Penkiolika metų vėžio diagnozė

Ponia Darija pripažįsta, jog kildavę visokių minčių. O paskui pradėjo labai daug skaityti, domėtis savo liga. "Vėžio baimė išnyksta tada, kai daugiau sužinai apie ligą", - teigia D.Stakvilevičienė, nors iš karto priduria, kad sakyti, jog visiškai nejaučia baimės dėl savo ligos, būtų nesąžininga.

Bijo, nes nežino, kada ir kokį naują pokštą pasalūnės vėžio ląstelės iškrės. Išoperuoji krūtį, o jos, žiūrėk, jau skrandyje. "Gyvena tos ląstelės mumyse. Jos apsimetėlės, sugeba net kraujo tyrimuose nepasirodyti. "Praneša" apie save, kai jau išsikerojusios. Todėl ir išgyja apytikriai tik pusė vėžiu sergančių žmonių", - vaizdžiai apie savo ligą pasakoja ponia Darija.

Meilė

"Reikia mylėti gyvenimą, o ne ligas", - kitą tezę dėsto D.Stakvilevičienė. Jai žinomas jausmas, kai namuose iš moters tikimasi guvumo, o liga neleidžia tokiai būti. "Atsibostam nuolat kartodamos: "Negaliu" ir gydytojams, ir vaikams, ir sau", - prisipažįsta moteris.

Todėl, tvirtina ji, reikia kautis už kiekvieną dieną, mėnesį, metus. Ir neimti pernelyg savęs gailėti. Reikia mylėti aplinkinius. Poniai Darijai tai buvo vaikai, mama, kurią atgulusią į patalą trejus metus slaugė, o prieš dvejus metus palaidojo. Kol jaučiasi reikalinga, turi dėl ko gyventi, nes, jos žodžiais, gyvenimas yra gražus. Dabar Darijos meilės reikia neįgaliu tapusiam broliui.