Pažaiskime kartu!

Žaisti su savimi - tai puiku, toks mokėjimas labai praverstų negyvenamoje saloje. Tačiau aplink yra kiti vaikai, ir pagaliau jie ima dominti kaip žaidimo partneriai. Ši permaina įvyksta labai greitai: dar neseniai vaikai kieme nekreipė dėmesio vienas į kitą, o štai jie jau įsijautę žaidžia, nenoriai išsiskiria ir nekantriai laukia kito susitikimo, kad vėl tęstų žaidimą nuo tos vietos, kurioje jį nutraukė. Šiuo laikotarpiu vaikui yra labai svarbus bendravimas - jeigu mažylis nelanko vaikų darželio, verta rasti alternatyvius užsiėmimus kur nors vaikų centre ar panašiai, nekliudyti jam bendrauti su bendraamžiais kieme, dažniau kviestis į svečius draugus.

Gana dažnai tėvai negali atpažinti savo vaikų po tokių "grupinių žaidimų" - toks stiprus jų poveikis. Be to, mažiems vaikams žaidimai su kitais vaikais yra stiprus stimulas kalbos lavinimui. Tėvai savo vaiką supranta iš pusės žodžio, taigi, jis visiškai nejaučia poreikio stengtis taisyklingai kalbėti, o kiti vaiki jo vapaliojimo neklausys: nori žaisti - kalbėk aiškiai.

Žaisdami vaikai keičiasi patyrimu - kiekvienas pateikia tai, ką žino. Todėl pirmieji žaidimai paprastai imituoja suaugusiųjų gyvenimą. Tai labai naudinga, nes paspartina vystymąsi. O vaikas, atitinkamai, namo parsineša naujas žinias apie gyvenimą. Suprantama, tėvų nuomone, be didžiosios tos informacijos dalies vaikas galėtų apsieiti. Prasideda pamokymai: "Kad aš šito iš tavęs daugiau negirdėčiau!", ir taip toliau...

Išeitis čia viena. Juk vaikai nemoka atrinkti informacijos, jie sugeria viską, ką mato ir girdi, todėl nereikia jų barti už šį instinktą, o derėtų paaiškinti, kuo tikėti, o kuo ne. Ir daugiau pasakoti patiems, jeigu nenorite, kad vaikas viską sužinotų "gatvėje".

Tačiau svarbiausia - tai liūnai pagarsėję socialiniai santykiai. Juk įvairūs "plėšikai", "karai", žaidimai pagal animacinių filmų ir pasakų motyvus, netgi paprasčiausios slėpynės ar gaudynės - tai juk ištisos taisyklių sistemos su vaidmenų pasiskirstymu, bausmėmis, paskatinimais ir pan.

Jeigu namie vaikas yra "dievas ir valdovas" ir jo interesai yra aukščiau visų kitų, tai gatvėje jis - tik vienas iš daugelio. Tai jokia naujiena, tačiau paprastai tėvai šį faktą traktuoja tragiškai ir stengiasi, kad jų "aukselis" kuo vėliau patektų į kolektyvą. O iš tikrųjų kolektyviniai žaidimai - nuostabi mokykla, kurioje vaikai mokosi paklusti taisyklėms, susitarti, suderinti savo interesus su svetimais, o taip pat suprasti, kad ne visuomet išeina būti pirmu.

Tėvų pagrindinė taisyklė turėtų būti tokia: "vaikai žaidžia - suaugusieji nesikiša" (tuo atveju, kai vaikai žaidžia su svetimais). Jokiu būdu nereikia kištis su patarimais: "Jūs viską darote neteisingai, leiskite, aš jums parodysiu!", pulti vadovauti žaidimui ir t.t. Nebent jeigu vaikai visiškai susiginčys, galima pasiūlyti tokią išeitį: "Turime ne tiek daug laiko, taigi, jeigu pyksitės, nespėsite pažaisti. Meskime burtus..." ir pan. Tačiau jei vaikai patys nori pasinaudoti tėveliu kaip arkliuku ar mamutu ir prašo patarimo, tai jau, žinoma, kitas reikalas...

Tėvams patinka, kai jų vaikas užsiėmęs savo žaislais arba žaidžia su draugais, tačiau, tiesą sakant, tuo metu jie galvoja ne tiek apie jį, kiek apie save. Žinote, į ką jie tada panašūs? Į žmones, kurie naudojasi mikrobangine krosnele kaip dėže konservams laikyti, todėl, kad jie arba tingi ja naudotis pagal paskirtį, arba nežino, kaip ji veikia...

Kad žaidimas "veiktų", jį reikia "įjungti", tai yra, paprasčiausiai reikia žaisti su savo vaikais. Taip, tai gal neoriginalu, tačiau visgi reikia pripažinti, kad žaidimas - tai visiškai neįkyrintis ir tikrai efektyvus daugelio problemų sprendimo metodas. Net stebėtina, kodėl mes patys taip mažai juo naudojamės, kai vaikų darželio ar mokyklos ieškome būtent tokių, kur žada "mokyti žaidžiant".

Pavyzdys. Vaikas nesuvaldomas, neklauso. Vadinasi, reikia dažniau žaisti su juo žaidimus, kur yra griežtos taisyklės ir aiškinti, kad be taisyklių nieko neišeis, nebus jokio žaidimo (o juk tu nori pažaisti, taip?). Ir toliau savo kiekvieną "reikia" pateikti kaip artimiausio žaidimo artimiausią taisyklę. Žinoma, viskas nėra taip paprasta ir vaikas gal ne iš karto sutiks žaisti tokius žaidimus, ir jūs neturėsite būti dėl to pernelyg griežtas, bet palaipsniui viskas tikrai pavyks.

Jeigu vaikui greitai reikės eiti į mokyklą, o jūs būgštaujate, kad jam ten bus sunku, žaiskite su juo "mokyklą", kad jis sužinotų, kaip tai atrodo (ir apie mokytoją, kuriai reikia atsakinėti, ir apie tai, kaip reikia sėdėti ir kaip ranką pakelti). Tai yra daug veiksmingiau, negu paprastai pasakoti. Jeigu vaikas yra pernelyg agresyvus. galima sugalvoti žaidimą, kur jis vaidintų ramų berniuką ir kiekvieną kartą, kai jis rengsis kaip įprastai užsiplieksti, priminti, kad jo herojus taip nepasielgtų. Juk vaikai ne tik mėgsta persikūnyti - jie ir lengvai pripranta prie savo kaukių.

Trumpiau tariant, prieš mokydami ko nors vaiką, "suvyniokite", "supakuokite" tai į žaidimą. O jūsų užduoties palengvinimas gali būti žaislai. Tačiau nereikia į juos žiūrėti kaip į burtų lazdelę tėvams. Tam tikra prasme tai ir yra burtų lazdelė, tačiau visai ne taip, kaip yra įprasta galvoti. Vaikai šia lazdele dar nelabai moka naudotis - iš tikrųjų ji dirba tik suprantančių tėvų rankose.