Ši įžvalga gali padėti suprasti, už ką Lietuvoje taip nemylimas Kaunas. Gimtąjį miestą paliekantys kauniečiai Kauną lygina su visą pasaulio gėrį ir grožį jų sąmonėje reprezentuojančiu Vilniumi - suprantama, siekiant išryškinti kontrastą tarp šių miestų Kauno nenaudai.
Didžiausi Kauno skeptikai dažniausiai esti patys kauniečiai, pasirinkę Vilnių. Arba jie turi pateisinti Vilniaus pasirinkimą kokia nors dramatiška priežastimi, arba jie nemyli Kauno tiesiog už tai, kad jis nėra Vilnius. Jie nemyli Kauno už tai, kad šiandien jis nebėra galios ir prestižo centras.
Organizuota užmarštis
Žinoma, Kaune yra jį tyliai mylinčių miestiečių. Vis dėlto žvelgiant į elegantišką, bet negyvą senamiestį aplanko mintis, kad šiandien tai apleistas ir nemylimas miestas.
Tą patį pagalvoji mėgindamas suprasti, kaip šitas išdidus ir jautria istorine atmintimi bei stipria tapatybe visada išsiskyręs miestas leido išnykti „Konrado kavinei“ (sovietmečiu tapusiai „Tulpe“) ir nežinia kuo virsti „Metropoliui“.
Jei panašūs dalykai vyktų suvažiavėlių miestuose - Vilniuje ir Klaipėdoje - stebėtis netektų. Tokie miestai visada linkę sureikšminti jiems palankią dabartį, išryškinusią naujuosius miestiečius kaip kone vienintelę autentišką to miesto ir šalies tikrovę.
Ištisą moderniosios Lietuvos epochą bei lietuvišką buržuaziją suformavęs Kaunas visada buvo išdidžiai paniręs savo netolimoje praeityje. Tad kas jam atsitiko?
Milano Kunderos „Juoko ir užmaršties knyga“ padeda atsakyti į šį klausimą. Praha buvo priversta tiek kartų kaitalioti savo gatvių pavadinimus, kad miestas paniro į režimo politiškai organizuotą užmarštį. Jis pradėjo gyventi tik dabartimi - ir ne bet kokia, o linksma ir žaisminga dabartimi.
Ne veltui Gustavą Husaką M.Kundera vadina užmaršties prezidentu, o savo aprašomą estradinės muzikos dainininką Karelą Klosą - muzikos idiotu. Užmarščiai reikalingi muzikos idiotai, o pastariesiems - užmarštis ir ją organizuojantys politikai.
Čekoslovakijos ir Lietuvos analogijos - stulbinančios. Po 1968-ųjų Prahos pavasario - aksominės revoliucijos ir Aleksandro Dubčeko tikėjimo socializmu žmogaus veidu - sekė sovietų represijos ir užmaršties organizavimas, iš šalies išsiunčiant ir be darbo paliekant apie pusę milijono Čekoslovakijos inteligentijos. Praha buvo metodiškai žudoma.
Ar ne tas pats ištiko Kauną? Po 1972-ųjų Kauno pavasario režimas ir užmaršties politikai iš atminties uoliai trynė, kas čia buvo gražiausia - kovota prieš Joną Jurašą, disidentus, meno pogrindį, modernią poezijos ir teatro kalbą, ilgus plaukus ir roko muziką.
Vietoje neužmirštamųjų „Kertukų“ ir kitų puikių lietuviško roko grupių režimas netruko priveisti muzikos idiotų, kuriems neegzistavo nei istorija, nei atmintis, nei tapatybė - jie tarnavo amžinajam „dabar“. O juk būtent šito režimui ir reikėjo.
Deja, nūdienos Lietuvoje viskas išliko - klesti ir užmaršties politikai, ir muzikos idiotai. Abi šios jėgos - užmaršties politikai, amžinojo „dabar“ riteriai, iki šiol valdantys Lietuvą, ir kičas - tapo senojo Kauno duobkasiais.
Užmaršties politikai niekada neužmirš ir neatleis Kauno dešinumo - jo priešiškumo režimui, gebėjimo žaibiškai atpažinti vakar dienos herojus, šiandien tapusius provakarietiškais ir Lietuvai visą gyvenimą dirbusiais patriotais, ir šitą gebėjimą įrodyti atitinkamu balsavimu per rinkimus.
Naujosios sostinės mitas
Vis dėlto nemeilė Kaunui anaiptol nėra vien traumų ir organizuotos užmaršties fenomenas. Kaunas buvo žudomas po karo - uždarant Vytauto Didžiojo universitetą, išsklaidant jo intelektines pajėgas, pasisavinant jo bibliotekų fondus, o galiausiai buvusį šalies humanistikos centrą paverčiant techninės inteligentijos ir medikų miestu.
Tačiau kad ir kokios būtų Kauno deformacijos ir netektys, niekam nepavyko sulaužyti jo stuburo ir pažeminti tą išdidų, nors ir daug praradusį miestą.
Bet šiandien mes stebime naują masyvią ataką prieš Kauną - žinoma, tai visiškai kitoks reiškinys, bet jo nepastebėti tiesiog nebeįmanoma.
Nuo pokario iki 1990 metų Vilnius nebuvo Lietuvos sostinė - jis buvo viso labo tik Tarybų Lietuvos administracinis centras. Kaunas buvo išlaikęs savo nepriklausomos Lietuvos sostinės atmintį - neretai komiškomis ir kone operetinėmis formomis, bet vis dėlto tai buvo gyva politinė atmintis.
Vilniui ir visai Lietuvai tai buvo didžiai naudingi sentimentai - Kauno patriotinis potencialas ir atsispyrimas prieš sovietinį jo atminties prijaukinimą veikė visos šalies labui. Būtent todėl Kauno „Žalgiris“ buvo kur kas daugiau nei Kauno krepšinio komanda, lygiai kaip Kauno teatro aktoriai ir režisieriai buvo bendranacionalinės figūros, o ne Vilniaus teatrų konkurentai.
Situacija radikaliai pradėjo keistis po 1990-ųjų. Įvyko tai, kas anksčiau ar vėliau turėjo įvykti - pagaliau tapęs tikra nepriklausomos Lietuvos sostine, Vilnius pradėjo kurti savo naująjį mitą. Tačiau vis dažniau atrodo, kad naujoji sostinė žūtbūt turi būti kuriama nuvainikuojant ir žeminant Kauną. Lietuva energingai užsiėmė dabarties mitologizacija.
Štai iš kur pastaruoju metu taip sustiprėjęs smetoninės Lietuvos nuvertinimas. Beje, jis visiškai nepagrįstas - kad ir kiek Lietuvoje po 1926 metų buvo nutolta nuo demokratijos, be smetoninės Lietuvos dabartinė Lietuva niekada nebūtų patekusi į moderniojo pasaulio politinį žemėlapį ir atmintį.
O ir dabartinės Lietuvos inteligentijos arba nacionalinės švietimo ir mokslo politikos palyginimas su ano meto pasiekimais baigtųsi anaiptol ne nūdienos Lietuvos naudai.
