Pastatai-vaiduokliai griauna pasitikėjimą investuotojais

Nieko panašaus. “Vilniaus” viešbutis buvo privatizuotas dar 1992 m. Vienas jo savininkų buvo ir velionio Boriso Dekanidzės tėvas Georgijus Dekanidzė. Vėliau “Vilniaus” viešbučio savininkai keitėsi, kol galiausiai 1995 m. šį miesto centre esantį 4 tūkst. kvadratinių metrų pastatą už kiek daugiau nei 15 mln. Lt nusipirko bendrovė “Baltic Fund Hotels”.

Per pastaruosius penketą metų šios bendrovės vadovai ir atstovai keliasdešimt kartų žadėjo, kad buvęs “Vilniaus” viešbutis virs prabangiu tarptautiniam “Sheraton” tinklui priklausančiu viešbučiu. Jo rekonstrukcijai, statymui ir įrengimui žadėtos net 40 mln. JAV dolerių investicijos. Viešbutis, kuriam ketinta suteikti “St. George Grand Hotel Sheraton” vardą, pirmuosius svečius turėjo priimti jau 1998 m. pabaigoje.

Praėjo penkeri metai. Pastatas kaip buvo laužas, taip ir yra laužas. Keitėsi tik pažadai. Esą vėliau buvo nuspręsta, kad viešbutis priklausysiąs nebe “Sheraton”, o “Hilton” prašmatnių viešbučių tinklui.

Na, o naujausia versija, kad buvęs “Vilniaus” viešbutis priklausysiąs “Marriott” viešbučių tinklui, jame esą bus 200 kambarių ir 150 darbo vietų.

Tačiau Vilniaus miesto savivaldybei jau pradeda atsibosti buvusio “Vilniaus” viešbučio rekonstrukcijos vilkinimas ir ji ketina imtis priemonių - tai yra kiek paspausti likimo valiai paliktų pastatų šeimininkus.

Kalbant apie pastatus - vaiduoklius, tiesiog būtina paminėti dar ir sėkmingai griūvantį Vilniaus bei Islandijos gatvių kampe esantį didžiulį (4 500 kvadratinių metrų) pastatą. Šis statinys, matyt, labiau žinomas, kaip Reginos Epštein Paul namas. 1993 m. Kanados pilietė R.Epštein Paul atvyko į Lietuvą per stebėtinai trumpą laiką ir keistomis aplinkybėmis gavo Lietuvos pilietybę.

Tuo pat metu, lygiai taip pat greitai Vilniaus miesto valdyba atkūrė R.Epštein Paul nuosavybės teises į pusę rūmų Vilniaus g., nes esą iki 1940 m. jie priklausę jos tėvui. Dar po mėnesio teismas priteisė R.Epštein Paul ir antrąją namo dalį.

Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, ši nuosavybė R.Epštein Paul buvo perduota pažeidžiant daugybę tuo metu galiojusių įstatymų. Visgi R.Epštein Paul buvo labai spėri ir atgautus rūmus pardavė Vladislavui Kliukovskiui, o pati staigiai išvyko iš Lietuvos.

Paaiškėjus, kad R.Epštein Paul Lietuvos piliete tapo neteisėtai ir šalyje kilus skandalui dėl neteisėto Vilniaus g. 31 pastato privatizavimo, Vilniaus miesto valdyba panaikino ankstesnį savo sprendimą grąžinti R.Epštein Paul pusę namo Vilniaus gatvėje.

Tačiau Vilniaus savivaldybė prarastą turtą realiai galėjo susigrąžinti tik teismui pripažinus negaliojančia V.Kliukovskio su R.Epštein Paul pasirašytą pastato Vilniaus g. pirkimo ir pardavimo sutartį.

Prasidėjo kelerius metus trukęs bylinėjimasis tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir V.Kliukovskio, kuris galų gale baigėsi savivaldybės pergale. Tačiau verslininkas V.Kliukovskis nevykdo ne tik ankstesnių teismo sprendimų, bet ir toliau ignoruoja antstolių raginimus perduoti savivaldybei iš R.Epštein Paul už 300 tūkst. Lt įsigytą ir šiuo metu visiškai apleistą pastatą.

Pagal paskutinį teismo sprendimą, V.Kliukovskis rūmus miestui turėjo perduoti iki 1999 m. gruodžio 1 d., bet neperdavė.

Beje, šiemet R.Epštein Paul vėl buvo atvykusi į Vilnių. Žinodama, kad Lietuvoje pasikeitė įstatymai, ji vėl įteikė prašymą atkurti jos senelių turėtą nuosavybę ir grąžinti Vilniaus g. 31 pastatą.