aA
Ar gali ketvirtadienį po derybų Ženevoje pasirašytas bendras Maskvos, Vašingtono, Briuselio ir Kijevo pareiškimas užbaigti ginkluotą konfliktą ir sugrąžinti ramybę į Ukrainos žemę? Bandant atsakyti į šį klausimą, verta dar kartą pažvelgti į tai, kas gi iš tiesų vyksta Ukrainoje.
Marius Laurinavičius
Marius Laurinavičius
© DELFI / Valdas Kopūstas

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ketvirtadienį pirmą kartą viešai pripažino, kad už vadinamųjų Krymo „savigynos būrių“ nugarų stovėjo Rusijos armijos kariai. Tačiau tuo pačiu jis ir toliau griežtai neigė, kad dabar Rytų Ukrainoje veikia Rusijos kariškiai ir dar kartą pareiškė, kad įvedinėti savo pajėgų į Ukrainą Kremlius neketina.

Dar įdomiau nuskambėjo Rusijos gynybos ministro Sergejaus Šoigu teiginiai. Taip pat ketvirtadienį, netgi šiek tiek netiesiogiai prieštaraudamas V. Putinui, S. Šoigu pareiškė, kad Rusijos kariai nedalyvavo įvykiuose nei Kryme, nei dabar Rytų Ukrainoje. 

Tačiau net Rusijos žiniasklaida pripažino, kad antra pasisakymo dalimi gynybos ministras tarsi specialiai pats pripažino, jog Rusijos atstovai Rytų Ukrainoje vis tik veikia – tik esą niekas niekada jų už rankos nesugaus. Taip S. Šoigu tarsi metė savotišką iššūkį Ukrainos valdžiai, kuria teigia sulaikiusi jau dešimtis Rusijos armijos atstovų.

„Sunku ieškoti juodos katės tamsiame kambaryje, ypač jei jos ten nėra. Tai daryti dar kvailiau, jei ta katė protinga, drąsi ir mandagi“, – tokiais žodžiais Rusijos gynybos ministras baigė komentarą apie Ukrainos teiginius, kad ten sulaikyta daugybė Rusijos karinės žvalgybos GRU atstovų. 

Kodėl Rusijos lyderiai ėmė taip keistai kalbėti būtent dabar, kai Ukrainos valdžia Ženevoje žadėjo pristatyti neginčijamus įrodymus, jog Rytų Ukrainoje veikiantys diversantai yra pasiųsti Rusijos valdžios? Ir kas iš tiesų yra bent jau tie diversantai, kurie jau pakankamai demaskuoti viešai paskelbus jų įrašytus pokalbius?

Ukrainos saugumo tarnyba ketvirtadienį paskelbė Igorio Strelkovo, kurį vadina diversantų tiek Kryme, tiek dabar Rytų Ukrainoje vadu, paiešką. Jis vadinamas Rusijos generalinio štabo GRU specialiosios paskirties būrio karininku ir Krymo premjeru pasiskelbusio Sergejaus Aksionovo padėjėju „jėgos klausimais“.

Izborsko klubas jau kuria net Rusijos ateities raidos modelius, o konservatyvi V. Putino ideologija, kurią jis viešai pristatė 2013 metų gruodį pranešime Federaliniam Susirinkimui bent jau iš dalies yra suformuluota būtent Izborsko klubo. Be to, reikia pastebėti, kad būtent šiam klubui artimas yra ir su juo kartu veikia Rusijos vyriausybės vicepremjeras Dmitrijos Rogozinas, už kurio nugaros stovi visas šalies karinis pramoninis kompleksas.
Marius Laurinavičius

Štai čia kyla ir pirmasis klausimas. Tai, kad dabar Rytų Ukrainoje veikia ties patys diversantai, kurie parengė dirvą Krymo aneksijai, beveik neabejotina. Tai patvirtina ir jų pačių įrašyti pokalbiai, ir kita informacija. 

Tačiau ar tikrai Rusijos GRU karininkas – ir dar diversantų grupės vadas – gali būti kažkokio S. Aksionovas, kuris iki okupacijos net pačiame Kryme nebuvo nei įtakingas, nei žinomas veikėjas, padėjėjas? Ar gali jis klausyti tokio veikėjo nurodymų net operacijai Kryme sėkmingai pasibaigus? Ar gali toks GRU karininkas net per operaciją Rytų Ukrainoje dėl tolesnių nurodymų ir pagalbos ištekliais norėti susisiekti būtent su S. Aksionovu (tai taip pat girdėti iš įrašytų pokalbių), o ne su GRU štabu Rusijoje?

Tiesa, įrašyti pokalbiai rodo, kad pačiam I. Strelkovui skambino “kuratorius iš Maskvos”, bet juo pasirodė esąs vėlgi ne koks nors GRU generolas, o ….“kažkoks politologas” (rašau “kažkoks”, nes neabejoju, jog Lietuvoje Aleksandro Borodaj pavardė beveik niekam nieko nesako).

Turbūt sutiksite, kad ši žinia, nors ir nekelia didesnių abejonių (atitinkantis telefono numeris ir balso palyginimas – pakankami argumentai) bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo dar labiau nelogiška negu tai, kad GRU karininkas I. Strelkovas kažkodėl tapo paprasčiausiu S. Aksionovo padėjėju klausančiu jo nurodymų. 

Na kaip gi taip? Juk tuomet išeitų, kad Rusijos karinė žvalgyba GRU Ukrainoje vykdo tikrai keistą operaciją, kuriai tiesiogiai vadovauja kažkoks politologas, o ištekliais remia ne pats GRU štabas, o apsišaukėlis Krymo premjeras S. Aksionovas. 

Bent jau man skamba neįtikėtinai. Tačiau logišką atsakymą, viską sudėliojantį į savo vietas, vis dėlto galima rasti. Jį dar kovo 11 d. pateikė Ukrainos karinių-politinių tyrimų centro vadovas Dmitrijus Tymčiukas, kuris pastarosios krizės akivaizdoje tapo vienu labiausiai informuotų ir patikimų šaltinių tiek apie Rusijos armijos veiksmus Ukrainos pasienyje, tiek ir apie įvykius pačioje Ukrainoje.

„Informacinio pasipriešinimo“ grupės duomenimis, didelė dalis dabartinio Ukrainos karinių dalinių blokavimo S. Aksionovo banditų formuočių (t.y. „savigynos“) pajėgomis organizatorių – tai Rusijos bendrovių, analogiškų privačioms Vakarų šalių karinėms kompanijoms, kurios dirba prisidengusios privačių saugos tarnybų iškabomis, darbuotojai. Daugiausia kalbama apie Maskvos ir Sankt Peterburgo kompanijas. Jų darbuotojai, kaip taisyklė, yra Rusijos teisėsaugos organų, karininių pajėgų ir saugumo tarnybų atsargos karininkai. Dažniausiai turintys tarnybos „karštuosiuose taškuose“ ir specialiųjų operacijų patirties“, – tuomet rašė D. Tymčiukas.

Jei tuometė D. Tymčiuko informacija buvo teisinga, viskas galėtų stoti į savo vietas. I. Strelkovas, ko gero, yra GRU karininkas – tik dabar jau atsargos. Ir oficialiai jis dabar tikriausiai ir dirba tokioje saugumo tarnyboje, kokias apibūdino D. Tymčiukas. Tuomet jis gali būti ir S. Aksionovo padėjėjas (nes kartu vykdė operaciją Kryme), gali jo prašyti paramos ištekliais, o nurodymų iš Maskvos klausyti ne iš GRU štabo, o iš „kažkokio politologo“ lūpų.

Bet kas gi tas politologas A. Borodaj ir kodėl būtent jis koordinuoja dabartinę diversantų veiklą Rytų Ukrainoje? Ukrainos žurnalistai pranešė, kad „šaltiniai Rusijoje teigia, jog anksčiau politologas ir viešųjų ryšių specialistas A.Borodaj užsiiminėjo Krymo klausimu, o dabar užsiima Donecku“. Jis net esą „vežė S.Aksionovą į Kremlių“.

Vėlgi – ratas tarsi užsidaro. Tačiau ir toks paaiškinimas nedaug ką atskleidžia. Šiek tiek, nors ne daug aiškiau galbūt pasidarys, jei suprasime, kad A. Borodaj iš esmės yra ne tiek politologas, kiek polittechnologas. O tai reiškia, kad jo profesija – ne tiek analizuoti įvykius, kiek kurti tų įvykių scenarijus ir juos įgyvendinti. 

Tačiau ir tai – dar ne viskas. Remiantis šaltiniais pačioje Rusijoje galima teigti, kad A. Borodaj turi plačius ryšius Rusijos saugumo tarnybose. Maža to, 2002 metais agentūra APN buvo pranešusi, kad A. Borodaj tapo Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) direktoriaus pavaduotoju informacinei politikai ir specialiesiems projektams. „Jis turės užsiimti ypač delikačiomis FST operacijomis politiniame lauke“, – taip APN korespondentui neva teigė šaltinis Rusijos prezidento (tuomet jau V. Putino) administracijoje.

Bet net ir FST direktoriaus pavaduotojas (net jei A. Borodaj toks tebebūtų) negalėtų vadovauti operaciją vietoje koordinuojančiam GRU karininkui, nes specialiosios tarnybos Rusijoje pakankamai nuožmiai konkuruoja, (tiksliau, net kovoja) tarpusavyje. Ir jei operaciją vykdytų GRU, tik GRU štabas ir turėtų duoti nurodymus ją vietoje koordinuojančiam savo karininkui.

Tad kas tuomet vis dėlto yra tiesioginiai operacijos Kryme ir Rytų Ukrainoje režisieriai ir vykdytojai? Norint pabandyti atsakyti į šį klausimą, verta atidžiau pažvelgti į A. Borodaj ryšius. Jei nekalbėsime apie jo ryšius saugumo tarnybose, šis politologu labiausiai mėgstantis prisistatyti polittechnologas yra vienas artimiausių vadinamojo Izborsko klubo vadovo Aleksandro Prochanovo bendražygių.

Kas tas Izborsko klubas? Lietuvoje apie jį turbūt dar nedaug kas girdėjo, tačiau tai yra organizacija, kuri ne tik vienija daugelį garsiausių Rusijos nacionalistų – pagrindinį jų ideologą Aleksandrą Duginą, minėtąjį nacionalistinio savaitraščio „Zavtra“ redaktorių A.Prochanovą, per Ukrainos įvykius ypač išgarsėjusį Rusijos prezidento patarėją Sergejų Glazjevą, 1999 m. žygiu į Prištinos oro uostą visam pasauliui į atmintį įsirėžusį generolą Leonidą Ivašovą, ekonomistą Michailą Deliaginą ir daugelį kitų. 

Mano supratimu, būtent D. Rogozinas, A. Duginas, S. Glazjevas, A. Prochanovas ir kiti Izborsko klubo bei jam artimi veikėjai, o ne V. Putinas, GRU ar Rusijos armija, kaip valstybinė struktūra, ir toliau yra diversijų dabar jau Rytų Ukrainoje pagrindiniai sumanytojai ir vykdytojai, veikiantys iš dalies savarankiškai nuo Rusijos valstybinių struktūrų.
Marius Laurinavičius

Ši organizacija jau kuria net Rusijos ateities raidos modelius, o konservatyvi V. Putino ideologija, kurią jis viešai pristatė 2013 metų gruodį pranešime Federaliniam Susirinkimui bent jau iš dalies yra suformuluota būtent Izborsko klubo. Be to, reikia pastebėti, kad būtent šiam klubui artimas yra ir su juo kartu veikia Rusijos vyriausybės vicepremjeras Dmitrijos Rogozinas, už kurio nugaros stovi visas šalies karinis pramoninis kompleksas.

Savo tyrimu pagrįstą prielaidą, kad visas Krymo užgrobimo scenarijus buvo parašytas ir įgyvendinamas būtent Izborsko klubo, o asmeniškai V.Putinas išankstinio plano, ko gero, iš viso neturėjo, esu plačiai išdėstęs žurnale „IQ“, todėl nebesikartosiu. Pasakysiu tik, kad, mano supratimu, būtent D. Rogozinas, A. Duginas, S. Glazjevas, A. Prochanovas ir kiti Izborsko klubo bei jam artimi veikėjai, o ne V. Putinas, GRU ar Rusijos armija, kaip valstybinė struktūra, ir toliau yra diversijų dabar jau Rytų Ukrainoje pagrindiniai sumanytojai ir vykdytojai, veikiantys iš dalies savarankiškai nuo Rusijos valstybinių struktūrų.

Todėl operacijai ir vadovauja polittechnologas (turbūt nemažai prisidėjęs ir prie operacijos scenarijaus rašymo), todėl ją vietoje koordinuojantis GRU karininkas (atsargos) atsiskaito ne GRU štabui. Galų gale todėl, kaip teigė tas pats D. Tymčiukas, gana svarbaus, matyt, turėjusio būti karinės bazės Mariupolyje šturmo metu tarp užpuolikų nebuvo nė vieno Rusijos kareivio – tik ne itin gerai pasirengę vietos „savigynos“ būrių atstovai. Ir ataka buvo atremta. Agresoriams, pasirodo, vis dar trūksta pajėgų.

Maža to, netgi daryčiau prielaidą, jog Rusijos kariuomenės įvedimui į Rytų Ukrainą, už ką, pavyzdžiui, iki šiol atvirai agitavo A. Duginas ir kiti Izborsko klubo nariai, prieštarauja Gynybos ministras A. Šoigu, o galbūt ir „Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas, kuris kovo viduryje, iš karto po Krymo aneksijos, nusipirko savo bendrovės akcijų už milijardą rublių ir turbūt būtų palaukęs, kol jos dar labiau atpigs, jei būtų turėjęs galvoje, kad gali įvykti ir įsiveržimas į Rytų Ukrainą. 

Tuo tarpu V. Putinas, bent jau kol kas, taip pat nėra linkęs įvedinėti karių į Rytų Ukrainą, nors nėra pagrindo teigti, kad ši jo pozicija, priklausomai nuo to, kaip klostysis tolesni įvykiai ir ką pavyks pasiekti Izborsko klubui, negali pasikeisti. Juk tai jau įvyko Krymo atveju.

Rašydamas visa tai, jau tarsi girdžiu prieštaravimus, kad taip apskritai būti negali – esą Rusijoje viską kontroliuoja V. Putinas ir be jo sprendimo nė piršto niekas negali pajudinti. Aš manau priešingai – tokia mano prielaida ne tik grindžiama faktais, bet ir visiškai atitinka tai, kaip veikia šiuolaikinis Rusijos režimas.

Tai, žinoma, nereiškia, kad „V. Putinas čia – ne prie ko“. Rusijos prezidentas mažų mažiausiai neprieštarauja tam, ką vykdo Izborsko klubas. Nors kol kas jis nepritaria atvirai karinei agresijai Rytų Ukrainoje, bet, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali net pasinaudoti nacionalistų jėgomis vykdomos operacijos laimėjimais ir net pripažinti, kad Kryme veikė Rusijos armija, kad nuopelnus dar aiškiau prisiimtų sau.

Tačiau daug svarbiau, ką ši padėtis, jei ji iš tikrųjų tokia, reiškia Ženevos taikos derybų perspektyvoms ir situacijai Rytų Ukrainoje apskritai. Visiškai aiškiai tai atskleidžia pats A. Duginas, kuris savo mintis ir net planus nuolat dėsto viešai.

Taigi, komentuodamas V. Putino ketvirtadienio bendravimą su šalies žmonėmis televizijos studijoje, A. Duginas apipylė pagyromis šalies vadovą, nors yra jį ne kartą ir viešai kritikavęs. Jis pripažįsta, kad V. Putinas, atrodo, iš tiesų nenori įvedinėti pajėgų į Rytų Ukrainą, tačiau čia pat tarsi randa išeitį net nekvestionuodamas prezidento pozicijos. Ji įžvelgė net tariamą V. Putino užuominą, kad Pietryčių Ukraina gali prisijungti prie Rusijos, jei pati taip nuspręs. O dėl to, kad Rusijos prezidentas nežada įvesti pajėgų į Ukrainą, pasak A. Dugino, „Pietryčių Ukrainos kova už savo teises, už savo laisvę ir nepriklausomybę įsiplieks nauja jėga“. 

Ir šiuo žodžius jau galima laikyti A. Dugino planu, o tai reiškia, jog galima tikėtis, kad ginkluotos provokacijos Rytų Ukrainoje tik dar labiau suintensyvės. Juo labiau, kad dieną anksčiau paskelbtame savo rašinyje „Rusijos civilizacija: Pietryčiai arba mirtis“, kurį netgi galima būtų laikyti „programiniu“, A. Duginas nedviprasmiškai darė išvadą, kad „jeigu mes renkamės „būti“, tai įgyvendinti galima tik išvaduojant Ukrainos pietryčius“.

Tarsi patvirtindami A. Dugino mintis, apsišaukėliai iš tariamos Donecko liaudies respublikos iš karto po derybų Ženevoje rezultatų paskelbimo išplatino pareiškimą, kad „joks sprendimas dėl politinių išeities iš krizės kelių paieškos neįmanomas be Donecko liaudies respublikos egzistavimo pripažinimo“. Ir tam neabejotinai pritars tiek A. Duginas, tiek V. Putinas, nors vienas labai norėtų kuo greičiau įvesti Rusijos pajėgas į Ukrainą ir darys viską, kad taip ir atsitiktų, o kitas vis dar nepritaria atvirai karinei intervencijai.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Netikėtą X faktorių ištraukęs „Žalgiris“ patiesė Milano žvaigždyną ir tęsia kovą Eurolygoje (4)

Edmondas Sumneris sužaidė karjeros rungtynes Europoje, o Kauno „Žalgiris“ (14-18) iškovojo...

„Vis tiek aš tave išprievartausiu“ – baisybės, kurios vyksta Lietuvos nakvynės namuose

Kartą teko rengti reportažą vienuose nakvynės namuose. Tada nustebino nakvynės namų švara,...

Uspaskichas stabdo narystę Darbo partijoje partiją palieka ilgametė narė Kačinskaitė-Urbonienė (16)

Viktoras Uspaskichas stabdo narystę Darbo partijoje, sako jos lyderis Andrius Mazuronis.

Naujų epitetų Sumneriui ir Lekavičiui radęs Trinchieri saviškių šansus tebevertina kukliai

„Koks vakaras, kokios rungtynės – nė geriausias režisierius nesugalvotų tokios istorijos, juk...

Kovo pabaigai – rekordinė šiluma: skaičiai privers išsižioti

Naktį praslinkus atmosferos frontui, penktadienio dieną mūsų regione stiprės anticiklono gūbrys,...

Į Valerijaus Meladzės koncertą plūdę gerbėjai teisino atlikėją ir aiškino, kodėl negailėjo pinigų į rusišką šou (19)

Kovo 28 dieną Vilniaus „Avia solutions group“ arenoje – rusų atlikėjo Valerijaus Meladzės...

Kopenhagos gatvės stilius: žmonės tokie, kokių Lietuvoje dar nesutiksite (2)

Gatvės mada – viena įdomiausių stiliaus reiškinių, juk čia žmonės gali save išreikšti...

Karjeros rungtynes sužaidęs žalgirietis atidavė duoklę treneriui ir akcentavo mokymosi procesą

Kauno „Žalgirio“ (14/18) viltys patekti į atkrintamąsias – gyvos. Andrea Trinchieri...

Medikus puolė kirviu ir apmėtė kėdėmis: nuolatinis greitosios „klientas“ įsiuto, kad jam nebuvo suleista raminamųjų (1)

Lėkdami pas ligonius greitosios medikai niekada nežino, su kuo teks susidurti. Grasinimai, keiksmai...

Meladzės koncertas Vilniuje – pilnutėlėje arenoje: rusų žvaigždė skendo gėlių jūroje, nuo scenos teko išprašyti gerbėją video (3)

Ketvirtadienio vakarą į „Avia Solution Group“ areną Vilniuje rinkosi rusiškos muzikos...