Nors pateikiu tai kaip pranešimą, manau, tai daugiau hipertekstas – galbūt todėl, kad kai galvojau apie jį, mano mintys klaidžiojo ir šokinėjo pirmyn bei atgal, susietos nejuntamiausiomis gijomis ir jungtimis. Kaip vis dėlto daugybę milijonų kainuojančios paauglių skaistybės programos, palaikomos fundamentalistinių protestantų grupių (ir finansuojamos JAV vyriausybės), yra susijusios su garbės nužudymais, atsitinkančiais tariamai “tradicinėse” musulmonų šeimose, ir su vidutinio amžiaus japonais verslininkais, trokštančiais pakloti milžiniškas pinigų sumas, kad praleistų naktį su tariamai nekaltomis mokyklinukėmis, ir koks jų ryšys su infekuotais ŽIV vyriškiais Pietų Afrikoje, kurie desperatiškai tiki mitu, kad seksas su nekalta mergaite pagydys juos nuo AIDS?
Visi šie nekaltybės poreikiai, visi skirtingi nekaltų mergaičių geidimai gali atrodyti taip kultūriškai specifiški, kad galvoti apie juos drauge atrodytų neatleistina teorinė faux pas. Ir feministinės, ir kultūrinės studijos moko mus būti korektiškiems erdvės, arba skirtingų vietų, situacijų ar kontekstų atžvilgiu, ar ne? Įsivaizduoti nekaltybę kaip “juodąją skylę”, svorio centrą, nesuvaldomai traukiantį vyrišką vaizduotę, yra pasibaisėtina. Ir vis dėlto. Hipertekstas.
Pagalvokite sekundėlę kartu su manimi apie geografiją, apie erdvę ir apie patvarią kai kurių vietų metaforinę išraišką. “Erdvės”, kurias turiu galvoje, šimtmečius buvo apibūdinamos kaip “nekaltybės teritorijos”. Tikra dykuma. Nepaliesta ir neperprasta vyro. Nepažinta. Neužkariauta. Paslaptinga, gaivi, nauja, ir visada potencialiai pavojinga. Ten gali būti gyvūnų su ilgais aštriais dantimis. Labai pavojinga. Pilna netikrumo, kupina neprognozuotumo. Turinti būti prijaukinta, sutramdyta.
Deja, man atrodo, nebeliko nekaltybės teritorijos, pasyviai laukiančios narsaus vyro pasirodymo. Aukščiausi kalnai, giliausios jūros išžvalgytos. Įžengta net į kosmosą (ir ten palikta sudužusių palydovų šiukšlių); seras Richardas Bransonas, atsitiktinai išgarsėjęs Virgin™®, planuoja pasiūlyti turistams skrydžius į kosmosą per artimiausius kelerius metus. Už daugiau nei 100 000 00 svarų ir jūs galėsite nužengti ten, kur pabuvojo tik daugiau nei keli vyrai, šimpanzės, šunys, ak, tiesa, ir moterys. Kolektyviškai žvelgiant, mes visi buvome ten, padarėme tai. Simboliškai – daugiau nebėra nekaltybės teritorijos: žmonija jau įžengė į ją vietos ir erdvės prasme. Bet laikas.. tai kitas dalykas. Hipersaitas.
Vakarų kalendorinis laikas, naujasis tūkstantmetis ir jo galima (įsivaizduojama, fantazuojama) sąsaja su nekaltybe – tai klausimas, vertas svarstymo. Pradėkime peržvelgdami “vyriškojo laiko gimimo” sampratą. Ką po galais Francisas Baconas turėjo mintyje, sakydamas “vyriškasis laikas”? Nuoširdžiai sakant, aš nežinau. Bet, regis, kalbama apie laiką, tikslingai judantį į priekį: laiką, nenukrypstantį nuo savo linijinės krypties į ateitį, atsiskleisiančią pagal tam tikrus dėsnius. Judantis pirmyn laikas, tas, kurį Hėgelis priskyrė Istorijai, tai, kaip aš įsivaizduoju… vis mažėjančio netikrumo ir didėjančio prognozuojamumo, kontrolės laikas. Laikas, kuriame (drąsių ir išdrįsusių vyrų) bus atskleista Racionalioji Tiesa vieną kartą ir visiems laikams, ir niekas daugiau tuo nebeabejos ir nesišaipys. Aliuzija į Julios Kristevos “Moteriškojo laiko” sampratą.
Vėl nesu tikra, ką konkrečiai autorė turėjo mintyje. Bet Kristeva apie tai rašo mažiausiai tris kartus – linijinį, ciklinį ir monumentalųjį laiką. Ji priskiria linijinį, progresyvųjį laiką vyriškajam pradui – tai daugiau ar mažiau aišku. Ciklinį laiką ji apibūdina gimimo ir mirties ciklais, gyvenimo ciklu nuo naujagimio iki senio; ji taip pat daro ciklinio laiko aliuziją su menstruacijų ciklu bei metų laikų pasikartojimu. Žiemos skurdą pakeičia žydintis pavasaris, ir taip nuolatos, vėl ir vėl. Ciklinis laikas, man regis, atsispindi Luce Irrigay motiniškume-moteriškume, ir man tai patinka. Aš taip pat apstulbinta jo visiško nebuvimo. Laikas, laiko saugojimas, jei ne jo pasakymas, tai, man regis, labiausiai neišlaikoma dabartiniu metu.
Šiuo laiku vakarietiškoji kultūra regisi įkalinta monumentaliajame laike. Vyriškasis laikas įsikūnijo į atominį laikrodį, dabar nustatytą septynios minutės vidurnakčio. Gimęs vyriškasis laikas davė pradžią ir savo mirčiai. Realiai galimybei, kad visas žmonijos laikas gali būti sunaikintas neprotingai užprogramuotos branduolinių sprogimų grandininės reakcijos. Vyriškasis linijinis laikas akis į akį susiduria su savo pabaigos galimybe, pabaigos, kuri atsitiktų prasiskverbus prie to, iki ko neturėtų būti prasiskverbta, ir tai nėra džiugi mintis. Bet tai nėra vienintelis laikas, kuriame gyvename.
Mes, Vakarų pasaulio žmonės, gyvenantys šiuo momentu, esame, kaip drįstu spėti, monumentaliojo laiko viduryje. Šis laikas, apie kurį Kristeva nėra daug rašiusi, bet kuris, kaip įsivaizduoju, paslėptas, bet vis dėlto neišvengiamai egzistuojantis, tas “dabar”, kuris egzistuoja tiek nesenoje praeityje, tiek neįžvelgiamoje ateityje. Laikas, kuris nepraeina, bet kurio galia juntama. Laikas, kuriame jis prarandamas. Praryjamas lyg didžiulė pradžia: trečiasis tūkstantmetis tiek yra jo akistatoje, tiek jį supa; plati nekalta laiko erdvė, pilna netikrumo, kupina neprognozuojamumo ir pavojaus, su realiomis ir įsivaizduojamomis baimėmis. Jis nežino, kad gali atsitikti šioje “kitoje laiko pusėje”, jis tik miglotai nujaučia, kad yra atsidūręs šio laiko slenksčio viduje – naujo laiko viduje, laiko, nepritvinkusio jokiu kitu laiku, tik savimi pačiu.
Trečiojo tūkstantmečio slenkstis kaip monumentalusis, nekaltas laikas. Palikite metaforą….tiesiog įsivaizduokite kartu su manimi… vestuvių naktis dar nesibaigė, bet paklodės jau permirkusios krauju. Tai gąsdinantis įvaizdis. Hipersaitas.
“Antrojo tūkstantmečio pabaigoje mums reikia, ir galbūt labiau nei bet kada anksčiau, Prisikėlusio Kristaus žodžių: “Nesibijokite!”. Taip rašė popiežius Jonas Paulius II 1994 metais publikuotoje knygoje “Peržengiant vilties kryžkelę”. Atrodytų, turint omenyje, kad popiežius itin jautriai jaučia žmones, kad antrojo tūkstantmečio pabaigoje, šiame laiko slenkstyje, kai kurie žmonės yra išsigandę. Nes “nesibijok” sakome žmonėms, kurie ieško tiesos, persmelkti baimės. Hipersaitas.
Kas galbūt įtakojo Vakarų (vyriškosios) kultūros permainą nuo moderniojo “nerimo amžiaus” į atvirą trečiojo tūkstantmečio baimę? Permainą nuo egzistencinio nerimo į siaubą? Mano mintys šia tema dabar nėra ir niekuomet empiriškai patikrinamos, bet man įdomu… man įdomu, ar buvusios Sovietų Sąjungos žlugimas negalėtų būti labai susijęs – vyriškosios kultūrinės vaizduotės lygmenyje – su dabartiniu baimės antplūdžiu. Kas, jei Ronaldas Reiganas nesąmoningai pasakė įsivaizduojamą tiesą, charakterizuodamas SSRS kaip “blogio imperiją”? Kas, jei visa teritorija, visa erdvė už geležinės uždangos (kurią atsimenu pavaizduotą pilka spalva mokykliniuose žemėlapiuose) – kas, jei visa ši teritorija anapus masyvios sienos buvo įsivaizduojama kaip geografinė vieta, ypatinga visos baimės sankaupos vieta? Buvimas, egzistavimas, reikalaujantis nuolatinio budrumo, visos vakarietiškos kolektyvinės vyriškosios jėgos laikymosi kartu. Tamsi teritorija, nuo kurios saugo didžiulis barjeras – ar tai nebuvo “erdvinis” viso bauginančio pasaulio blogio vaizdinys? Ar tai nebuvo vieta, savyje sukaupusi beveik visas iracionalias vakarietiškosios vyriškos kultūros baimes?
Kai geležinė uždanga sugriuvo, atsitiktinai – pačioje antrojo tūkstantmečio pabaigoje – kas paaiškėjo? Kad egzistuoja galybė žmonių, turinčių labai mažai plataus vartojimo produktų, bet neribotą sveikatos apsaugą. Tik įsivaizduokite. Netikėtai demonai negali būti (saugiai) uždaryti toje vietoje. Siaubas ištrūko į išorę; nekontroliuojamas, nevaržomas jis grįžo namo – ten, kur jo niekas nelaukė. Georgas W. mėgino, Dievas mato, įvardyti dar vieną vietą visam šiam blogiui dar kartą, bet šį kartą iš tikrųjų. Šiaurės Korėja, Iranas ir Irakas? Be geležinės uždangos tai nesuveikė. Šios vargšės šalys per mažos, kad jose glūdėtų visas Vakarų siaubas. Jų sienos pernelyg akytos; į jas prasiskverbta pernelyg dažnai. Joms daug ko stinga. Ir jose nėra nieko paslaptingo, nežinomo, netikro. Tai šalys su rūpesčių keliančiais vadovais arba su rūpesčių keliančia populiacija. Jos tinka geriausiu atveju tik laikinam daug didesnės problemos paslėpimui: Vakarų pasaulio krikščionio įžengimui į trečiąjį tūkstantmetį.
Apokalipsės nesulaukta; jis (baltaodis krikščionis) turi surasti savo būdą, savo priemones peržengti šį didingą slenkstį. Būdą įrodyti sau, kad jis vis dar yra pakankamai galingas, paskatinti įžengti į nepažintą, netikrą, bauginamą, galimai pavojingą naują laiką. Jei tik jis galėtų surasti būdą šią milžinišką neapčiuopiamą laikiną būtį paversti… apčiuopiama. Ir pakankamai maža, kad nebūtų bauginanti.
Lengvai sugriebiama, prasiskverbiama. Bet tai turi būti vieta, kurioje dar nebuvo nė vienas žmogus. Labai maža “juodojo kontinento” versija puikiausiai tiktų… maža, paslaptinga, šiek tiek bauginanti, bet nugalima. Įžengti į nekaltybės slenkstį į trečiąjį tūkstantmetį ir išeiti… gyvam. Ar tai viltis sukontroliuoti, suvaldyti savo siaubą? Ar taip jis nori užtikrinti savo reikšmingumą naujajame amžiuje? Hipersaitas.
Suvaldyti savo siaubą. Sutvirtinti savo reikšmingumą. Būti tikram dėl savo reikšmingumo. Kad reikšmingumas būtų patvirtintas, sutvirtintas kito. Užtikrinti reikšmingumo tęstinumą. Jo reikšmingumas… Hipersaitas.
Bus tęsinys