Tobulo auklėjimo metodo nėra ir negali būti jau vien dėl to, kad vaikas kiekvieną dieną yra vis kitoks, negu buvo vakar, todėl "įgrūsti" jį į mūsų išsirinktą auklėjimo klišę yra neįmanoma, nepatiriant nuostolių abiejose pusėse. Ir, atrodo, auklėjimo esmė slypi tame, kad padėtume vaikui išmokti savarankiškai nustatinėti leidžiamo ribas, savo laisvės lygį. Kaip sakė B.Okudžava: "Laisvė - tai valia, apribota įstatymo", o mūsų amžininkas filosofas M.Mamardašvili pabrėžė: "Laisvė - tai kuomet vieno laisvė remiasi kito laisve ir ją laiko savo sąlyga".
Tai tas pat, kaip rimtame suaugusiųjų menedžmente - suaugęs sukuria "dirbti sugebančią" komandą vaiko viduje, kuri tam tikrose ribose turi visas teises veikti savarankiškai. Tačiau jos "darbingumas" priklauso nuo mūsų pagalbos, nuo mūsų jautraus dalyvavimo. Imdamiesi senos teorijos apie pasaulio tvarką, išskirsime tris pagrindus, be kurių neįmanoma efektyviai valdyti "Vaikystės" planetos.
Vandenynas - tai - meilė
Kalbame ne apie tai, ką jaučiame vaikui, kiek apie tuos meilės ženklus, signalus, kuriuos jis gauna. Ko jis "nepridirbtų", jam turi būti garantuotas meilės "pragyvenimo minimumas". Kiekviena taisyklė turi išimčių ir kai kuriose ribinėse, stresinėse situacijose kartais tos taisyklės negalioja, bet ir tada situacija turi išeitį.
Anatolijaus Kimo apysakoje "Lotoso žiedas" yra epizodas, kai motina vėlai naktį randa prie upės nubėgusį mažametį sūnų:"Iki galo suvokusi siaubą, sukeltą galimybės prarasti vaiką, dabar ji greit atsigavinėjo... Ir jau nebetoli nuo įvažiavimo į kaimą...motina staiga tylėdama pasisuko į tave, giliai atsiduso ir apkabino, prisitraukė už kaklo, prispaudė prie didelės, sunkios krūtinės ir, lengvai siūbuodama, pakuždėjo: "Sūneli, o jei tu būtum nuskendęs, ką būtų dariusi tavo mama? Aš juk pamaniau, kad, jei tave atveš negyvą, aš pati neišlaikysiu ir nusiskandinsiu...Va koks mano rūpestis, sūneli, neišdykauk daugiau, nebėk toli nuo namų."
Ir ką gi šis kupinas skausmo šnibždesys reiškė? Prisipažinimą meilėje, maldą savo sūnui, savo vaikui, kuris buvo jai Dievo pasiuntinys, jos nemirtingumo saugotojas.
Banginiai - galimybių pažinimas
Daugelis tėvų auklėjimą grindžia lozungu: "Tapk tokiu, kokio aš noriu!" - klaidingai manydami, kad pakanka tik tvirtumo ir kantrybės, ir iš vaiko galima "nulipdyti" viską, ko tik panorėsi. Tačiau gamta toli gražu ne visada apdovanoja vaiką tuo, ko trokštame mes. Laukėme dailininko - gimė futbolininkas. Norėjome švelnaus, o jis - rimtuolis. Svajojome apie mamytės dukrelę, tačiau auginame nenuoramą berniuką.
Kai tik bandome remtis tomis galimybėmis, kurių vaikas neturi, sukuriame jam nepilnavertiškumo kompleksą - kaipgi čia galime laukti gerų rezultatų? Ir apie kokį tarpusavio supratimą galime kalbėti? Slegiamas priekaištų ir begalinių reikalavimų, vaikas arba užsisklendžia savyje arba mėgina priešintis, priešiškai sutikdamas ne tik tėvų reikalavimus, bet ir prašymus. O jei palaikysite mažąjį žmogutį ten, kur jam sekasi, padėsite jam žingsnis po žingsnio atverti naujas galimybes. O kiekviena maža sėkmė užaugina sparnus ir sutvirtina pasitikėjimą savimi, ir svarbiausia - jūs tampate jo sąjungininku, draugu, pagalbininku.
Dialogas vietoje monologo
Jei tarp suaugusiųjų ir vaiko nesusikuria tai, ką psichologai vadina "abipusiu ryšiu", jei mes tik kalbame, o jis tik klausosi, tampa neįmanomas joks efektyvus auklėjimas. Čia sudėtinga yra tai, kad vaikas ne visuomet stengiasi pasidalinti savo mintimis, pojūčiais, išgyvenimais.Be to, mes galime pamatyti ar nuspėti, ką jis jaučia vienu ar kitu momentu, nežinodamas priežasties.
Kad prašnekintumėte vaiką, reikia stengtis ne vien užduoti klausimą: "Kas atsitiko?", bet įvardyti numanomas priežastis: "Tu nesutinki, kad pas mus atvažiuotų svečiai, ne nori išeiti į parką su tėčiu?" arba "Tu nenori eiti į šokių pamoką, nes tau nepavyksta išmokti to naujojo šokio žingsnių?" Pasiruoškite tam, kad dialogas pavyks ne iš karto - vaikui taip pat reikia laiko nusiteikti pokalbiui. Tačiau jei nuoširdus bendravimas bus jūsų santykių taisyklė, jis pats panorės pasidalyti su jumis, o ne skęsti savo problemų klampynėje.
Išgyvenimų panaudojimas
Galima važinėti paskutiniu "Linkoln" modeliu ir būti nelaimingu ir lygiai taip pat galima važinėti troleibusu ir jaustis laimingu. Ką bekalbėtume, visi žmonės vadovaujasi gyvenime ne tiek faktais, kiek išgyvenimais, o vaikai - juo labiau. Visa, kas nesusiję su jų išgyvenimais - praskrieja pro šalį, visa, kas skaudžiai užgauna - atmetama, priimama tik tai, kas sukelia džiaugsmą ir malonumą. Šalia to, beveik kiekviena buitinė situacija gali sukelti mažyliui visą jausmų gamą - viskas priklauso nuo jūsų.
Paprastas pavyzdys. Jeigu jūs, tvarkydama vaiko kambarį, keliate skandalą dėl jo apsileidimo ir amžinos betvarkės, greičiausiai pati mintis apie tvarkymą taps jam atstumianti. Jei jūs paprasčiausiai verčiate jį, pasiruoškite tam, kad versti teks kiekvieną kartą. Tvarkydama kartu ir linksmai, suteiksite jam galimybę išgyventi keletą malonumų vienu metu (bendravau, padariau pats, padėjau, jaučiausi esąs šeimininkas), kurie skatina kitą kartą susitvarkyti pačiam.
Negalima apsieti neapeliuojant į protą, tačiau geriau laikytis išgalvotų minčių ir suvoktų jausmų taisyklės. Tada jūsų žodžiai ir išgyvenimai neprieštaraus vieni kitiems, bet bus abipusiai sustiprinami ir taps suprantami vaikui.
