Tai amžius, kai aktyviai mėgdžiojami suaugusieji. Vaikai bučiuojasi, apkabina vienas kitą, žaidžia “dukras ir mamas” ir visuose savo žaidimuose tiksliai atkartoja judesius ir balso intonacijas, kuriuos pastebi savo šeimose. Formuojasi supratimas, kokiu turi būti vyras ir moteris, pradedamos suvokti jų funkcijos: mama gamina pietus, vaikšto aukštakulniais bateliais ir dažosi lūpas, o tėtis į sieną kala vinį, rūko ir skaito laikraštį.
Dėl interesų skirtumo mergaitės ir berniukai žaidžia atskirai. Labai dažnai tai (drauge su diena po dienos augančiu pasididžiavimu dėl priklausymo savo lyčiai) veda prie konfrontacijos, kurią dar labiau sustiprina tėvų ir kitų suaugusiųjų replikos: “Ko čia dabar žliumbi kaip kokia mergiotė?” arba “Baik muštis, tu juk ne berniukas!” Vaikui gėda prisipažinti, kad jis domisi kažkuo iš “priešų” pusės. Todėl šiame amžiuje vaikai savo meilę išreiškia išrinktąją tampydami už kasų, prasivardžiuodami ir taškydamiesi vandeniu iš balos.
Atsiranda pripažintas noras patikti, būti pačiu patraukliausiu tarp visų savo lyties vaikų. Vaikui pradeda patikti, kad kažkas iš bendraamžių yra jį įsimylėjęs, net jeigu jis pats ir nejaučia jam simpatijos. Jau tokiame jauname amžiuje vaikas sugeba išnaudoti savo gerbėjus savais tikslais. Tuo pat metu vaikų išgyvenimai tampa gilesni, o prisirišimas prie meilės objekto – stipresnis. Vaikas sugeba justi ilgalaikį priešiškumą savo konkurentams, lyginti juos su savimi, mėgina atrasti savo nesėkmės priežastis.
Mažylis jau gali paaiškinti, kodėl jam kas nors patinka. Jam vis dažniau iškyla poreikis aptarti savo išgyvenimus arba sulaukti pagalbos, nustatant santykius su jo meilės objektu. Tėvai gali pakoreguoti vaiko elgesį ir patarti jam nebūti per daug įkyriu arba, priešingai, nebijoti prieiti ir pirmam susipažinti.
Nedera vaiko guosti tokiu būdu: “na užmiršk gi pagaliau tą Pauliuką, tu tokių turėsi dar visą šimtą, dar netgi geresnių!” (ar neprireiks vėliau jums priekaištauti savo suaugusiai dukrai, kad ji partnerius keičia dažniau nei kojines?). Žinoma, juk galvojant objektyviai, Paulius vargu ar taps jūsų žentu, ir vėliausiai po mėnesio jo vietą užims Mindaugas. Tačiau penkiametei Džiuljetai reikia aiškinti ne tai! Dabar jos maža esybė yra kupina sumišusių jausmų, tarp kurių susimaišė švelnumas, apmaudas, skausmas ir liūdesys.
Jūs patys visa tai ne kartą patyrėte savo vaikystėje ir jaunystėje ir dabar jau žinote, kad bet kokį skausmą geriausiai gydo laikas. Tačiau jei tai pasakysite vaikui, jis tuo nepatikės. Jūsų žodžiuose jis išgirs tik jūsų nenorą rimtai priimti jo problemą, taigi ir jį patį.
Mažyliui svarbu paaiškinti, kad nesėkmė meilėje nėra jo trūkumų rodiklis ir kad jis nė kiek neprastesnis, nei jo varžovas. Leiskite jam suprasti, kad jis taip pat turbūt patinka kam nors, kam jis pats abejingas, kad abipusė meilė sutinkama žymiai rečiau, nei meilė be atsako, bet kad jo gyvenime ji būtinai bus.
