės turi tapti išties viešosiomis erdvėmis, jaukiomis ir patraukliomis mums visiems. Todėl vienu būsimosios tarybos prioritetų savo programoje esame numatę netankinti jau susiformavusių gyvenamųjų rajonų, o plėsti bei tvarkyti miesto parkus, erdves poilsiui, aikšteles sportui ir vaikams žaisti.

    K. Masiulis: Parkų, žaliųjų plotų nesiruošiame mažinti, priešingai, manome juos gausinti ir tvarkyti. Mat Vilnius neturi nė vieno sutvarkyto parko. Mes norime, kad kiekviename mikrorajone atsirastų bent po vieną išpuoselėtą parką. Sklypų Vilniuje iš tikro yra apstu. Vilnius yra rečiausiai apstatyta sostinė Europoje. Jo užstatymo tankis mažesnis net už kitų Lietuvos miestų. Be to, Vilniuje yra daug apleistų pastatų, pilna nebeveikiančių gamyklų ir panašiai. Visa tai sudaro milžinišką sklypų rinką, kuri yra, bet kurios niekas iki šiol nesistengė suvaldyti. Matyt, taip kai kam buvo naudingiau, taigi sklypų trūkumas tėra dėl nemokšiško valdymo dirbtinai sukelta iliuzija.

    A. Monkevičius: Nedelsiant sustabdyti žalumos naikinimą mieste, pasistengti apsaugoti tuos želdinius, kurie jau yra. Optimizmo įkvepia Žirmūnų gyventojų, kurie teisinėmis priemonėmis pasipriešino gyvenamojo namo statybai buvusioje vaikų žaidimo aikštelėje, pavyzdys. Tokia gyventojų pozicija yra pagirtina ir visapusiškai remtina. O naujoji taryba turės pareikalauti iš projektuotojų, kad mieste atsirastų nauji skverai ir alėjos. Aš asmeniškai labai pageidaučiau mieste dar keleto fontanų.

    Rolandas Paksas
    © DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

    R. Paksas: Padarysime viską, kad Vilnius išsaugotų tai, kuo daug metų pagrįstai didžiuojasi – savo žaliuosius plotus. Juk dabar net 50 proc. bendro miesto ploto užima želdynai. Visų pirma, parkai jokiu būdu negali virsti statybvietėmis. Mano nuomone, Vilniaus valdžia privalo sutvarkyti pagal Europos standartus ne mažiau kaip po du parkus per metus. Vaikų aikštelės buvo aktyviai pradėtos rengti dar man būnant meru. Šį darbą tęsčiau ir toliau.

    A. Paleckis: Žaliuosius plotus saugosime. Dabartinė politika yra per daug agresyvi. Tiesa, Vilniuje dar yra 7500 ha žemės, kurioje galima statyti. Bet ką ir kur – čia reikės griežtos kontrolės, bendruomenių įsijungimo, viešojo intereso paisymo.

    A. Skardžius: Senąjį Vilnių išsaugosime „įšaldydami” naujas statybas senamiestyje ir apsaugos zonose. Plėsime ir saugosime miesto žaliąsias bei viešąsias erdves. Sieksime, kad šios erdvės nebūtų mažinamos be aplinkinių gyventojų ir bendruomenių sutikimo. Užtikrinsime rekreacinių zonų išsaugojimą, sukursime viešųjų kultūros erdvių registrus, įdiegsime jų apsaugos sistemą. Tolygiai vystysime miesto plėtrą visuose miesto rajonuose – sudarysime galimybes įsigyti sklypus gyvenamųjų namų statybai, pirmenybę teikiant teritorijose labiau nutolusiose nuo centro.

    A. Zuokas: Siūlau prieiti prie lango ir pasakyti, kur Vilniuje nėra žalių plotų. Jų tankis didesnis nei Lietuvos miškingumo vidurkis. Vilnius didžiulį dėmesį skiria viešosioms erdvėms. Gaila, kad tik savivaldybė yra vienintelė viešojo intereso gynėja mieste. Mes esame absurdiškų įstatymų ir sprendimų, pagal kuriuos viešųjų erdvių teritorijose grąžinti sklypai jų ankstesniems savininkams, įkaitai. Pavyzdžiui, nuosavybė atstatoma mokyklų stadionų vietose, tvenkinys prie Rusijos ambasados Žvėryne taip pat atsidūrė privačioje teritorijoje. Savininkai šiuo turtu nori disponuoti pagal savo poreikius. Mes vieninteliai giname viešąjį interesą, tačiau esame puolami. Šiandien Vilniuje yra patvirtintina tiek detaliųjų planų, kad užtenka tris kartus didesnėms statybų apimtims nei yra dabar, tačiau žemės savininkai ir šio verslo vystytojai nesuinteresuoti statybomis, nes nori išlaikyti kainas ir pirmiau parduoti pastatytus butus. Patvirtinus Vilniaus bendrąjį planą, bus galima statyti nebrangų ir kokybišką būstą, o tai sumažintų rinkos kainas.

    H. Žukauskas: Esu įsitikinęs, kad gyvenamosios paskirties sklypų plėtra žaliųjų plotų sąskaita yra ydinga ir neperspektyvi kryptis: žaliųjų plotų, vaikų žaidimo aikštelių ar šiaip aplink namus esančių viešų erdvių užstatymas atsigręš prieš mus pačius socialinėmis, sveikatos apsaugos ir pan. problemomis. Tačiau ši mintis negali būti priimama kaip dogma. Pirmiausia reikalingas planavimo skaidrumas visuose etapuose: nuo detaliųjų planų svarstymo ir tvirtinimo taryboje iki pagrįstų gyventojų interesų įvertinimo ir supratimo.

    Statybos senamiestyje: nestabdyti, bet vykdyti apgalvotai

    Paminklosaugininkai neretai kritikuoja Vilnių dėl nepakankamai saugomo kultūros paveldo (pavyzdžiui, piktinasi statybomis senamiestyje). Neseniai atsitikusi nelaimė, kai sugriuvo dalis gyvenamojo namo, rodo, jog dėl statybų, nepakankamos senų pastatų priežiūros, namo komunalinių sistemų gedimų dalis senamiesčio gali tiesiog sunykti. Koks jūsų požiūris į statybas šioje miesto dalyje ir jos išsaugojimą?

    P. Auštrevičius: Nesu visokių draudimų šalininkas, tačiau ne tik kaip senamiesčio gyventojas pasisakau už tai, kad ši miesto dalis keistųsi protingai ir kuo mažiau. Tai yra unikalus objektas, pripažintas pasaulio paveldo dalimi, ir turime pasirūpinti, kad juo galėtų gėrėtis ir ateities kartos. Todėl, mano įsitikinimu, senamiestyje turi vykti tik tie statybų darbai, kurie būtini šios miesto dalies žmonių gyvenimo kokybei užtikrinti, - remontas, pastatų ir komunalinės infrastruktūros rekonstrukcija, bet ne naujų namų statybos, kurios, kaip rodo liūdna patirtis, dar ir vykdomos neatsakingai bei pavojingai. Šiaulių gatvės incidentas neturi pasikartoti.

    K. Masiulis: Pasakysiu trumpai drūtai: visa tai yra puikiausias pavyzdys, kaip mieste neūkiškai ir neatsakingai yra valdomi jame vykstantys darbai. Keista, kad tai nenutiko anksčiau. Kas netingi statosi kur nori ir ką nori. Nelegalios statybos atsiranda net Gedimino kalno papėdėje, o senamiesčio siluetą darko kas dieną besikeičiančios mansardos, kurios niekada Vilniui nebuvo būdingos. Tokių pavyzdžių apstu. Yra dalykų, kurių neturi būti. Ir net labai dideli pinigai čia neturėtų būti jokiu argumentu.

    A. Monkevičius: Manau, kad tai, kas dabar vyksta Vilniaus senamiestyje, yra nusikaltimas ir teisine, ir moralės prasme. Būsimos kartos mums neatleis už savito europinio senamiesčio dvasios sunaikinimą. O namo nugriuvimą galima traktuoti kaip tyčinį piliečių turto sunaikinimą, nes iš viešos informacijos supratau, kad pastato sugriuvimą nulėmė ir projektavimo klaidos, ir aplaidumas derinimo procesuose, nusikalstamas įvairių leidimų išdavimas, neatsakingas statybininkų darbas. Matyt, statybos eigos neprižiūrėjo įgaliotos institucijos ir pan. Manau, kad gyventojai kaip nukentėjusieji turi teisę į visišką materialinės ir moralinės žalos atlyginimą. Na, o ar buvo kokių nors baudžiamojo nusikaltimo požymių, galėtų atsakyti tik ikiteisminis tyrimas. Labai svarbu nustatyti konkrečius kaltininkus. Asmeninės atsakomybės nebuvimas yra didžiausia spraga.

    R. Paksas: Vilnius taps patogiu gyventi visiems tada, kai jam pradės vadovauti valdžia, dirbanti visų žmonių labui, o ne atstovaujanti proteguojamų draugų, verslo grupių interesams.

    A. Paleckis: Pats apžiūrėjau tą statybą, tiksliau, griovybą, Šiaulių gatvėje. Neįsivaizduoju, kam kilo mintis toje vietoje kažką statyti. Ten namas prie namo, apie kokias naujas statybas buvo galima galvoti? Bendrauju su architektais, jie sako, kad dabar Vilniaus valdžia nebekreipia dėmesio į jų nuomonę. Taip nebebus. Ypač senamiestyje.

    A. Skardžius: Vilniaus senamiesčio atkūrimas turi būti vykdomas kompleksiškai pagal senamiesčio regeneravimo programą. Statybos konkrečiose vietose turi būti vykdomos prieš tai parengus technologinius projektus, įvertinus naujo pastato ir statybos proceso poveikį esamiems statiniams ir griežtai laikantis technologinio projekto reikalavimų.

    Artūras Zuokas
    © DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

    A. Zuokas: Vienintelis aš dar bandau ginti principus, kai kalbama apie kultūros paveldo apsaugą senamiestyje. Kai su kultūros ministru apsilankėme Kultūros vertybių apsaugos departamente (KVAD), padėjau ant stalo paketą suderintų projektų ir paklausiau, kodėl jie buvo suderinti, ar atitinka paveldosaugos kriterijus. Kodėl aukštesnė institucija nepadeda mums sukontroliuoti savivaldybės valdininkų, nors tai yra jų prievolė ir kompetencija. Girdime daug priekaištų dėl senamiesčio išsaugojimo, bet niekas nieko nedaro. Savivaldybė skiria dešimtis milijonų litų pastatams, tarp jų ir mediniams, atnaujinti, tam rengia dokumentus, kuriuos turėtų rengti valstybė, finansuoja freskų restauravimo darbus, kultūrines programas, nors tai turėtų daryti KVAD, UNESCO Lietuvos biuras.

    H. Žukauskas: Namo griūtis senamiestyje – didžiulė ir simptomiška nelaimė, kuri anksčiau ar vėliau turi įvykti, jei į viską žiūrima pro pirštus ir nesilaikoma elementarių statymo taisyklių. Statybos šioje miesto dalyje turi būti vykdomos su dešimteriopu dėmesiu, nes statoma ne tuščioje vietoje, bet arti esamų statinių, komunikacijų. Nereikėtų suprasti, kad tam reikia pritraukti dešimt kartų daugiau biurokratų. Ne!.. Būsiu atviras, aš nesu šalininkas tų, kurie teigia, kad senamiestyje statybos iš viso neturi būti vykdomos ir pan. Juk tai ne muziejus. Senamiestis turi būti gyvas, gyvenamas, tačiau jo trapumas, išskirtinumas ir atsakomybė už tai turi rūpėti ne vien čia darbus vykdančioms organizacijoms. Juo turi rūpintis ir seniūnija, ir savivaldybė, ir kitos paveldosaugos institucijos. Štai dabar sklinda kalbos, kad šio konkretaus namo gyventojai jau seniai skundėsi telkšančiais vandens klanais rūsiuose, ypač po lietaus. Nesu ekspertas, bet suprantu, kad tereikėjo tik pakasinėti gruntą gretimoje statybvietėje ir vanduo būtų radęs kelią nutekėti. O jis išplovė gruntą iš po pamatų. Esu tikras, net ir tokiose ypatingo rūpesčio zonose gyvenimas gali ir turi vykti, bet visi, nuo pavienio gyventojo iki valstybės institucijų ar statybos organizacijų turi suvokti atsakomybę už paveldą.

    Į atliekų tvarkymą nori įtraukti sąmoningus gyventojus

    Neišvengiamai teks spręsti atliekų tvarkymo – išvežimo ir rūšiavimo – klausimus. Kaip užtikrintumėte, kad šiukšlės būtų išvežamos dažniau nei dabar, o atliekos būtų rūšiuojamos?

    P. Auštrevičius: Savo programoje esame numatę kurti efektyvią atliekų rūšiavimo ir surinkimo sistemą, kad šalia namų šiukšlynų nebeliktų. Esu įsitikinęs, jog savivaldybių įmonių bei privačių bendrovių, užsiimančių atlieku surinkimu, darbo reglamentavimas turi būti peržiūrėtas atsižvelgiant į gyventojų poreikius, o ne į verslininkų pageidavimus ar pelnus. Ketiname įvairiomis programomis skatinti gyventojus rūšiuoti atliekas, tačiau svarbu, kad žmonės ne tik gautų informaciją apie rūšiavimo privalumus bei poveikį aplinkai, bet ir turėtų visas galimybes tai daryti. Augantis gyventojų vartojimas negali nustelbti aplinkosauginių nuostatų, todėl Vilnius turi padaryti labai daug, kad taptų draugišku aplinkai miestu. Reikalingas ir nuolatinis gyventojų švietimas. Ketiname plėsti atliekų konteinerių tinklą mieste, kad gyventojams nereikėtų sukti galvos, kur išmesti stiklinius butelius, o kur – popierių. Viskas turi būti čia pat.

    Kęstutis Masiulis
    © Nuotr. iš asmeninio albumo

    K. Masiulis: Taip, atliekos turi būti rūšiuojamos, jų išvežimu turi rūpintis bendruomenės ir seniūnijos, kurioms planuojame suteikti maksimaliai plačius įgalinimus ir finansavimą. Taip pat nemanau, kad šioje srityje turėtų būti sudaromos protekcionistinės sąlygos veikti tik tam tikroms išskirtinėms įmonėms. O taip, deja, yra.

    A. Monkevičius: Atsakyti į šį klausimą visiškai nesunku, kaip yra nesunku savo kieme pasirūpinti švara ir tvarka, jei pats to nori ir esi savo kiemo šeimininkas. Mieste yra pakankamai bendrovių, kurios gali puikiai tą padaryti, tereikia, kad miesto valdžia taptų tikruoju šeimininku, o ne laikinuoju statytiniu. Žodžiu, reikia tik reiklaus šeimininkiško požiūrio, netikiu kad atliekos kada nors nugalėtų žmogų, jeigu tai tikras žmogus, o ne paršas.

    R. Paksas: Šią problemą tikrai nesunku išspręsti. Pradėję dirbti savivaldybėje tai padarysime labai greitai. Čia tik politinės valios ir požiūrio klausimas.

    A. Paleckis: Rūšiuoti atliekas teks neišvengiamai, tai daro visi civilizuoti kraštai. O dažniau išvežti atliekas kainuos papildomus pinigus, bet gyventojai nenorės arba nepajėgs mokėti. Valstybė čia turėtų padėti. Be to, sieksime panaikinti šios rinkos monopolizaciją.

    A. Skardžius: Įdiegsime efektyvią buitinių atliekų surinkimo, rūšiavimo ir perdirbimo sistemą. Peržiūrėsime sutartis su įmonėmis, dabar teikiančiomis šią paslaugą, iškeldami joms naujus reikalavimus, atitinkančius ES standartus, ir numatydami griežtas sankcijas dėl sutarčių nesilaikymo.

    A. Zuokas: Savivaldybė skatina rūšiuoti atliekas, tam daugelyje vietų yra pastatyti konteineriai. Žadame patvirtinti naują tvarką, pagal kurią Vilniuje veikiančios įmonės bus iš naujo atestuotos ir tik įvertinus jų darbo kokybę jos įgis teisę išvežti šiukšles iš tam tikrų miesto teritorijas. Jas pasirinks patys gyventojai, administratoriai arba bendrijos. Mes jau dabar neturime jokių problemų su bendrijomis. Problemų yra su tais pastatais, kur žmonės nesijaučia savo turto šeimininkais. Dabar madinga politikams žadėti, kad viską sutvarkys. Gerai, galime organizuoti talką – kiek iš jų ateis? Gyventojai turi jaustis savo miesto šeimininkais. Jei jie į konteinerius išmeta sofas ar lovas, kaimynams teks padengti padidėjusias atliekų išvežimo išlaidas. Nauji konteineriai bus saugesni ir estetiškesni, kiekvienas namas turės savo konteinerius, kurie leis apskaičiuoti tikslų atliekų kiekį, todėl mokėti reikės tik už išvežtas šiukšles. O tie namai, kurie kruopščiai rūšiuos atliekas, už tai galbūt net nemokės.

    H. Žukauskas: Atliekų tvarkymas yra valstybės aplinkosaugos politikos dalis. Savivalda – tik partneris, grandis bendrame procese. Daugiausia lemia visuomenės branda, sąmoningumas – rūšiavimas prasideda namuose. Tačiau ar galime kalbėti apie atliekų rūšiavimą, kai kieme stovi tik vienas konteineris? Reikia skatinti ir sudaryti kuo palankesnes sąlygas visuomenei keisti savo požiūrius. Turiu omenyje ekologinę kultūrą. Beje, aš nesu pesimistas ir tikiu, kad šias iniciatyvas visuomenė palaikytų (nemažai jau ir daroma). Galima be galo priekaištauti, kad miestas nešvarus, kad atliekos neišvežamos ar konteineriai perpildyti, tačiau neretai būtent gyventojų elgesys atsispindi matant išverstus ar užgriozdintus viskuo, kas papuola, konteinerius. Kartais čia ir benamiai pasirausia ir palieka savo „tvarką”. Man atrodo, tai nors ir svarbus, bet ūkinis klausimas ir daugumai tinkamą sprendimą galima rasti.

    Vilniaus įvaizdžiui stiprinti – nuo kultūros renginių iki Naujininkų sutvarkymo

    Dažnai skundžiamasi, kad Vilnius sulaukia mažiau užsieniečių dėmesio ir teigiamų vertinimų iš užsieniečių, lyginant su Ryga ir Talinu. Kaip stiprintumėte teigiamą sostinės įvaizdį užsienyje?

    P. Auštrevičius: Esu tikras, kad turime lygiuotis net ne į Rygą ar Taliną, o į Helsinkį, Dubliną ar Londoną ir kitas Europos sostines. Įvaizdį lemia ne vien turistams patrauklūs objektai ar viešųjų ryšių akcijų metu „piešiamas” miesto vaizdas. Įvaizdžiui didelės reikšmės turi ir miestiečių gyvenimo kokybė: paprastai miestas su aukšta gyvenimo kokybe sulaukia daugiau turistų dėmesio. Todėl miesto įvaizdžio gerinimas turi prasidėti nuo efektyvaus paties miesto problemų sprendimo. Antra, miesto infrastruktūra turi atitikti turistų poreikius, todėl kokybės ir kainos santykis bus svarbus lemiant konkurencinė kovą su kitais miestais. Trečia, siekiu, kad Vilnius įgytų kultūrinio turizmo privalumų ir trauktų ne tik pigaus alaus mėgėjus, bet ir kultūros gerbėjus. Esu įsitikinęs, kad Vilnius turi gerą perspektyvą kaip potenciali įvairių kongresų ir susitikimų vieta, nes jis dar daugeliui nematytas ir įdomus miestas. Reikalingos sutelktos pastangos ir greiti veiksmai stiprinant atitinkamos infrastruktūros objektų bei paslaugų atsiradimą, įsitvirtinant šioje Europos rinkoje.

    K. Masiulis: Įvaizdis neturėtų būti tuščia iškaba. Kiek begarsinsi zaporožietį, jis netaps mersedesu. Miestas išsėmė visas impulsyvios plėtros galimybės. Išsėmė ir entuziazmu grindžiamo, bet mėgėjiško valdymo galimybes. Ir ta tiesa darosi vis akivaizdesnė. Mes ženkliai atsiliekame nuo visų Europos sostinių pagal investicijas. Ne per seniausiai buvo atliktas Europos geriausiojo e-miesto rinkimai. Deja, Vilnius, savo oficialioje vizijoje deklaruojantis modernumą kaip vienintelę savo siekiamybę, net nepateko tarp 130 išskirtų miestų, toliausiai pažengusiųjų šioje srityje. Į išorės blizgesį ir paradiškumą sutelkta politika, lydima korupcinių skandalų, jei ji būtų tęsiama, neišvengiamai pakenktų miesto ir šalies ūkiui. Vis labiau nepasiteisina ir įvykdytas administravimo centralizavimas, sukėlęs valdymo ir paslaugų kaštus, mažinąs žemesniųjų administracinių grandžių gebėjimus ir naikinąs valdymo lankstumą. Nepaisant mažų mokesčių ir pigios darbo jėgos, neateina čia nei inteliai, nei motorolos. Atvirkščiai, net lietuviškas kapitalas ima bėgti iš miesto. Mūsų išvada paprasta: reikia tvarkyti miesto valdymą, daryti jį patrauklų gyventojams ir investuotojams, konkurencingą ir veržlų. O jau tada ir bus pagrindas kurti įvaizdį. Ne kaip muilo burbulą, o kaip patrauklų miestą.

    A. Monkevičius: Pasikartosiu: Vilnius bus patrauklus, kai jame bus sutvarkytos gatvės ir pastatai, kai kiemuose bus ne šiukšlės, o saugiai žaidžiantys vaikai, kai miesto rūbas taps žalias, o ne vien stiklas ir betonas, kai „Vilnius – kultūros sostinė“ bus kasdien, o vilniečių veiduose ne rūpestis, bet šypsena.

    R. Paksas: Vilnius yra pats gražiausias Europos miestas. Įvaizdis prasideda nuo elementarių dalykų – tvarkos, švaros, saugumo. Jeigu jį valdantys žmonės skirs dėmesį ne savo, o miesto interesams, viskas susitvarkytų daug greičiau, negu galima įsivaizduoti.

    Algirdas Paleckis
    S.Kairio nuotr.

    A. Paleckis: Vilniui reikia susitvarkyti teritoriją greta oro uosto – Naujininkų rajoną, kuris ir palieka pirmą liūdną įspūdį apie miestą. Vilnius yra sunkiai ir brangiai pasiekiamas lėktuvais – tai reikia spręsti, pasitelkti Užsienio reikalų ministeriją, kitas žinybas. Mieste trūksta vidutinės klasės viešbučių – juos statysime.

    A. Skardžius: Nors turizmo srautai Vilniuje kiekvienais metais ženkliai didėja, tačiau išties ne taip sparčiai kaip mūsų kaimyninių šalių sostinių. Daug dėmesio skirsime turizmo infrastruktūrai, kultūrinių ir rekreacinių objektų plėtrai, tuo pačiu užtikrinant saugumą mieste (savivaldybei pavaldi viešosios tvarkos palaikymo policija ir kt.).

    A. Zuokas: Lietuvoje įprasta verkti ir barstyti save pelenais. „Financial Times“, atsižvelgdamas į tiesiogines užsienio investicijas, Vilnių pripažino ateities miestu. Dalyvauja įvairiose parodose, kur nėra nei Rygos, nei Talino. Pas mus turistų srautai per metus paaugo 20 proc., o Taline – tik 5 proc. Nepriklausomos vertinimo agentūros teigimu, 350 miestų sąraše Vilnius pagal gyvenimo kokybę atsidūrė aukščiau nei Ryga ir Talinas. Vilnius yra geriausias miestas Europoje – mes tai padarysime. Be to, mes esame priklausomi nuo faktorių, kurie nepriklauso savivaldybės kompetencijai. Pavyzdžiui, aš, būdamas premjeras, nebūčiau privatizavęs LAL taip, kaip buvo padaryta, ne taip vystyčiau oro uostą.

    H. Žukauskas: Įvaizdžio formavimas – ilgalaikis ir inertiškas procesas, o sugriauti jį galima labai greitai. Nesiimu įvertinti, bet nejaukiai jaučiuosi galvodamas, kokį įvaizdį paliko oranžinių dviračių akcija ar tai či mankšta… Gal kad Vilnius – vagišių miestas? Kad vilniečiai laukiniai ir tvatija dviračius kirviais? Ar kad mes, iškamuoti nostalgijos jautriai komunistų partijos globai mūsų sveikata, demonstratyviai egzotiškai mankštinamės tai či, kuri Kinijoje, kiek man žinoma, buvo valdžios įdiegta kaip propagandinė viešoji akcija kovoti su žaibiškai plintančia dvasine rezistencine praktika. Idėjų, kaip puoselėti Vilniaus įvaizdį užsienyje, yra nemažai, vienos jų jau įgyvendinamos, pavyzdžiui, projektas „Europos sostinė 2009“, puiki proga – meno, kultūros festivaliai, dalyvavimas įvairiose mugėse, pradedant miestų plėtra, turizmu, baigiant reklama ir darbu su užsienio agentūromis. Praverstų planinga įvaizdžio formavimo strategija, pagrįsta tyrimais ir profesionalų rekomendacijomis. Kad ir taikliai „šaudant” į žiniasklaidos, reklamos bei kitus įvaizdžio formavimo kanalus užsienyje, visgi efektyviausias būtų strateginis įvaizdžio stiprinimo planavimas, tiksliai ir aiškiai įsivardijant tikslus ir kelius, kad būtų išvengta neprognozuotų rezultatų ir lėšų švaistymo.

    Ragina pamiršti „oranžines“ akcijas ir spręsti problemas

    Pastaraisiais metais Vilnius garsėjo įvairiomis akcijomis (oranžinių dviračių, tai či gimnastikos užsiėmimais, kava senjorams ir pan.). Kaip vertinate tokius dalykus ir ar pats imtumėtės panašių akcijų? (Klausimas A. Zuokui: ar panašių akcijų būtų ir ateityje?)

    Petras Auštrevičius
    © DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

    P. Auštrevičius: Miestas, kurio vadovams stinga naujoviškų idėjų ir požiūrio, yra pasmerktas stagnacijai. Tačiau nėra gerai, kai šios idėjos tampa idée-fixe, arba, kaip teisingai pastebėjote, akcijomis, neretai – kontroversiškomis, neretai – stokojančiomis skaidrumo jas įgyvendinant. Mano įsitikinimu, naujoves miestiečiams galima ir yra būtina siūlyti, tačiau jas įgyvendinti reikia tik po atviro dialogo su gyventojais, įsitikinus, kad naujovė tikrai reikalinga ir kad ji nediegiama kitų, kur kas svarbesnių miestiečiams reikalų sąskaita. Panašios akcijos tampa populistinės politikos tęsiniu.

    K. Masiulis: Manau, kad tai yra zuoktelėjusių asmenų užsiėmimas. Lai tai ir lieka jų privilegija.

    A. Monkevičius: Manau, kad tai buvo pigios viešųjų ryšių akcijos, patartos kažkokių specialistų. Meras A. Zuokas, matyt, pats linkęs į artistiškumą, mėgsta tokius spektaklėlius. O iš tikrųjų žmonėms reikia visiškai ne šito. Žmonėms nori paprastų dalykų – kad problemos būtų sprendžiamos dalykiškai, kad sumažėtų biurokratija ir nebūtų nė krislelio korupcijos.

    R. Paksas: Mane visuomet labai piktina, kai problemos, užuot jas sprendus, yra įžūliai panaudojamos viešųjų ryšių akcijoms.

    A. Paleckis: Ne. Nemokama kava senjorams – ciniškas rinkėjų pirkimas. Kas kita yra akcijos ar veiksmai be noro nusipirkti rinkėjus. Turime pakankamai kūrybiškumo, kad mieste nebūtų nuobodu. Tarkime, meno kolektyvai, vaikų menas, senjorų klubai – tai neišnaudotas kūrybinis potencialas. Vasarą reikia muziką atvesti į gatves, kad gatvėse koncertuotų muzikos kolektyvai, grupės.

    A. Skardžius: Akcijos – tai trumpalaikis dalykas, kartais nuspalvintas oranžine spalva, bet tai tik vienadienis miesto valdžios politinio įvaizdžio formavimo siekis. Manau, kur kas svarbiau būtų naujai įrengti ir atnaujinti esamas vaikų žaidimų, sporto aikšteles prie mokyklų ir daugiabučių gyvenamųjų namų.

    A. Zuokas: Turime sumanymas Vilnių padaryti „Segway“ friendly city – riedžiams draugišku miestu, kad šią transporto priemonę būtų galima naudoti susisiekimui centre. Dviračiai būtų sudėtinė dalis tokios transporto sistemos dalis. Norime sostinėje įkurdinti Guggenheimo-Ermitažo muziejų, konkuruoti su Abu Dabiu, Azijos miestais, kad Vilnius būtų matomas kaip pasaulinės kultūros traukos centras.

    H. Žukauskas: Daugelį jūsų minimų akcijų laikau greičiau vieno žmogaus viešųjų ryšių idėjomis, kurių tikslai, matyt, buvo kiek kiti… Gal ką ir nuvilsiu, tačiau jei tapčiau meru, tokios praktikos netęsčiau, be to, tai ne vienasmeniai reikalai, pasigendu tarybos balso… Man labiau imponuotų dažnesnis bendravimas su vilniečiais, sanglaudos stiprinimas, pavyzdžiui, plėsti dviračių takus mieste, rekreacijos zonas, puoselėti tradicijas bendrauti su bendrijomis, bet ne steigti paplūdimius po plastmasinėmis palmėmis… Nors visko menkinti irgi nereiktų, kava senjorams – graži iniciatyva, kodėl nepagalvojus apie jos plėtrą ir į kultūros sferą… Kodėl senjorams ir anūkams nepadėti nuvažiuoti į Kauno zoologijos sodą ar kitas žymesnes vietas… Žinau, kad galiu būti apkaltintas populizmu, todėl nedetalizuosiu, bet idėjų yra, o ir buvusios ne visos blogos…

    Už skaidresnį valdžios ir verslo bendradarbiavimą

    Dabartinė Vilniaus valdžia neretai siejama su įvairiomis verslo struktūromis. Kaip išvengtumėte neskaidrių ryšių, jei taptumėte meras? (Klausimas A. Zuokui: kaip bandytumėte atsikratyti tokios reputacijos?)

    P. Auštrevičius: Esu įsitikinęs, kad tai nėra sudėtinga. LRLS kūrėsi kaip partija, kurios nariai nebegalėjo taikstytis su moralės, skaidrumo ir principų stoka šalies politikoje. Jei į politiką žvelgi kaip į pašaukimą, o ne kaip į verslą, jei tave skatina veikti visuomenės, o ne asmeninės gerovės siekis, paprasčiausiai negalėsi sau leisti į neskaidrius ryšius. Esu dirbęs valstybės tarnyboje ir puikiai suvokiu viešojo bei privataus intereso ribas.

    K. Masiulis: Aš kaip tik ir dedu didžiules pastangas negrįžtamai sugriauti protekcionistinę piramidę. Metaforiškai sakant, būtina visam verslui suteikti tokias pat palankias sąlygas kaip „Rubikonui“, bet be jokio „abonentinio mokesčio“. Yra du principiniai būdai tai pasiekti. Pirmas: supaprastinti kur tik galima visas administravimo procedūras ir administratoriams suteikti asmeninę atsakomybę. Antra, į visus sudėtingus ir abejotinus procesus įsileisti stebėtojais gyventojus ir žiniasklaidą. Naudočiau abu būdus.

    A. Monkevičius: Neskaidrūs verslo ir valdžios ryšiai visada atsiranda tada, kai abi pusės tokio ryšio nori. O kad tokių ryšių apskritai nebūtų visiškas viešumas, diskusija, kolegialus darbas, asmeninė atsakomybė, labai aukšti moraliniai reikalavimai kiekvienam bet kokio lygio pareigūnui ar valdininkui. Man absoliučiai nepriimtina, kai savivalda tampa saviveikla, arba dar blogiau – savivale.

    R. Paksas: Abiejų mano kadencijų metu nebuvo jokių sąsajų su verslo struktūromis, nebus jų ir trečiąją.

    A. Paleckis: Mano ir mano komandos orientyras priimant sprendimus – vilniečių gerovė. Pardavinėti politinius sprendimus yra labai netoliaregiška politika. Juk visi matome...

    A. Skardžius: Realiai įgyvendinta privataus ir savivaldybės kapitalo partnerystė viešosioms funkcijoms vykdyti išties būtų pozityvus sprendimo būdas pritraukti privatų kapitalą, bet būtina užtikrinti, kad šis procesas būtų skaidrus ir apibrėžtas aiškiais kriterijais. Svarbiausia, kad visuomenė žinotų ir kontroliuotų, kokius įsipareigojimus prisiėmė ir kaip juos vykdo privataus kapitalo atstovai.

    A. Zuokas: Manęs nedomina įtarimai, mane domina faktai ir situacija. Spekuliuoti galima daug. Aš esu miestiečių meras ir toks būsiu visada. Jei atkreiptumėte dėmesį į žiniasklaidos poziciją, Zuokas vos ne kariauja su verslu. Paaiškėjo, kad „Akropolis“ neteisingai prisijungė sklypą, pareikalavome grąžinti. Lygiai taip pat su pramogų parku – „Rubicon“ nestato gyvenamųjų namų. Vilnius turi pramogų centrą, kuris vertinamas kaip geriausias Europoje. Nors čia vyks Europos krepšinio čempionatas, arena pastatyta ne už valstybines, o už privačias lėšas. Tam išleista 67 mln. litų, tuo tarpu perpus mažesnė arena Šiauliuose statoma už 64 mln. litų iš valstybės biudžeto, Kauno sporto kompleksas kainuos 200 mln. litų. Panagrinėkime kitų partijų kandidatus – tarp jų yra daug verslo atstovų, o į liberalcentristų sąrašą įtraukėme visuomeninių organizacijų atstovus.

    Henrikas Žukauskas
    © DELFI (D.Augūnaitės nuotr.)

    H. Žukauskas: Būdų išvengti yra daugiau nei reikia, tereikia tik noro ir skaidrumo. Vietinei valdžiai bendrauti su verslu reikia, netgi, sakyčiau būtina, klausimas – kokie tokio bendravimo tikrieji tikslai? Kas daroma dėl akių tik tam, kad būtų pridengti „pokiliminiai” sandoriai? Dalintis planais, mintimis, svarstyti ir kalbėtis su verslo bendruomene labai svarbu, kaip, beje, ir su kitomis bendruomenėmis – kultūros, sveikatos apsaugos, senjorų ir pan. Juk miestas – visų namai. Man atrodo, kad jūsų minimos problemos dabartinėje Vilniaus valdžioje kilo ne dėl to, kad ryšiai su verslu yra blogi, o dėl to, kad juose buvo puoselėjami ydingi tam tikrų ekonominių ir politinių grupių interesai miesto intereso sąskaita! Viskas vis vien išlenda į dienos šviesą! Ar mes sugebėsime iš to padaryti deramas išvadas, ar susitaikysime su melu ir vadovausimės korupcine prielaida „geras, nes pats ima ir kitiems leidžia”? Tai parodys rinkimai. Beje, jei merui prireiktų pagalbos, jos irgi toli ieškoti nereikia – tam yra ir STT, ir savivaldybės antikorupcinės komisijos, net tarptautinės visuomeninės organizacijos. Pasikartosiu – tereikia tik ryžto gyventi pagal įstatymą, negyventi su melu.

    Oponentai kratosi galimos koalicijos su A. Zuoku

    Jei rinkimai jūsų atstovaujamai partijai būtų sėkmingi, su kuo sudarytumėte koaliciją Vilniaus miesto taryboje ir kurių partijų draugija nebūtų pageidaujama?

    P. Auštrevičius: Nenoriu būti nuobodus ir tvirtinti, kad būsimus koalicijos partnerius lems programų suderinamumas, pasiryžimas siekti bendrų tikslų ir t. t. Visos rinkimuose dalyvaujančios politinės partijos, jei remsimės vien jų programomis, deklaruoja panašius siekius, kuriuos galima suvesti į vieną: miestiečių gyvenimo kokybės gerinimas. Neįsivaizduoju galimybės bendradarbiauti su partijomis, kurių pavadinimai jau virsta korupcijos sinonimais, kurios sąvoką „lankstumas” interpretuoja kaip prisitaikymą prie visko, kad tik liktų valdžioje. Ne tik žodžiais išreikštas siekis vykdyti sąžiningą, skaidrią ir moralią politiką mums bus pagrindinis kriterijus renkantis koalicijos partnerius.

    K. Masiulis: Tėvynės sąjunga Vilniuje su A. Zuoku tikrai nesijungs į „abonentinę“ koaliciją. Tačiau su visomis kitomis partijomis esame pasirengę tartis. Esame tvirtai įsitikinę, kad po rinkimų Vilniaus taryboje gali būti sudaryta visai kitokios sudėties valdančioji koalicija, kurioje nebus vietos seno raugo politikai. Padarysime viską, kad vilniečiams nebereikėtų kentėti „abonentinės“ politinės kultūros padarinių. Vilnius augs daug sparčiau, jei išsivaduos iš dviprasmiškų politinių sandėrių ir oligarchinių interesų raizgalynės.

    A. Monkevičius: Žmonės, manau, nenori dar ketverius metus laukti sąžiningos valdžios. Todėl mes tikimės didelio vilniečių pasitikėjimo ir sėkmės rinkimuose. Jeigu su Naująja sąjunga sieks vienyti pastangas kitos politinės jėgos, visada laukiama bet kuri partija, kurios ideologinių vertybių skalėje vyrauja moralė ir teisingumas, o darbai nesiskiria nuo žodžių.

    R. Paksas: Esame apsitarę su kai kuriais politikais, vyksta derybos. Kol kas nenorėčiau išsamiau apie tai kalbėti.

    A. Paleckis: Labai sunkiai įsivaizduoju koalicija su dabartinio mero partija. Su liberalais demokratais. Galėsime dirbti su konservatoriais, Liberalų sąjūdžiu.

    Artūras Skardžius
    © "Ekstra"

    A. Skardžius: Vilniaus mieste Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga rinkimuose dalyvauja koalicijoje su Lietuvos centro partija. Jei rinkimai bus sėkmingi, su šia partija sudarysime ir porinkiminę koaliciją. Kitų partijų atžvilgiu išankstinių nuostatų neturime.

    A. Zuokas: Dirbtume su visais, kurie mylės miestą, bus garbingi ir skaidrūs, turės principus, o ne atstovaus tam tikroms interesų grupėms. Nematome galimybės bendradarbiauti su populistinėmis ir partijomis, kurios iš esmės griauna tikėjimą miestu, valstybe, valdžia ir politika – liberaldemokratais, Darbo partija.

    H. Žukauskas: Šiandien atsakyti, kaip baigsis rinkimai, t. y. ką pasirinks rinkėjas, tikrai labai sunku. Prognozės labai nedėkingas dalykas. Aš asmeniškai žinau, su kuo nenorėčiau derėtis, todėl, kad man šypseną kelia deklaruojami šūkiai ar atskirų asmenų spektakliai, tačiau būtų nekorektiška juos įvardyti. Tesprendžia rinkėjas, o jis turėtų labai reikliai įsigilinti į partijų kalbas, jų uždavinius, į miesto problemų sprendimo kelius. Taip pat nuoširdžiai pasidomėti asmenimis sąrašuose, jų kompetencija bei reputacija. Rinkėjas turi galimybę juos reitinguoti. Šiandien apie koalicines perspektyvas galime kalbėti tik tokiu pagrindu – dirbtume kartu su tais, kurių programiniai ir vertybiniai vektoriai labiausiai sutaptų su mūsiškiais. Tai idealusis variantas, bet gali būti ir praktinis – gali tekti derėtis, derinti pozicijas ir programines nuostatas, kad mūsų nuostatos būtų maksimaliai atspindėtos koaliciniuose dariniuose.

  • www.DELFI.lt
    Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.