Rašyti publikaciją apie migrantų vaikus mane paskatino labai liūdnas vaizdas, kurį mačiau vienoje Londono gatvėje. Skarota musulmonė moteris sėdėjo gatvėje ištiesusi delną į praeinančius žmones. Ir graudžiausia buvo tai, kad kitu delnu ji prie savęs spaudė mažutį vaikelį, o šalia jos stovėjo dar vienas vyresnis berniukas ir liūdnu veidu žiūrėjo į praeivius.
Liūdna mergaitė
© Corbis
Man pasidarė ir graudu, ir pikta. Kaip motina gali šitaip naudoti savo vaikus, kad priviliotų aukotojus? Kokias atžalas ji užaugins? Ar vaikai nusipelnė tokios vaikystės? Bet kuo tikrai neabejoju, tai kad toks vaizdas garantuoja jai didesnį dieninį uždarbį lyginant su daugumos nugarą lenkiančių migrantų.

Ačiū visoms dvasioms ir galioms, su savo vaikais taip besielgiančių lietuvių nei sutikti, nei girdėti dar neteko. Bet ar mūsų migrantų vaikai netampa aukomis?

Didesni pinigai – geresnis gyvenimas?

Dažnas lietuvis išvykdamas iš tėvynės į nepažįstamą žemę, kur nei kalbos gerai nemoka, nei patogios gyvenimo vietos neturi, nei aplinkoje nesiorientuoja, truputį jaudinasi, truputį liūdi, truputį bijo, bet kartoja sau: “dėl šeimos” ir “dėl vaikų”. Tačiau ar visada migracija šeimai ir vaikams yra geresnio gyvenimo garantija?

Tėvams išvykstant į užsienį, vaikų likimas dažniausiai būna vienas iš trijų: arba jie lieka gyventi su vienu iš tėvų, arba jie apgyvendinami su seneliais, tetomis ar kitais giminaičiais (jei/kai išvyksta abu tėvai), arba jie išvyksta kartu su tėvais į nežinomą kraštą. Dažniausiai šios pasirinktys eilės tvarka seka viena po kitos.

Geriausiu atveju, nuvažiavęs į Angliją tėtis, greitai susiras neblogai apmokamą darbą, pradės siųsti šeimai pinigus, kad su vaikais likusi mama galėtų nupirkti vaikams skanesnės varškės, grižęs vasarą tėtis su šeima išvyks atostogauti į Palangą, po gerų metų pasiims į Angliją ir mamą, o, kai įsitvirtins svetimoje šalyje abu tėvai, išsiveš į ten ir vaikus.

Išlipę Anglijos žemėje vaikai akimirksniu išmoks anglų kalbą, susiras naujų draugų, kai užsinorės parduotuvėje bananų, mama nesakys, jog bananams pinigų nėra, pirks vaikams kokybiškesnius drabužius ir avalynę, vaikai įgaus geresnį išsilavinimą, gal įstos į universitetą, jį baigę susiras “baltą darbą”, uždirbs kaip tikri britai ir gyvens gyvenimą, kurį vargu ar būtų gyvenę Lietuvoje. Tobulas planas. Bet ar visada viskas vyksta sklandžiai pagal tokį scenarijų? Deja, ne visada.

Vaikai gedi išvykusių tėvų

Tėvų išvykimas – didelė trauma vaikui. Ir nesvarbu, jog pietums teta jam paruoš skanesnio maisto lėkštę, mamos keptų blynų, nors ir iš pigesnių miltų, jie neatstos. Nesvarbu, jog vaikas turės ir “galingesnį” kompiuterį savo kambary, kurio tiek prašė tėvų, kai jie dar gyveno kartu. Kad ir koks modernus tas daiktas būtų, labos nakties už tėvus jis nepabučiuos.

Psichologai aiškina, jog maži vaikai realiai nesuvokia, kodėl tėvai juos paliko ir tai dažnai supranta kaip bausmę, jaučia savo kaltę ir išgyvena netgi gedulingus jausmus. Jei vaikas yra vyresnis ir paliekamas paauglystėje, problemų gali kilti dar rimtesnių, nes savo liūdesį paaugliai linkę reikšti maištaudami, o jų maištus “sutramdyti” močiutėms ar tetoms ir sužiūrėti, kad paauglys “nenueitų klystkeliais”, dažnai būna per sunki užduotis.

Pažinojau vieną mergaitę, vardu Akvilė. Jos abu tėvai išvyko dirbti į Londoną, kai Akvilei buvo maždaug penkiolika. Važiuoti kartu mergaitė nenorėjo, nes Lietuvoje buvo jos draugai, mokykla, gimtoji kalba ir dar keletas priežasčių, traukusių likti tėviškės žemėje. Londone įsidarbinę tėvai į sąskaitą pervesdavo pinigų tiek, kiek mergaitei “reikėdavo”, o močiutė iš mamos pusės laukdavo Akvilės po pamokų su garuojančiais kepsniais. Tiesiog rojus, ne gyvenimas!

Visos draugės pavydėjo, nes Akvilė turėjo daug porų batų, gražių drabužių, naujausius telefonų modelius ir, ko visi pavydėjo labiausiai, laisvę. Norėdama eiti į gimtadienį, vakarėlį, koncertą ar dar kokį susibūrimą, Akvilė galėjo nebijoti, jog tėvai jos neleis. Močiutė leisdavo viską, o net jei ir neleisdavo, Akvilė jos tiesiog neklausydavo.

Šiandien Akvilei dvidešimt dveji. Turi ji trejų metukų berniuką, kurio tėvą vargu ar pati dar atsimena, gyvena mažame mieste, darbo neturi ir toliau sau sėkmingai išsilaiko iš tėvų siunčiamų pinigų. Tuo tarpu jai pavydėjusios draugės, kurios dažnai neapsilankydavo vakarėliuose, nes tais vakarais tėvai joms liepdavo mokytis, dabar dauguma studijuoja universitetuose, vaikų dar neturi ir daliniu etatu dirba asistentėmis ar administratorėmis, kad tėvų “smaugti” nereikėtų.

Gal ir Akvilė Vilniuje ar Kaune studijuotų, jei tėvai būtų penkiolikmetės nepalikę močiutės priežiūroje. Gal studijuotų net Londone, jei tėvai nebūtų klausę jaunos mergaitės kaprizų likti Lietuvoje. Gal.

Atskiras gyvenimas – žingsnis skyrybų link

Tai kaip elgtis su vaikais? Gal geresnė išeitis vienam iš tėvų pasilikti Lietuvoje ir “tinkamai” rūpintis atžalomis, kol kitas uždirbs šeimai pinigus kokiame Britanijos ar Airijos mieste? Bet kiek ilgai gali taip išgyventi šeima? Ar sutuoktinių ir vaikų susitikimas kelis kartus per metus dar reiškia šeimą? Kaip byloja sociologinės apklausos, migracija šiandien – viena dažniausių skyrybas lemiančių priežasčių. Tad ar toks buvo pirminis tikslas? Išvažiuoju, gal dėl to išsiskirsim, bet bus kaip bus? Turbūt ne.

Tai ką daryti? Gal geriausia važiuoti sutuoktiniams kartu ir kuo greičiau pasiimti vaikus į “svajonių šalį”, kur ne tik dirbi bet ir uždirbi. Bet ar lengva vaikams palikti visus draugus, savo pažįstamą kelią į mokyklą ir išvykti į galai žino kur?

Ar lengva kitą dieną ateiti į naują mokyklą, kur visi į juos žiūri, mokytojas kažko paklausia, o vaikai nė nesupranta, ko iš jų nori? Vaikai – jautrios ir nedrąsios sielos ir jie dar nekuria planų apie odinę darbo kėdę Anglijoje. Jiems svarbu tuometinė savijauta, o tą minutę daugumai jų norisi bėgti ir rėkti. Galbūt atgal į Lietuvą.

Tiesa, kad dauguma migrantų vaikų išvažiuoja kartu su tėvais, sugeba kur kas lengviau integruotis į naują aplinką ir galimybės jiems yra didesnės. Tiesa, kad sunkiausi yra pirmieji metai, vėliau viskas būna lengviau. Ir tiesa, kad dauguma gyvens geriau, nei būtų gyvenę Lietuvoje. Bet ne visuomet. Vaikytėje patirtos traumos palieka pėdsaką ir ateičiai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Neseniai po rekonstrukcijos atidarytoje „Maximoje“ – sujudimas: evakuojami pirkėjai (137)

Vilniuje vos prieš dešimt dienų po keturis mėnesius trukusio atnaujinimo atidarytoje Mindaugo g....

Artėja visiškas Saulės užtemimas: kaip į tai reaguos gyvybė Žemėje (48)

Veikiausiai girdėjote, kad rugpjūčio 21 dieną įvyks Saulės užtemimas. Tūkstančiai žmonių...

Šią savaitę orai nelepins: skėčio reikės beveik kasdien

Šią savaitę skėčių beveik nepaleisime iš rankų, ypač savaitės pradžioje. Antroje savaitės...

Vilniaus oro uosto tako remontas – tik pradžia (26)

Laiku baigtas Vilniaus oro uosto tako remontas buvo tik pradžia – per artimiausius kelerius metus...

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (1150)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Šešis ne savo vaikus auginanti moteris: dabar apsisukti ir išeiti negaliu (6)

Pasibeldus į vieno iš „ SOS vaikų kaimo “ namelio duris, pirmasis mane lojimu pasitinka prie...

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (326)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (33)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Ar žinote, kuo gali baigtis per trumpos atostogos? (3)

Sakoma, dar­­bas iš bež­džio­nės pa­da­rė žmo­gų. O ką dar­bas be po­il­sio...

6 stiliaus patarimai moterims su didele krūtine (14)

Bičiulės su mažesne krūtine kas kartą varto akis, kai skundžiatės savo apvaliomis formomis? Jos...