O. Žukauskienė. Kas pasipriešins autoritariniam vizualumo režimui?

Pelevinas preparuoja ir šiuolaikinę vaizdų kultūrą. Socialinį, ekonominį, politinį gyvenimą užvaldęs vizualumas – kinas, televizija, reklama, vaizdinių pritvinkęs internetas ir žiniasklaida – vienas iš vyraujančių leitmotyvų jo bestseleriuose „Generation «P»“, „Homo Zapiens“. Neseniai lietuvių kalba išleistoje knygoje „SNUFF: utopija“ Pelevinas, Jeano Baudrillard’o pavyzdžiu, atskleidžia simuliakrinės arba virtualios būties seklumą – ji pagrįsta vaizdais, vartotojų ideologija ir pinigų kultu. Šiuolaikinis žmogus per tikrovės durų slenkstį vis dažniau žengia virtualybės link, o ten viešpatauja galios struktūrų režisuojamas vizualumas, kuris aktyviai manipuliuoja tikrove, pagal poreikį ją keičia, daugina, hiperbolizuoja. (1) Virtualybė ima diktuoti tikrovės sąlygas, technologinė ideologija, naikindama realybę, mašinizuoja visuomenę, kontroliuoja žmonių sąmonę, prižiūri ir seka jų elgesį. Riba tarp tikrovės ir virtualybės sparčiai nyksta, įsigali transhumanizmas. Knygoje „SNUFF: utopija“ šiuolaikinę žmoniją rašytojas vadina orkų civilizacija.

Nors autorius piešia tolimą ateitį, tačiau atskleidžia ir daugybę jau ryškėjančių globalinės civilizacijos užuomazgų, vis glaudesnį vizualinės kultūros ryšį su geopolitika. Pasak Pelevino, technologinio progreso jungtuvės su sociopolitine pažanga, siekiant sukurti tobulą visuomenę, – tai dar viena žmonijai pražūtinga utopija. Besikurianti hipertikrovė iš tikrųjų gali įgyvendinti humanizmo mirties scenarijų. Akis badantys technologinio totalitarizmo bruožai kelia esminius klausimus: kaip susikurti individualią ir kolektyvinę tapatybę, atsidūrus socialumo vakuume, kai nyksta kultūrų savastis, kai viskas susilieja virtualybės okeane, neturinčiame apibrėžtų ribų. „Kokia po šimts, tautybė. Pavardžių, net ir tų orkai seniausiai neturi. Turi tik individualų nenutrinamą numerį, kuris įspaudžiamas jiems ant dešinės rankos – jis atstoja pavardę ir visa kita. […] Dabar sunku pasakyti, ar mes išvis esame kokių nors tautybių. Senąja prasme – tai jau tikrai ne. Veikiau esama kai kurių profesinių cechinių bendrijų, kurias jungia iš senovės atėjęs bendras ritualas.“ (2)

Autorius mano, kad ateities visuomenė išlaikys tik taikomuosius nacionalumo bruožus: „vokiečiai“ konstruos ir gamins „geriausius šūdaeigius motorenvagenus“, „japonai“ kurs vizualinius efektus, „žydai“ sudarys „pasaulio smegenų“ branduolį, „prancūzai“ atliks intelektualinius manevrus, veidmainystę išradę „anglai“ palaikys pasaulyje politinį korektiškumą, o „amerikiečiai“ filmuos naujienų klipus ir spausdins naują valiutą Manitu. Knygoje Manitu reiškia ne tik pinigus (money), bet ir informacinio terminalo ekraną (monitor), ir dieviškąją dvasią. „Viskas yra Manitu – ir Dievas, ir ciesorius, ir tai, kas priklauso jam ir jums. O jeigu Manitu visame, tegu trys svarbiausi dalykai bus vadinami jo vardu. Žemiškasis Didžiosios Dvasios atvaizdas, asmeninės informacijos plokštė ir universalus vertės matas...“ (p. 176).

Vaizduojamojo pasaulio populiacija pasidalijusi į „ofšorinį“ Bizantiumą ir orkų apgyvendintą Urkainą (gal geriau būtų Orkaina?). Bizantiumas, sutrumpintai Big Bizas (žodžių sąskambis primena Big Beną arba Big Biznį), – tai virš žemės plytinti hemisfera, kurioje reziduoja tik pasaulio išrinktieji – turtuoliai ir intelektualai, kitaip sakant, žmonijos elitas. Patogus haiteko stiliaus gyvenimas Big Bize įkūnija visus utopijos pažadus. Urkaina yra Big Bizo priešingybė – čia jungą velka primityvūs ir neturtingi orkai, tenkindamiesi minimaliu komfortu. Jų kasdienybę drebina nuolatiniai karai, sumaniai organizuojami Big Bizo intelektualų (t. y. Bizantiumo oligarchų).

Paminėtina, kad knygos pavadinimas atkartoja amerikiečių žurnalisto ir rašytojo Chucko Palahniuko populiaraus kūrinio „Snuff “(2008) antraštę. Ten pasakojama apie porno „žvaigždės“ troškimą pasiekti pasaulio rekordą priešais vaizdo kameros objektyvą. Nors tiesioginių sąsajų tarp šių romanų nėra, tačiau Pelevino aliuzija į amerikietiškąją popkultūrą, kino industriją, pornografiją ir šou verslą labai svarbi, norint geriau suvokti pirminius rusų rašytojo kūrybos impulsus. Pasisavintas pavadinimas rodo, kad romanas giluminiais ryšiais susijęs su Palahniuko fikcijoje atskleista subversyvia subkultūra ir užmojais demitologizuoti, dekonstruoti vartotojų visuomenę, pamišusią dėl visko, kas racionalu, progresyvu, apimtą besaikio godumo vaizdams, o sykiu absurdišką sinematinių (kino) efektų sklaidą į visas sociokultūrinio gyvenimo sritis.

Akronimą SNUFF (3) (liet. Specialioji naujienų laida / universalusis meninis filmas) Pelevinas pasitelkia nusakyti kino industrijos invazijai į žiniasklaidą, išradusią naują filmo žanrą („snafą“), arba vadinamuosius naujienų klipus. „Vaizdo menininkams“ tuos naujienų klipus užsako korporacija CINEWS INC, nepavaldi valstybinei struktūrai, bet valdoma pasaulinio elito. Knygos herojus – live news operatorius – atlieka korporacijos užduotis, naujausia hiperoptine ir programine įranga filmuodamas ir konstruodamas „paveikslėlius“, kurie galėtų nurungti konkurentų „naujienas“. Knygos herojus sako: „Filmuodami naujienas negalime padirbinėti įvykių vaizdo. Tačiau Manitu, teologų požiūriu, nepriekaištaus, jeigu mes mažumėlę padėsime tiems įvykiams įvykti. […] Realybės mes nefalsifikuojame. Bet galime – patogioje vietoje ir tinkamu laiku – padaryti jai tarsi kokį Cezario pjūvį ir apnuoginti tai, ką ji brandina.“(4)

Tokius realybės kūrėjus Pelevinas ne veltui vadina karo lakūnais, kurie turi savo aviacines programas ir vykdo karines užduotis, rengia informacines atakas, organizuoja karus. Vizualinės kultūros laikais karas persikelia į ekranus, naujienos susijungia su kinu ir ši sąjunga visiškai atstoja tikrovę, panardindama žiūrovus į savotišką sapno būseną. Visi žinome: „Naujienos rodo tai, kas yra iš tikrųjų. Kinas rodo, ko iš tikrųjų nėra.“ (5) Tačiau kas nutinka, kai naujienos ir kinas supinami arba net sukeičiami vietomis – kinas rodomas kaip naujienos, o naujienos iškišamos vietoj kino? Atsiveria neribotos galimybės propagandos tikslais manipuliuoti žmonėmis ir žaisti jų protais. Postinformacinėje eroje įsigalinčios „kinaujienos“ tikrovę supina su fantazija, informaciją su menu (6) (CINEWS aktualijas filmuojantis „pilotas“ sumontuoja įspūdingus karus – sykiu kariauja ne tik orkai, bet ir žinomi holivudinio kino herojai, pavyzdžiui, Betmenas ir vėžliukai nindzės). Kiekviena klika, kontroliuojanti šią telekameromis „užkariautą“ tikrovę, gali sukurti savą jos versiją su realių įvykių vaizdais, o priešininkų „žinias“ paskelbti blogio sėkla. Taip prasideda masių dezinformavimo istorija:

„– Kodėl prasidėdavo karai? – paklausė Grymas.
– Jie prasidėdavo tada, kai vieno kurio klano magai kito klano tikrovę paskelbdavo blogiu. Jie patys sau rodydavo kiną, tada apsimesdavo, kad tai buvo naujienos, įsiaudrindavo ir pradėdavo tuos kitus bombarduoti.
– O naujienomis tikėjo?
– Tikėjimas čia niekuo dėtas. Magų kuriamas vaizdas tapdavo tikrove ne todėl, kad ja tikėjo, o todėl, kad galvoti kitaip būdavo pavojinga. Informacijoje žmonės ieškojo ne tiesos, o stogo virš galvos. Patikimiausia buvo pritapti prie stipriausios genties ir išmokt matyti tą patį, ką mato jos burtininkai. Taip buvo ramiau. Net jeigu žmogus nominaliai gyveno kito klano valdžioje.“ (7)

Ši autoriaus įžvalga kreipia akis į dabarties įvykius, padėtį, susiklosčiusią Ukrainoje, ir visuotinį nerimą dėl šalies, plėšomos į gabalus, o gal ir dėl pasaulio ateities. Juo labiau kad knygoje esama pranašiškų nuojautų apie galimus Rusijos veiksmus Ukrainoje, taiklių įžvalgų, kaip stiprėja Kremliaus ambicijos ir imperiniai siekiai. Ukraina, šioje knygoje transformuota į Urkainą, virsta posovietinių šalių metafora, nes čia kaktomuša susiduria dvi „kinaujienų“ versijos – Rusijos ir Vakarų informacinė propaganda.

Tačiau Pelevinas neslepia, kad šį romaną parašė, įdėmiai sekdamas 2011 m. įvykius Libijoje, žiniasklaidos pranešimus apie nuverstą lyderį Muammarą Gaddafį. Pasaulis nėra tik juodas ir baltas, geras ir blogas. Viskas pernelyg susipynę. Urkainos metafora kilo, žvelgiant į globalistų scenarijus Artimuosiuose Rytuose – karo veiksmus Sirijoje ir Libijoje, kurias JAV pavertė valdomo geopolitinio chaoso centrais. Rašytojas domėjosi arabų revoliucijomis, stiprėjančiu JAV ir Rusijos konfliktu, analizavo vizualinius šios geopolitikos aspektus, stebėdamas ir socialinių tinklų plėtrą, pagrįstai vadinamą „videorevoliucija“.  (8)

Vakariečių požiūris į tai, kas vyksta Artimuosiuose Rytuose, pagrįstas CNN, BBC, „Euronews“, „Bloomberg“ ir kitų kanalų informacija, o jie pabrėžtinai negatyviai nušviečia autoritarinius režimus ir palaiko sukilėlius. Žiniasklaidos transliuoti vaizdo įrašai, tendencingai pasakoję apie Sirijos pilietinį karą, apie protesto demonstracijas Libijoje, davė pagrindą kariniam Vakarų įsikišimui. Tiesa, kontrvaizdai, pasklidę internete, ne mažiau aktyviai įsitraukia į informacinius ir dezinformacinius karus. Makabriški vaizdo įrašai, paskelbti socialiniuose tinkluose, neretai tampa ideologinės kovos dalimi arba priemone, padedančia demaskuoti vyraujantį vizualinį pasakojimą.

Derėtų prisiminti, kad Jungtinės Tautos ir Vakarų šalys, pradėjusios karinius veiksmus Libijoje, ne tik pažeidė tarptautinę teisę, pagrįstą 1945 m. priimta Jungtinių Tautų Chartija, bet ir klastojo informaciją, pateikdamos jų veiksmus pateisinančias „kinaujienas“. Jau 2011 m. įžvalgesni politikos analitikai sakė, kad ši situacija gali atsigręžti prieš Europos Sąjungą, nes Rusija, pasinaudojusi tokia gera proga, ims stiprinti savo įtaką posovietinėje erdvėje, nusitaikys į Ukrainą ir kitas „artimojo užsienio“ šalis.

Todėl Ukrainos dramos scenarijus nėra visiškai netikėtas. Pelevinas tarsi atskleidžia šiuolaikinių geopolitinių konfliktų anatomiją, kurią slepia vizualumo šydas ir žiniasklaidos informaciniai apkasai. Jau 2008 m. Rusijos išprovokuotas karas Gruzijoje parodė, kad fikcija ir gerai surežisuotas spektaklis gali virsti tikrove; reikšmingą vaidmenį čia atlieka informaciniai siužetai su tikrais ir tariamais vaizdais. Jau vien tai, kad Vladimiras Putinas žurnalistus, nušvietusius karą Gruzijoje, apdovanojo kaip ir „anšliuse“ dalyvavusius karius, rodo, kokiu galingu įrankiu tapo vaizdinė agitacija, galinti įtikinamai pagrįsti bet kokią istoriją. Stiprindama politinę valdžios galią, ji tarnauja imperialistiniams tikslams. O „vaizdo menininkas“, sujungiantis naujienas (tikrovę) ir siužetą (fikciją), įgauna ypatingą svarbą, net karo pergalė ateina tada, kai jo „kamera nusprendžia, kad tai tinkamiausias momentas“.

Seniau buvo kuriami filmai apie karą, o dabar, pasak Pelevino, karas filmuojamas „gyvai“: atrodo, tik tam jis ir egzistuoja, kad būtų nufilmuotas. Todėl žurnalistai tapo ne karo stebėtojais, o tikraisiais dalyviais, suteikiančiais tikrovei kino formą. Romane išplėtotas vizualinio karo leitmotyvas demaskuoja ir kitą vizualumo kultūros aspektą: visą žmoniją ekranas padalija į aukas ir žiūrovus. „Snafuose“ – naujienų vaizdo klipuose – rodomi sukrečiantys įvykiai, sužaloti kovotojai, žmonės, atsidūrę ant mirties slenksčio, pasyviai tą stebintiems žiūrovams yra tik didžiulio tiražo vaizdai televizoriaus ekrane. Postmoderni technokratiška visuomenė tampa vizualumo įkaite. Amorfiška vartotojų masė leidžia, kad vizualinė propaganda nuodytų jos mąstyseną.

Knygos autorius klausia: kam reikalingas toks vaizdumas, kuris net herojišką kovą, žūtį, tragišką žmogaus ar tautos likimą įspraudžia į kompiuterinio žaidimo ar veiksmo filmo scenarijų? Ir atsako: to reikalauja žiniasklaidos dievas Manitu, prasmės iliuziją kurianti ekrano dvasia, įsismelkusi į kiekvieną iš mūsų. Ši dievybė, stebėtojiškas nūdienos režimas, nenumaldomos vujarizmo pagundos reikalauja aukų. Kitaip sakant, vaizdų vartotojams reikia vis stipresnių efektų, vis labiau sukrečiančių ir vis patrauklesnių reginių. Gintautas Mažeikis rašo: „Reginių visuomenei kas metai reikia naujo kraujo, tikro, ne holivudinio, tokio, kurį rodytų ne per pasilinksminimo laidas ir ne per meninius filmus, o per „tiesą“ pasakojančias žinias su garantija, kad pralietas kraujas yra tikras. Tikras kraujas žadina gailestį dėl vaikų, lyties, žvėrių mylėtojų segregacijos ir kuria reginių visuomenės pilietiškumo, didingumo, estetiškumo, moralumo iliuziją.“ (9)

Vizualumo terpę maksimaliai išnaudojanti žiniasklaida siužetus vis labiau supaprastina ir vulgarizuoja. Vizualinio efekto siekiančios informacinės laidos stokoja analitinio turinio. Rašto kultūra jį puoselėjo, remdamasi abstrakčiomis sąvokomis ir idėjomis, bet dabar jos nebeatitinka vizualinių klišių ir netelpa į „formato“ rėmus. Nėra laiko galvoti, neverta gilintis – patogi dingstis pateisinti vis gilėjantį civilizacijos paviršutiniškumą, kad ir kaip graudžiai skambėtų šis oksimoronas…

Grįžtant prie šiandienos realijų, derėtų pridurti, kad Lietuva yra atsidūrusi tarp informacinio karo girnų ir kaskart vis stipriau bus veikiama Kremliaus dezinformacijos, kuri turi gilias „kultūrines“ šaknis. (10) Kaip teigia viešosios komunikacijos analitikas François-Bernard’as Huyghe’as, dar caro laikais propaganda Rusijoje tapo galingu instrumentu. Šią tradiciją tęsė Stalinas, o dabar perėmė Putinas, militaristinę savo politiką grindžiantis informacinio karo arsenalu. Stiprėjant Putino režimui, vis agresyviau diegiama Eurazijos idėja, padėsianti užmaskuoti imperinius siekius. Nacionalbolševizmo propagandistas, Rusijos valstybinės televizijos vadovas Dmitrijus Kiseliovas siūlo tuo tikslu taikyti „tinkamą politinę technologiją“ ir pasinaudoti tiek televizija, tiek internetu kaip efektinga priemone ar „padidinamuoju stiklu“. (11) Dabarties propaganda remiasi vizualybe ir tam tikra estetika, kuri tikrovę paverčia spektakliu, darančiu stiprų poveikį tiek bendruomenių, tiek individo suvokimui. Reginių visuomenei pasinėrus į „medijos realybę“, vizualiosios retorikos įvaizdžiai tampa galinga propagandos mašinerija. (12)

Taigi pakliūvame į vaizdų ir propagandos pinkles. Fizinės tikrovės kontūrai išnyksta sukurtose fikcijose, kurias demaskuoti galimybių lieka vis mažiau. Aptariamajame romane žaisdamas žodžių sąskambiais, jungtimis, asociacijomis ir kurdamas naujakalbę (beje, būdingą žiniasklaidai, ypač naujosioms jos medijoms), Pelevinas parodo, kad ne tik vaizdas, bet ir žodis jau tampa keistų manipuliacijų auka. Pelevino, įsigilinusio į Baudrillard’o filosofiją, kūryba prisodrinta intertekstualumo, intelektualinių dialogų, atskleidžiančių, koks pavojingas yra šiuolaikinis technologizuotas pasaulis.

Panašiai svarsto ir šiuolaikinės vizualinės kultūros tyrinėtojai (Nicholasas Mirzoeffas, Williamas Johnas Thomasas Mitchellas ir kiti), atkreipiantys dėmesį į politinę vaizdų dimensiją. Vizualinė kultūra nėra tik pramogos ir įspūdingi reginiai, gili jos analizė ir daugialypė interpretacija galėtų apnuoginti šiuolaikinio pasaulio sąrangą, atskleisti galios struktūras, glūdinčias pačioje vizualumo šerdyje. Pasak Mirzoeffo, iki šiol vyrauja panoptinis vizualumas ir hegemoninė vizualumo strategija, nors socialiniai tinklai leidžia kurti alternatyvųjį vizualumą, reikalaujantį tiesos ir „teisių į tikrovę“. (13) Atsiranda naujos galimybės, kurios leistų taip transformuoti visą vizualinę dabarties kultūrą, kad ji nefalsifikuotų tikrovės, veldamasi į vis naujus vizualizuotus informacinius karus, kuriais grindžiamas „nekropolitinis“ skirties ir nuotolinio valdymo režimas. Tačiau didėja ir inercija. Nuo vadinamojo vizualinio posūkio 1989 m. vis stiprėjanti vizualumo įtaka, vis įmantresnės neovizualumo strategijos steigia kontrolės visuomenę. Todėl pagrįstai kyla klausimas, kas pasipriešins autoritariniam vizualumo režimui ir militarizuotos informacijos tvanui? Vienas iš galimų kelių – stengtis susigrąžinti kasdienybės erdves, reikliai analizuojant įvairias vaizdų demonstravimo praktikas, demaskuojant socialiai pavojingus slaptos (ir atviros) indoktrinacijos kėslus.

Neatsitiktinai vizualinės kultūros analitikas Mitchellas klausia, kas suteikia vaizdams tokią išskirtinę galią, kodėl vizualumas tapo nepaprastai reikšmingas konceptas, išskiriantis regą iš kitų juslių? (14) Kad ir koks atrodytų banalus, atsakymas yra toks: vaizdams galią suteikia patys žmonės, o vizualumą išskiria ir sureikšmina galios struktūros, kuriančios kontrolės mechanizmus. Jei žiūrovai visada yra riboto matymo zonoje, o tai, ką jie mato, yra objektyvizuojama, apdorojama, valdoma, tai reikia susimąstyti apie patį žiūrėjimo aktą ir, žinoma, apie patį vaizdą – artefaktą, kuris visiškai prarado savo daugiaprasmiškumą ir subjektyvų turinį. Derėtų pagaliau suvokti, kad vizualumas nėra nekaltas pasaulio spektaklis, vizijų, reginių žaismas, juo remiasi geopolitika, jis lemia galios žaidimus, individo ir visuomenės santykius, iškreipia pamatines žmogiškumo dimensijas.

1. Marie-Laetitia Garric, Anti-utopie et “virtualisation” du réel dans Homo Zapiens de Viktor Pelevine, in: www.revue-analyses.org, Vol. 4, Nr. 2, 2009, p. 26–57. Prieiga internetu: https://uottawa.scholarsportal.info/ojs/index.php/revue-analyses/article/viewFile/630/532.
Žiūrėta 2014-03-31.
2. Viktor Pelevin, SNUFF: utopija. Iš rusų kalbos vertė D. Saukaitytė. Kaunas: Kitos knygos, 2013, p. 160.
3. Romano santrumpą SNUFF autorius šifruoja taip: Special Newsreel / Universak Feature Film.
4. Viktor Pelevin, ten pat, p. 25.
5. Ten pat, p. 178.
6. Masha Boston, Church-American in Viktor Pelevin’s SNUFF, In: Transcultural Studies, Nr. 6–7, 2010–2011, p. 141–155.
7. Viktor Pelevin, ten pat, p. 179.
8. Andreï Arkhanguelski, Viktor Pelevine, meurtres en direct, In: Courrier internetional. Le Monde.fr. Prieiga internetu: http://www.courrierinternational.com/article/2012/02/09/viktor-pelevine-meurtres-en-direct. Žiūrėta 2014-04-01.
9. Gintautas Mažeikis. Žiniasklaidos dievas Manitu ir pavergtosios revoliucijos (Viktoro Pelevino „SNUFF“, 2013). Prieiga internetu: http://www.tekstai.lt/tekstu-naujienos/7256-gintautas-mazeikis-viktoro-pelevino-snuff. Žiūrėta 2014-03-31.
10. Ukraine: vues de Russie, les images de la crise racontent une toute autre histoire, Atlantico.fr. Prieiga internetu: http://www.atlantico.fr/decryptage/ukraine-vues-russie-images-crise-racontent-toute-autre-histoire-998899.html#aq1w67gOfko7ho2E.99. Žiūrėta 2014-04-01.
11. Timothy Snyder, La Russie contre Maïdan, Le Monde.fr. Prieiga internetu: http://www.lemonde.fr/idees/article/2014/02/21/la-russie-tente-d-assimiler-les-opposants-ukrainiens-a-des-nazis_4371374_3232.html. Žiūrėta 2014-03-31.
12. Arūnas Skrudupas, Estetinė propagandos dimensija: specifika ir potencialas, In: Politikos mokslų almanachas, Nr. 9, 2011, p. 73–95.
13. Nicholas Mirzoeff, The Right to Look: A Counterhistory of Visuality. Duke University Press, 2011.
14. William John Thomas Mitchell, Showing Seeing: A Critique of Visual Culture, In: Journal of Visual Culture, Vol. 1, Nr. 2, 2002, p. 165–181.