Į Vakarus pasitraukusių sovietinio ar dabartinio Rusijos režimo kritikų pagrindinis ginklas visada buvo viešumas bei žiniasklaida.
Praeito amžiaus pirmoje pusėje Stalino persekiojamas Levas Trockis gausią kritiką vienam didžiausių XX amžiaus diktatorių pažėrė Vakarų komunistinėje spaudoje. Vėliau 1936 m. Meksikoje jis išleido knygą „Išduota revoliucija”, kurioje Stalino valdomą Sovietų Sąjungą pavadino degraduojančia valstybe.
Šaltojo karo metu iš komunistinio lagerio pabėgęs Bulgarijos disidentas Georgijus Markovas savo tribūna pasirinko radiją – jis tapo BBC, „Deutsche Welle” bei Laisvosios Europos radijo stočių bendradarbiu. Be to, toliau rašė savo kritiškas noveles.
A.Litvinenka apie savo darbdavio Rusijos Federalinės saugumo tarnybos nurodymą likviduoti Borisą Berezovskį pranešė žiniasklaidai per pompastišką spaudos konferenciją.
Pabėgęs į Didžiąją Britaniją jis tapo dažnu televizijos laidų dalyviu. Vėliau A.Litvinenka parašė net dvi knygas („Lubiankos nusikalstama grupuotė” ir „FST sprogdina Rusija”), kuriose metė grėsmingus kaltinimus dabartinei Rusijos valdžiai. Tačiau Vakaruose ant V.Putino dėl A.Litvinenkos mirties daugiausiai įtarimų krenta ne dėl šių knygų, o dėl šiuo metu internete išplitusio ir „Youtube” interneto svetainėje vienu populiariausių tapusio Londono žiniasklaidos klubo „Frontline” diskusijos įrašo. Jame A.Litvinenka tiesiogiai apkaltina V.Putiną grasinus Anai Politkovskajai, o vėliau leidus ją nužudyti. Po kelių dienų jis buvo apnuodytas.
Kad ir kaip ciniškai skambėtų, bet tokių politinių bėglių mirtis – tai savotiška ryšių su visuomene akcija.
Visų pirma jau būdami ant mirties slenksčio visi minėti oponentai dar spėjo pasauliui paskelbti grėsmingiausią kaltinimą Kremliui – dėl savo mirties. Būtent šis kaltinimas nuskambėjo garsiausiai, į jį įsiklausė žiniasklaida, politikai, tarptautinė bendruomenė. Visi ėmėsi skaityti jų parašytas knygas, klausytis jų kalbų įrašų ir ieškoti atsakymų į klausimą – už ką?
Tačiau tuo pat metu jų mirtis – tai savotiška Kremliaus ryšių su visuomene akcija, nes aiškiai ir nedviprasmiškai parodo, kokios kančios gresia nepaklusniesiems.
L.Trockis po Ramono Merkadero pasikėsinimo tapo jaunosios Vakarų komunistų kartos idealu bei revoliucijos eksporto simboliu. Tačiau jo mirtis tapo ir savotišku kančios simboliu, nes, ledo kirtikliu pažeidus kaukolę ir smegenis, L.Trockio agonija truko parą.
G.Markovo mirtis išgarsino ne tiek patį disidentą, kiek rafinuotai organizuotą pasikėsinimo į jį būdą – tai tapo šaltojo karo specialiųjų tarnybų nuožmios kovos simboliu. Iš lietsargio iššauta kapsulė su nuodais bulgarų disidentui lėmė lėtą ir kankinančią mirtį.
Po A.Litvinenkos mirties visa žiniasklaida diskutuoja apie jo anksčiau parašytas knygas, duotus interviu. Buvusio saugumiečio Kremliui mesti kaltinimai sulaukė neregėto populiarumo. Tačiau tuo pat metu per visas žiniasklaidos priemones parodytą nuplikusio ir akivaizdžiai kenčiančio A.Litvinenkos nuotrauką galima laikyti simbolišku Kremliaus „pranešimu spaudai” visiems tiems, kurie ateityje dar ketino viešai susiremti su Rusiją šiuo metu valdančiomis politinėmis jėgomis.
Autorius yra informacinių karų specialistas, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas
Taip pat "Atgimime" skaitykite:
Ričardas Čekutis - apie populiariausius pasaulio specialiųjų tarnybų naudojamus nuodus
Laurynas Jonavičius: Kodėl A.Lukašenka renkasi tarp Europos Sąjungos ir Venesuelos?
Ieva Baubinaitė - apie tai, kodėl latviai užtvėrė sieną ir kodėl rusai nevažiuoja per Baltarusiją
