Optimizmo šaknys

Vaikinas pakviečia merginą į mokyklos šokius ir ši atsisako. Ar jis nuspręs, kad yra nevykėlis ir atsitrauks ar paprasčiausiai pakvies kitą merginą ir tikėsis geresnių rezultatų? Jei vaikinas yra užprogramuotas optimizmui, tikriausiai į šokius nueis su kita mergina. Tačiau pirmiausia iškyla klausimas, kaip gi jis taip užprogramuotas?

Mokslininkai teigia, jog atsakymas yra sudėtinis psichologijos, fizikos mokslų ir sveiko proto mišinys. Tikėdamiesi paaiškinti, kodėl kai kurie suaugusieji palaiko save, o kiti pasiduoda skausmui ir depresijai, mokslininkai atrado, kad atsparumas ir tikėjimas prasideda vaikystėje.

Kūnas ir siela

Kartais gali atrodyti, kad optimizmas yra įgimtas bruožas, paslėpta, tačiau svarbi kai kurių sėkmingų žmonių genetinio kodo dalis. Kaip ir kai kurios nemalonios dvasinės būsenos, tokios kaip depresija, nerimas ir nevisuomeniškas elgesys, įrodo, kad optimizmas gali būti paveldėtas.

Keleto tyrimų metu buvo atrasta, kad optimizmo šaknys yra šeimoje, tačiau nei vienam tyrimui nepavyko nustatyti, koks genas ar cheminė reakcija yra už tai atsakinga. Mokslininkai testuoja šias teorijas tirdami dvynius. Jie tiria dvynius, kurie negyvena kartu ir lygina, kiek panašios ir skirtingos yra jų asmenybės. Kadangi identiški dvyniai išsivysto iš to paties kiaušinėlio ir dalinasi vienoda genetine medžiaga, mokslininkai tiki, kad panašius bruožus jie gali priskirti genetinėms priežastims. Manoma, kad keletas žymių bruožų gali būti bendri visai šeimai.

Tačiau dauguma psichologų sutinka, kad daug didesnę įtaką daro tie mąstymo įgūdžiai, kurių vaikai išmoksta. Optimistinis mąstymas yra tik veikla, tokia pat kaip mojavimas teniso rakete ar važinėjimasis dviračiu, turinti specifinių bruožų, kuriuos galima demonstruoti vaikams. Sritis, žinoma kaip kognityvinė (pažinimo) psichologija, yra paremta idėja, kad, pakeitus žmonių mąstymo būdą, galite pakeisti jų emocijas ir elgesį.

Nors mokslininkai dažniau tiria depresiją, keletas iš jų, tikėdamiesi, kad vaikai užaugs atspariais, dėmesį sutelkė į optimizmą. Jie teigia, kad nauda gali būti didelė, nes optimistai geriau dirba, turi mažiau emocinių problemų ir išlaiko geresnę fizinę sveikatą.

Iššūkiai ugdo optimizmą

Nieko stebėtino, kad vaikai yra optimistiškesni, kai jie yra to skatinami ir giriami už teigiamą požiūrį. Taip pat atrodo, kad vaikai, kurie išmoksta savimi pasirūpinti fiziškai, turės daug teigiamesnį požiūrį.

Mokslininkai pažymi, kad vaikai turi susidurti su iššūkiais, kurie padeda vystyti jų gebėjimą spręsti problemas ir su jomis susidoroti. Jei jie neišmoksta susidoroti su problemomis, netgi patys laimingiausi vaikai, susidūrę su pirmais sunkumais, gali tapti pesimistiškais suaugusiaisiais. Patys optimistiškiausi vaikai, mokslininkų teigimu, yra susidūrę su iššūkiais, kuriuos pajėgė priimti ir išspręsti. Tačiau pageidautina, kad tokie iššūkiai nebūtų pernelyg dideli.

Paprastas pavyzdys: vaikas, užstrigęs medžio viršūnėje ir besišaukiantis pagalbos. Dauguma tėvų norėtų užlipti į medį ir tuoj pat nuo jo nukelti savo vaiką. Tėvai, kurie atsitraukia ir leidžia pačiam vaikui padėti sau, ugdo jų savigarbą ir optimizmą, teigia mokslininkai. Padrąsinkite vaiką, kantriai jį palaikydamas, kol jis leisis žemyn. Bendrauti reikia ne “aš tuojau tave nukelsiu”, o “tu tai gali padaryti pats” nuostata. O vėliau, vietoj to, kad sakytumėte vaikui “Tu esi saugus”, galėsite jam pasakyti: “Tu tai padarei pats. Aš žinojau, kad tu sugebėsi.”

Kaip vaikus mokyti būti optimistais

Mokslininkai su Penn Optimism Programa (POP) Pensilvanijos universitete mano, kad, pakeitus vaikų požiūrį į save, galite į gerąją pusę pakeisti ir jų elgesį. Optimistai ir pesimistai turi skirtingus aiškinimo stilius – dvi grupės tą pačią problemą įvardina skirtingai.

Optimistai mano, kad problemos yra laikinos ir kad jos paveiks tik mažą jų gyvenimo dalį. Tuo tarpu pesimistai tiki, kad problemos kyla dėl jų kaltės, kas jos yra nuolatinės ir paveiks visą jų kasdienį gyvenimą.

Norint išmokti optimistinio mąstymo stiliaus, nereikia nieko stebuklingo. Tačiau svarbu optimistinio mąstymo pradėti mokyti ankstyvo amžiaus vaikus. Reikia pradėti mokyti vaiką tuo metu, kai jis dar gali išmokti, todėl programos personalas vaikšto po apylinkių mokyklas ir moko 10-13 metų paauglius.

Dvylika savaičių POP mokytojai veda dviejų valandų sesijas, kurios moko vaikus pakeisti jų mąstymą apie blogus įvykius, kaip elgtis su bendraamžiais ir kaip vertinti save. Atrodo, kad programa duoda reikiamus rezultatus: mokslininkai pastebėjo, kad vienoje mokykloje, kur buvo vedamos šios sesijos, depresijos lygis sumažėjo per pusę. Dar daugiau – testai buvo atlikti po dviejų metų, kai buvo užbaigta programa. Buvo pastebėta ilgalaikė nauda ir teigiamas poveikis, kurių negalima ignoruoti.