Pavyzdžiui, darbo inspektoriai padarė išvadą, kad prekybos centro “Akropolis“ statybose Kaune darbininkas mirtinai susižalojo dėl darbo saugos reikalavimų nesilaikymo. Ar tai išsamus paaiškinimas? Kuo čia dėta didžiausią apyvartą šalyje pernai pasiekusi “Maxima”?
O štai bendrovės “E.L.L Nekilnojamasis turtas” statybose (“daugiafunkcinis prekybos centras su integruota autobusų stotimi”!) žuvo 3 darbininkai. Bendrovės investicijos šiemet pasieks 286 mln. litų.
Kadangi užsakovai renkasi pigiausius rangovus, o šie – dar mažesnes kainas siūlančias įmones, o šios darbuotojų susigraibsto savo kaime ar savo gatvėje, vienareikšmiškai nustatyti nelaimės priežastį ir kaltininką be galo sunku.
Sunku pasakyti, kas kaltesnis – rangovas ar rangovo rangovas...Užsakovo vardo niekas be reikalo nemini.
Prisiminkime istorinį pavyzdį. IBM tiekė techniką nacių Vokietijai. Ar kompanija kalta, kad naciai jos techniką naudojo žydams identifikuoti? Be to, visos aplinkybės išaiškėjo labai negreitai. Verslo požiūriu IBM pasirinkimas buvo taisyklingas. Ji nepraleido auksinės progos.
Aišku, kai kas sakys, kad tai buvo tragiška klaida. Kiti dvejos. Tačiau niekas negalės paneigti, kad tai būta pelningo sprendimo.
Rizikingus sprendimus priimame nuolat. Valgome karbonadą, rizikuodami susirgti kraujagyslių ligomis arba užspringti kaulu.
Vyriausybei paprasčiau: jeigu veikla padarys šiek tiek žalos ir pareikalaus vienos kitos aukos, tačiau atneš didelę bendrą naudą, tokia rizika visuomenės gerovės požiūriu yra priimtina.
Tačiau jei veikla pražudys dešimtis ar šimtus ir neatneš didelės naudos – ji nepriimtina.
Tokiais principais vadovausimės spręsdami, kas mums svarbiau – keleto taurelės nevengiančių nekvalifikuotų juodadarbių gyvybė ar ūkio pažanga.
Tačiau RINKOS požiūriu viskas ne taip paprasta. Vertinti riziką NEPAISANT PELNINGUMO – tai tarsi mėginti pataisyti mašiną nežinant, kur yra variklis.
Argi ne pelnas yra tai, dėl ko mes darome visa tai, ką darome? Tačiau kaip nustatyti, kiek gyvybių prilygsta kokiam pelnui? Norint išvesti tokią lygybę, reikia įkainoti žmogaus gyvybę.
To negali padaryti nei valdžia, nei verslas, nei Katalikų bažnyčia. Laimė, niekas ir neturi to daryti, mat mūsų visuomenė turi demokratinį būdą vertei nustatyti – jis vadinasi RINKA.
Rinkai šiuo atžvilgiu neprilygsta niekas. Daugelį gyvenimo sričių valdžia jau seniai atidavė nematomai rinkos rankai. Neribotų galimybių šalyje Amerikoje rinkos rankoje – jau ir kalėjimai!
Tas pats pasakytina ir apie rizikos valdymą. Kadaise galiojo principas: pats verslas turi įrodyti savo saugumą. Tai – jau praeitis.
Dabar valdžia arba visuomenė turi įrodinėti savo “pretenzijų” pagrįstumą. Toks požiūris į verslo procesą laikomas daug racionalesniu.
Jau aptarėme atvejus, kai žalą sunku kam nors priskirti. Kitas būdingas atvejis – kai žala nepastebima tokiose šalyse, kur vyrauja racionalesnis požiūris į riziką.
Padariniai gali būti “neaiškūs” dėl nacionalinių kultūros ypatumų. Įsivaizduokime ofšorinę spekuliantų firmelę, kurios specializacija – bažnyčių ir kino teatrų vystymas paverčiant garažais ir prestižo butais.
Jeigu šį verslą ji plėtotų kokioje Škotijoje ir netyčia sugriautų kokį namelį, bylinėjimosi nuostoliai gerokai pranoktų prognozuojamą pelną.
Tačiau šiais laikais mūsų nevaržo sienos. Kazachstane arba Lietuvoje žalos rizika – tik keli šimtai tūkstančių, o pelnas – dėl pigesnės darbo jėgos ir “žmoniškesnės” inspekcijos – daug daug daug daug didesnis.
Taigi rizikos priimtinumas priklauso nuo kultūrinių ir visuomeninių sąlygų. Nors niekas nedrįstų pasakyti, kad Lietuvos žmonių gyvybė yra pigesnė už kitų – gyvybė šventa, – tačiau rinka turi savo dėsnius.
Rėksmingesni kritikai pasakytų, kad tai žudikiška ir net fašistiška, tačiau ar emocijos čia – geriausias patarėjas? Kai pagalvoji – gerai, kad namai pradėjo griūti Vilniuje, o ne kur nors civilizuotame pasaulyje! Kaip tuomet turėtų reaguoti UNESCO?!...
Tačiau žalos masto problemos nedera supaprastinti. Svarbu ne aukų skaičius ar žalos dydis, bet ką tie skaičiai sako.
Atsakyti nesunku, jeigu turime omenyje tai, kad statybos yra dinamiškiausia ūkio sritis, plėtros sinonimas. Be to, panašiai kaip dėl klimato atšilimo, nėra vienareikšmiško sutarimo dėl priežasčių, kodėl būtent statybose tiek žūčių, ir – ar tai problema.
Rinkos požiūriu, jeigu tik nebus grįžta prie principo “teisinasi verslas”, rizikos (pelnui) faktorius artimiausiu metu neturėtų stiprėti.
Kai kas sako, kad privalome visiškai išvengti žūčių darbo vietoje. Tačiau kas paskaičiuos, ko netektume, kokias galimybes pražudytume?
Atsivėrusios sienos žymiai palengvino investuotojų dalią, rizikos valdymą padarė daug lankstesnį. PPO ir ES pirmenybę atiduoda pelnui.
Problema – ne žūtys, o tai, kaip į šį reiškinį žiūrime. Galima matyti tik lavonus, o galima įžvelgti neišnaudotas galimybes. Čia tinka vienos spekuliantų firmos šūkis: “Mes matome daugiau už kitus!”.
Kad išvengtumėme apmaudžių klaidų, naudokimės neseniai sukurta rinkai draugiška priimtinos verslo rizikos skaičiuokle .
Be to, reikia skatinti dvasininkus egzorcistus, kad savo nišoje plėstų savo paslaugų spektrą. Jie jau dabar padeda išaiškinti ir likviduoti verslo rizikos padarinius. Gal jie mums padės pagaliau atsikratyti iracionalių baimių?
