aA
Šį rašinį išprovokavo draugo komentaras. Tiesa, perskaičiau jį ne „Delfyje“, bet gavęs elektroninį laišką. Nors prieš tai jam buvau sakęs, kad komentarų neskaitysiu ir pageidavimų koncerto nebus, jo laiškas „užkabino“ ir paskatino išvystyti netikėtai pradėtą mintį.
Lietuviai - girtuokliai rekordininkai - karikatura, vodka
© DELFI
Prieš savaitę dar kartą viešai mąsčiau apie tikėjimą, o pabaigoje apeliavau į šalia Jėzaus nukryžiuotą „latrą“. Manau, apie šį biblinį herojų teko girdėti ne tik uoliems krikščionims, bet ir laisvamaniams, ir ateistams. Anot Evangelijos pagal Luką, tai yra žmogus, kuriam pirmam Jėzus pažadėjo rojų/dangų. Taigi, draugas ėmė ir pasiteiravo, iš kur aš ištraukęs tą latrą? Juk Šventajame rašte tokio personažo nėra.

Cituoju: „... kad romėnai kryžiuotų girtuoklį... Mano išmanymu, tokiai prielaidai ne tik nėra jokio preteksto Biblijoje (ar netgi apokrifuose), bet tai netgi būtų nelogiška. Girtuoklis nepavojingas. Užtenka pasakyti, kad jis „girtuoklis“ arba „psichas“. Kam gi romėnams jį kryžiuoti? :) Tradicija apie „latrą ant kryžiaus“ ... nežinau, ar čia tik lietuviška, „valančiška“ tradicija, ar labiau paplitusi? Gal tu žinai, iš kur kyla tokios „tradicijos“ šaknys?“

Deja, nežinau. Netyrinėjau. Manau, reikėtų kažkiek pasidomėti ir paties žodžio ,,latras“ etimologija, gal tada kai kas imtų aiškėti. Tiek to, palikime panašius niuansus kalbotyros specialistams, juolab, kad šis žodis jau baigia išnykti iš lietuvių kalbos, o ir dabartiniuose Biblijos vertimuose jo nerasite. (Tai visiškai normalu – žodžiai, kuriuos vartojo mūsų proseneliai nebeatlaiko „natūraliosios atrankos“ ir išeina iš apyvartos, tad nieko nuostabaus, kad ir Biblija verčiama dabar gyvenančiam žmogui, kalbančiam dabartine šnekamąja kalba, o ne jo protėviams.) Vis dėlto pasiaiškinti apie aną latrą reikėtų. Juk ims kas nors ir parašys: „Neklaidink, Malinauskai, žmonių! Mes žinom, kad jokio latro nebuvo!“

Taigi, buvo tas latras ar nebuvo? Nebuvo. Užtai buvo nusikaltėlis. Atsiverčiu Evangeliją pagal Luką graikų (originalo) kalba, kuri, priešingai negu jos vertimai į įvairias kalbas, neevoliucionavo ir nemodernėjo, susirandu vietą, kur minimas šis herojus, ir skaitau, jog tas vyrukas buvo ,,kakūrgos“, kas lietuviškai paraidžiui reiškia ne „latras“, bet „blogio darytojas“, taigi nusikaltėlis. Pats tikriausias. Beje, tą ir be graikų kalbos buvo galima numanyti – kas už girtuokliavimą, t. y., už nesaikingą alkoholinių gėrimų vartojimą, baustų mirties bausme? Atrodo, net ir „Sausojo įstatymo“ laikais JAV tokios drastiškų kovos priemonių nebuvo imtasi.

O tai jau daug ką keičia. Vienas dalykas – dangų pažadėti latrui, tegul ir niekuomet neišsipagiriojančiam, o kitas – nusikaltėliui. Ir ne šiaip kokiam neklaužadai, chuliganui, viešosios tvarkos drumstėjui, – tokių irgi niekas nebausdavo mirties bausme, – o rimtam nusidėjėliui, juolab, kad nukryžiavimas buvo taikomas tik už sunkius nusikaltimus ir buvo laikomas gėdingiausia bausme. „Romėnai juo bausdavo piratus, pakelių plėšikus, žmogžudžius, klastotojus, melagingus parodymus duodančius liudytojus, maištininkus, tėvynės išdavikus ir sukilėlius“ (http://www.wikipedia.org).

Tiesa, vienas „bet“. Golgotos kalne kartu su Jėzumi buvo nukryžiuoti du nusikaltėliai. Kaip mini Lukas, vienas Jėzui iš dešinės, kitas – iš kairės. Vienas iš jo šaipėsi, o kitas, sudraudęs savo bendrą, ištarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Ar ne keista? Prašyti, kad šalia ant kryžiaus prikaltas nelaimingasis, kurį vieni laikė mesiju, kiti – pavojingu maištininku, religinės sistemos griovėju, dar kiti – paprasčiausiu keistuoliu, prisimintų „savo karalystėje“? Kas žino – gal tai tebuvo tik kliedesys? Gal vyras paprasčiausiai nesuprato, ką sakąs? Po akimirkos išgirdo atsakymą: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje!“ Tik tiek. (Nereikėjo laukti, kada po daugelio amžių susirinkę aukštieji dvasininkai išnagrinės jo bylą ir nuspręs, – iš tikrųjų, ateis toks metas, – tinkamas šitas vaikinas patekti į šventųjų draugiją, ar ne.) Gal dėl to, kad nebebuvo laiko? Gal Evangelijos autorius pamiršo užrašyti. O gal ir ne.

Tai štai kokia istorija. Klausimus apie Biblijos pasakojimų istoriškumą ir autentiškumą bei kitas problemas siūlau atidėti į šalį. Ne todėl, kad trūktų argumentų savo pozicijai apginti. Todėl kad galų gale vėl teks spręsti tą pačią dilemą: tikiu ar netikiu? Tuo labiau, kad ir taip yra apie ką pamąstyti, padiskutuoti ir dar kokį komentarą mestelėti. Turiu omenyje minėtą Evangelijos epizodą. Tik nemanykit, kad anąkart su tuo latru „kabinau makaronus“. Minėjau jį paprasčiausiai aiškumo dėlei, kaip simbolį. O taip pat ir dar dėl vienos ne mažiau rimtos priežasties – kad neišsiplėsčiau „į lankas“. Juk ne tik ilgi pamokslai, bet ir ilgi straipsniai, o ypač kunigų, nepatinka, tiesa?

Tačiau iš kur vis dėlto tas latras? Iš liaudies tradicijos, kuri neaišku kada ir neaišku kokiais sumetimais ėmė ir „pakrikštijo“ aną vyruką, kurio nė vardo nežinome latru. (Dizmu jis pramintas tik dvyliktajame amžiuje. Turbūt apie tą metą jam buvo prisegta ir „Gerojo vagies“ etiketė.) Gal tam, kad mažiau šokiruotų? Kaipgi čia dabar – „žulikas“, o tiesiai į dangų? Nevalia šitaip. Jau geriau paprastas girtuoklėlis. Nors ir šitas erzina, bet dėl „šventos ramybės“ tegul ...

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.