Kita vertus, tarpukario Lietuvoje antisemitinių apraiškų taip pat buvo, tik tai nebuvo išreiškiama tokiomis drastiškomis formomis.
Tarpukaryje žydų tautinė bendruomenė buvo labai didelė - net 8 proc. tai buvo galinga jėga, taigi, jų paramos reikėdavo ypač dažnai - tiek kalbantis su lenkais, tiek kuriant valstybę, tiek siekiant tarptautinio pripažinimo, tiek atgaunant Vilnių. Be to, žydai turėjo tvirtas pozicijas ekonominiame gyvenime, prekyboje.
Dabar žydų bendruomenė nedidelė, tačiau antisemitinių apraiškų vėl pasigirsta.
Kalbant apie intelektualų tylėjimą, negalima kalbėti apie intelektualus, kaip apie galingą monolitą. Intelektualų pasaulis yra labai margas. Ir tarp intelektualų yra pats įvairiausias pažiūrų spektras, kartais rasime netgi žmonių, turinčių labai jau “juodašimtiškas” pažiūras.
Antisemitinių nuotaikų intelektualų tarpe galime rasti nesuskaičiuojamą gausybę. Tiesa, kai kas sako, kad jei jau žmogus laikosi tokių pažiūrų, jo negalime vadinti intelektualu. Galbūt ir taip. Vis dėlto tiek pačias juodžiausias, tiek pačias šviesiausias idėjas rengia ir platina patys intelektualai.
Kodėl nevyksta diskusija visuomenėje? Na, kartais jau net negali kasdien reaguoti į visas laikraščių publikacijas, o tokių rašinių pasirodo kone kasdien. Kartais apima juoda neviltis. Kalbi kalbi, aiškini, kad antisemitizmas nėra pozityvus reiškinys, jis neišsprendžia mūsų problemų, bet vis viena šitai žmonių neveikia. Ir tuomet apima labai juoda neviltis.
Antisemitizmas baigia palaidoti lietuvių tolerantiškumo mitą
Tai komentuoja:
Simonas Alperavičius Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas
