Paaugliukų svajonės

Nuo šiol meilė pradeda tvirtai asocijuotis su bučiniais bei apkabinimais. Atsiranda nauja problema: paaugliai dar nemoka susidoroti su savo troškimais, todėl kartais myli ne tą, kurio nori, o nori ne to, kurį myli. Taigi geismą vaikas dažnai gali suprasti kaip meilę. Tuos, kurie turi panelę arba vaikiną, bendraamžiai gerbia, o tiems, kurie jau yra turėję po kelis – pavydi. Didelio pasisekimo susilaukia nešvankūs anekdotai ir jaudinančios istorijos apie nekaltybės praradimą.

Tačiau, nepaisant to, santykių romantiškumas nepraranda savo vertės. Didelis dėmesys skiriamas šokiui su mylimuoju, žvilgsniams, šypsenoms bei švelniems žodžiams. Šiam amžiui būdingas savotiškas fetišizmas – pasikeitimas nuotraukomis, šalikais, kepurėmis, leidžiantis nuolat su savimi nešioti simpatijos objekto dalelę.

Paaugliai šiame amžiuje gyvena artėjančios “didžiosios meilės”, kuri "tuoj tuoj ateis", lūkesčiu. Todėl, lyg ir norėdami pagreitinti jos atsiradimą, stipriai idealizuoja mylimąjį. Jokie argumentai neįtikins jūsų įspūdingos dukters, kad jos ilgšis spuoguotas Mykoliukas greičiau panašus į Savelijų Kromorovą iš filmo “Sėkmės džentelmenai”, nei į gražuolį Patriką Sveizį iš filmo “Purvini šokiai”. Labai aštrią reakciją (kraštutiniu atveju netgi savižudybę) išprovokuoja mylimojo išdavystė, nors tai galėjo būti viso labo komplimentas, pasakytas kitai merginai.

Dažnai tėvai išsigąsta, pastebėję savo vaiko seksualumo apraiškas. Taip atsiranda pavojus suvulgarinti jų jausmus, noras įgąsdinti, atgrasinti nuo ankstyvų ryšių. Kažkodėl šitaip elgdamiesi tėvai nesibaimina savo vaiką išauginti seksualiai abejingu, šaltu ir kompleksuotu žmogumi, tokiu būdu sukeldami jam daugybę rimtų problemų.

Paaugliui nereikia sakyti, kad jam anksti galvoti apie seksą. Užsiiminėti seksu – iš tiesų anksti, o galvoti – pats tinkamiausias laikas. Atėjo lytinis subrendimas, kraujas verda nuo hormonų ir nuo šio momento neįmanoma pasiekti, kad paauglys atsikratytų savo minčių ir geismų. Priekaištai ir spaudimas prives prie to, kad vaikas paprasčiausiai jums apie juos daugiau nebepasakos. Tėvų užduotis – vaiką nuteikti taip, kad apie seksą jis galvotų būsimajame laike, o ne dabartiniame. O kol kas tegu jam formuojasi jo supratimas apie šį reikalą suprantant, kad seksas yra nepertraukiamai susijęs su atsakomybe už save ir savo mylimąjį.

Visi mes svajojame, kad mūsų vaikai ateityje asmeniniame gyvenime būtų laimingi. Juk jie gimsta mergaitėmis ir berniukais, kad užaugtų ir į pasaulį paleistų kitą mažylių kartą. Tačiau iki tol, kol taip atsitiks, jiems teks praeiti ilgą kelią, mokantis priešingos lyties supratimo. Todėl bet kokia patirtis šioje srityje yra be galo vertinga ir prisideda prie kūrinio, kuris vadinasi “Būsima šeima” statybos.

Keletas patarimų tų tėvų, kurie praktiškai buvo susidūrę su savo atžalos nelaiminga meile:

“Jūsų vaikui tai daugiau nei svarbu. Todėl pamėginkite įsiklausyti į jo jausmus. Jei jūs į tai, ką išgyvena jūsų sūnus ar dukra sureaguosite kaip į menkniekį, rizikuojate tarp savęs ir savo vaiko iškasti didžiausią nepasitikėjimo bedugnę.” (Marija, 37 m. trejų vaikų motina)

“Mano sūnus Olegas pergyveno, kada mergina, vardu Lena, kurią jis buvo slapčia įsimylėjęs, mokyklinių šokių vakaro metu atsisakė su juo šokti. Jis netgi nusprendė mesti mokyklą ir tęsti mokslus kitur… Mano laimei tą vasarą iš kariuomenės grįžo mūsų kaimynas Miša – aukštas, gražus vaikinas, paskui kurį visuomet bėgiodavo krūva merginų. Aš draugavau su jo motina ir su didžiausia paslaptimi paprašiau Mišos “pašefuoti” mano sūnų. Vaikinai greitai susidraugavo, drauge važinėjo poilsiauti. Būtent Miša “atitempė” Olegą į kalnų turizmo klubą, kur šis susipažino su savo būsima žmona. Šis vaikinas padėjo mano sūnui pergyventi pirmą skaudų nusivylimą, palaikė jį sunkią valandą… Aš jam labai dėkinga ir manau, kad geriausia priemonė nuo nelaimingos meilės – tvirta draugystė.” (Valentina, 36 m.)

“Kai mano dvylikamečiui sūnui “atsitiko” pirmoji nelaiminga meilė, mums

labai padėjo žaidimas vaidmenimis. Iš pradžių aš buvau “ta mergaitė” ir mes su sūnumi išmėginome visas įmanomas situacijas: nuo kvietimo šokti iki ginčo. Po to mes apsikeitėme vaidmenimis… Jis daug ką suprato, įskaitant ir tai, kad ši “ypatinga mergaitė” – tik pirma iš tų daugelio, kurios būtinai bus jo gyvenime.” (Barbara, 40 m., dviejų vaikų motina)

“Geriausia tokioje situacijoje – pasidalinti savo patirtimi. Pirmiausia, tai paskatins vaiką būti atviru, kas yra labai svarbu – juk kai žmogus neleidžia išlieti jį kankinančias mintis, nesvarbu, ar tai vaikas, ar suaugęs, tai jį degina iš vidaus. O antra, vaikui paprasčiausiai sveika pamatyti jus kitoje šviesoje - ne tik kaip mamą arba tėtį, o ir kaip vyrą ar moterį…”(Kristina, 28 m., dvynukių mama)

“Aš tikriausiai viena iš tų, kurias vadina “beprotėmis motinomis.” Atsimenu, kaip mano dukra, būdama dvylikos, įsimylėjo berniuką iš vyresnės klasės, o jis visiškai į ją nekreipė dėmesio. Inga pradėjo blogai mokintis, prarado gyvenimo džiaugsmą ir užsidarė savyje. Tuomet mano viduje subrendo planas. Aš išsiaiškinau viską, ką sugebėjau apie Romo tėvus ir po keleto pastangų man pavyko su jais sukurti neblogus, netgi šiltus santykius. Mes pradėjome draugauti šeimomis. Inga ir Romas taip pat susidraugavo, mano duktė skrajojo lyg ant sparnų. O po kurio laiko susipažino su Romo draugu ir po keleto metų už jo ištekėjo. Neseniai ji prisipažino, kad vienu momentu ji dėl savo nelaimingos “vaikiškos” meilės buvo pasirengusi prisiryti tablečių. Aš jai taip niekada ir nepapasakojau, kaip viskas buvo iš tiesų.” (Viktorija S., 39 m., laiminga močiutė)