Dešimtys tūkstančių gruzinų reikalauja prezidento M.Saakašvilio atsistatydinimo. Kodėl žmonės šiandien nepatenkinti tuo, už ką prieš penkerius metus, „rožių revoliucijos” priešaušryje, kovojo tokiais pat audringais protestais?
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Šiuolaikinės Gruzijos istoriją galima skirstyti ne metais, o protestais. 1989–ieji, balandžio 9–oji. Protestas, prasidėjęs nuo reakcijos į tuometinės Abchazijos autonominės respublikos prašymą atsiskirti nuo Gruzijos TSR, perauga į aiškų ir drąsų nepriklausomybės reikalavimą.

Baigiasi brutaliu sovietų valdžios susidorojimu. Mirė 20 protestuotojų. Tiesa, nepriklausomybę Gruzija gauna po dvejų metų, dar po metų, 1992–aisiais, Abchazija nusprendžia atsiskirti savarankiškai. Tai beveik padaro praėjusių metų rudenį. Balandžio 9–oji paskelbiama Nacionaline
gedulo diena.

Daugiau nei dešimtmetis pereinamojo laikotarpio sunkumų, lydimų „tradicinių” palydovų – korupcijos ir stagnacijos, nepateisina gruzinų vilčių ir lūkesčių. 2003–iųjų pabaigoje šalies piliečiai, įkvėpti naujų provakarietiškų demokratinių jėgų ir daug žadančio lyderio, vėliau tapusio
prezidentu, Michailo Saakašvilio priekyje, sukyla prieš rinkimų rezultatų klastojimus ir priverčia Eduardo Ševardnadzės režimą gėdingai trauktis.

Judėjimas gauna skambų „rožių revoliucijos“ pavadinimą, Gruzija tampa posovietinės erdvės „kelrode žvaigžde“, o charizmatiškasis M.Saakašvilis – visuotinai pripažintu posovietinės valstybės išsivadavimo iš Rusijos „glėbio“ ir žengimo provakarietišku keliu simboliu.

L.Kirvelytė. Gruzijos revoliucijos rožės ima badytis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

2007–ųjų lapkritis. Dar nesibaigė net pirmoji M.Saakašvilio prezidento kadencija (ji turėjo baigtis tik šiemet). Nepatenkinti gyventojai jau reikalauja jo atsistatydinimo, kaltindami demokratinių reformų
šalininką... nedemokratiškumu ir polinkiu į autoritarizmą. Pastarasis, įsiklausęs į opozicijos kaltinimus, protestui malšinti pasirenka kaltinimus „pateisinantį” būdą – protestas numalšinamas jėga. Europa ant M.Saakašvilio pyksta, o šis suskumba „reabilituotis” – kitų metų pradžioje
surengia pirmalaikius prezidento rinkimus, kuriuos laimi.

Ne stulbinamu balsų skaičiumi, bet vis dėlto antrojo rinkimų turo neprireikia. 2009 m. balandžio 9–oji. Gruzijoje – nedarbo diena, minimas 1989–ųjų protestas. 50–60 tūkst. gyventojų vėl susirenka į gatves, tačiau ne minėti sunkios kovos už nepriklausomybę 20–ties metų sukakties, o reikalauti
prezidento atsistatydinimo. Šįkart – praėjus vos metams nuo antrosios penkerių metų kadencijos pradžios. Valdžia, atrodo, 2007–ųjų pamoką išmoko ir protestuotojų jėga nevaiko. Šie pasiryžę savo tikslo siekti iki galo.

Iš pradžių protestuotojai M.Saakašviliui davė 24 valandas, kad jis priimtų sprendimą dėl atsistatydinimo. Tačiau nei kitą dieną, nei vėliau iš prezidento neišgirdo nieko daugiau, tik kvietimą dialogui ir pažadą labiau subalansuoti skirtingų valdžios šakų galias (ar ne tai turėjo būti
padaryta dar „rožių” revoliucijos pradžioje?). Atrodo, opozicija šįkart apsišarvavo kantrybe ir nutarė protestuoti tol, kol prezidentas atsistatydins.

Rožės baigėsi. Prasidėjo spygliai?

Protestuoti ryžtingai nusiteikusi opozicija atrodo ypač spalvingai. Jei į mirgančias žiniasklaidos antraštes apie įvykius Gruzijoje pažvelgtume po kelerių metų pertraukos, greičiausiai pamanytume, kad įsivėlė kokia klaida, ar apkaltintume žurnalistus visišku neišmanymu. Greta „tradicinių“
opozicijos veikėjų pavardžių, tokių kaip Koba Davitašvilis ar Levanas Gačečiladzė, „puikuojasi“ artimi M.Saakašvilio bendražygiai: buvusi parlamento pirmininkė Nino Burdžanadzė, pirmojo M.Saakašvilio ministrų kabineto užsienio reikalų ministrė Salomė Zurabišvili, buvęs Gruzijos
ambasadorius prie JT Iraklis Alasanija. 2007–aisiais Gruzijos politinę padangę sudrebino konfliktas tarp M.Saakašvilio ir vieno artimiausio jo bendražygio, buvusio gynybos ministro Iraklio Okruašvilio.

Gruzija
Gruzija
© Scanpix

Šis konfliktas labiau panašėjo į politinį susidorojimą. Kodėl nuo M.Saakašvilio nusisuko
ir jo bendražygiai, ir visuomenė?

Visų pirma M.Saakašvilis palaikymą praranda dėl tų pačių asmeninių savybių, dėl kurių ir iškilo per „rožių“ revoliuciją. Revoliucijos pradžioje nežabotas prezidento aktyvumas ir ryžtingumas, kartais net peraugantis į radikalumą, buvo būtent tos savybės, leidusios „išjudinti” pertvarkas. Per pirmuosius jo prezidentavimo metus buvo pakeista daugiau nei pusė korumpuotų E.Ševardnadzės režimo valdininkų, įskaitant sienos apsaugą, muitinę, policiją, mokesčių institucijas. Tai leido pasiekti kokybiškai naują valstybės administravimo veiksmingumo lygį.

Tačiau, procesams įsibėgėjus, M.Saakašvilio polinkis viską laikyti savo rankose ir visur griežti pirmuoju smuiku ėmė kvepėti autoritarinėmis tendencijomis ir kelti nerimą. Juolab kad ne visur prezidentas sugebėjo pataikyti į taktą. Ypač tai pasakytina apie keletą užsienio ir vidaus politikos klaidų, už kurias, atrodo, visuomenė jam nelinkusi atleisti.

M.Saakašvilio politikos klystkeliai

M.Saakašvilis iš savo pirmtako „paveldėjo“ skurstančią ir teritorinių konfliktų draskomą šalį. Pirmosios problemos sprendimu buvo įvardyta užsienio investicijų pritraukimas. Iš tiesų buvo nuveikta labai daug verslo aplinkai Gruzijoje gerinti, ir tai puikiai atspindi išaugę Gruzijos tarptautiniai reitingai. Tačiau nei šalį pasiekusios užsienio investicijos, nei dviženklius skaičius siekiantis ekonomikos augimas paprastų gruzinų padėties iš esmės nekeitė. Tiesa, vanduo, elektra ir dujos tapo nuolatine gėrybe, o ne kelias valandas per parą teikiama „prabanga“, tačiau gyvenimas Gruzijoje gerėjo ne sparčiau nei kaimyninėse Armėnijoje ar Azerbaidžane, o esminio gerovės šuolio taip ir nesulaukta.

Su antrąja problema – teritoriniais konfliktais – kovoti sekėsi dar sunkiau. Tiesa, į valdžią atėjęs M.Saakašvilis paveldėjo ne du, o tris separatistinius konfliktus, tačiau konfliktas su Adžarija buvo
sureguliuotas labai greitai ir sėkmingai, darant spaudimą separatistiniam režimui. Adžarijoje separatistai spaudimo neatlaikė, ir režimas žlugo. Tuo tarpu Abchazijoje ir Pietų Osetijoje dėl skirtingų išorės ir vidaus sąlygų centrinės valdžios spaudimas separatistinius režimus tik stiprino,
o regionus vertė gravituoti Rusijos link.

L.Kirvelytė. Gruzijos revoliucijos rožės ima badytis
© AFP/Scanpix

Išeitimi iš šios „dvigubos problemos“ galėjo tapti užsienio politika, tiksliau, glaudesnių ryšių su ES palaikymas. Tačiau Gruzija pasitenkino bendradarbiavimu su ES pagal bendrą visam Pietų Kaukazui pritaikytą formulę, o štai į NATO „įsikibo“ visomis valstybės išgalėmis. Galima
suabejoti, ko Gruzijai reikėjo labiau – laisvosios prekybos erdvės ir supaprastinto vizų režimo su ES ar NATO saugumo garantijų.

Tačiau greičiausiai M.Saakašvilis nutarė pasirinkti „lengvesnį“ kelią į Vakarus: NATO reikalavimai yra daugiau politinio pobūdžio, tuo tarpu ES už kiekvieną privilegiją reikalauja „atsiskaityti“ demokratinėmis reformomis.

Be to, ES „neišgąsdinsi“ ir tikra ar tariama Rusijos grėsme, kai NATO dėl JAV vyravimo į Rusijos klausimą reaguoja ypač jautriai. Negana to, ne menkiausią vaidmenį suvaidino ir asmeniniai M.Saakašvilio ryšiai su G.W.Busho (Dž.V.Bušo) administracija.

NATO prioritetas Gruzijos užsienio politikoje pats savaime nebuvo netinkamas. Kritikuojamas būdas, kaip jo siekta. Atrodė, kad Gruzijai tapimas Aljanso nare „šią minutę“ buvo gyvybinės svarbos klausimas, dėl kurio šalis paaukotų bet ką. Ir paaukojo. M.Saakašvilis supanikavo, kad,
jei šalis neatkurs teritorinio integralumo tuojau pat, narystė Aljanse taip ir bus tik siekiamybė. Tokių intencijų fone ir išaugusių Rusijos provokacijų akivaizdoje praėjusių metų rugpjūtį tarp Gruzijos ir Rusijos kilo karas.

L.Kirvelytė. Gruzijos revoliucijos rožės ima badytis
© Reuters/Scanpix

Po šio karo Gruzija su separatistinių regionų neklusnumu nebesusiduria, tačiau tai šalies neguodžia. Kaip susigrąžinti atskilusius ir Rusijos de jure pripažintus regionus bent jau prie derybų stalo, iki šiol nežino niekas.

Apžvelgiant M.Saakašvilio iškilimo ir nuosmukio istoriją, galima teigti, kad Gruzijos prezidentas šalies strategiją pasirinko teisingai. Jam pavyko per rekordiškai trumpą laiką pasiekti neįtikėtiną rezultatą: įtvirtinti provakarietišką orientaciją ir bendrus užsienio politikos tikslus
visuomenėje, priversti Vakarus pripažinti šiuos tikslus teisėtais. Tačiau M.Saakašvilis stipriai „apsiskaičiavo” taktikos klausimais. Kulminacija – rugpjūčio karas su Rusija, nubloškęs patį M.Saakašvilį į politinį saulėlydį. Šiandienos protestas rodo, kad gruzinai nebenori mokėti už
M.Saakašvilio taktinių klaidų virtinę, „kainavusią” šaliai vos alsuojančios ekonomikos sugriovimą ir penktadalio teritorijos praradimą.

Taip pat "Atgimime" skaitykite

Oligarchų aitvarai – įtakingi valdininkai

Įkandin Sauliaus Spėčiaus, buvusio Gedimino Kirkilo patarėjo, į verslą nėrė ir buvęs Susisiekimo ministerijos sekretorius Arvydas Vaitkus. Indrė Makaraitytė aiškinasi, ar Bronislovas Lubys buvusiam valdininkui darbo vietą pasiūlė ne už vertingas paslaugas.

Egzaminų uodega vizgina švietimo šunį

Švietimo ekspertė Marina Vildžiūnienė aiškina, kodėl kiekvieną pavasarį Lietuvą apima egzaminų „psichozė”. Kalbina Stanislovas Kairys.

Pasitikėjimas valdininkais gali pakenkti jūsų sveikatai Kaip sužinoti, ar tai, ką valgai, nesukels tau alergijos arba vėžio?

Valdininkai teigia, kad maisto priedai yra saugūs, ir skeptiškai vertina informaciją, raginančią jų visiškai atsisakyti kaip kenksmingų. Tuo tarpu medikai vienbalsiai tvirtina, kad maisto priedus reikėtų vartoti atsargiai.

Išblukęs valstybės įvaizdžio spindesys

Anatolijus Lapinskas svarsto, kaip, kuriant šalies įvaizdį, vienu šaukštu deguto nesugadinti medaus statinės.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Meilės V. Putinui kaina: už pinigus gali parduoti ne tik tėvynę, bet ir visą Europą? (165)

„Putino samdinys“, „apmokamas Putino tarnas“, „Kremliaus lobistas“ – taip buvusį...

Suskaičiavo algų didėjimą: kam pasisekė labiausiai? (166)

Antrąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, šalies...

V. Matijošaitis: per ateinančius porą metų neatpažįstamai pasikeis visos centrinės Kauno gatvės (2)

Dalies medžių, kurie yra sergantys ir pažeisti, pakeitimas bus neišvengiamas, sako Kauno meras...

A. Juškevičiui – bilietas į Europos čempionatą, L. Lekavičiui – du mėnesiai be krepšinio (3)

Negailestingą diagnozę išgirdęs Lukas Lekavičius ketvirtadienio rytą galėjo šiek tiek...

V. Laučius. Kauno medžių apokalipsė (285)

Saugoti senus medžius reikia, labai gerai, kad žmonės juos bando ginti, bet stebina viena...

Kruopių miestelyje rastas sidabrinių litų lobis (16)

Akmenės rajone darbininkai aptiko lobį – iš žemės iškasė apie pusšimtį tarpukario litų...

Lietuvė iki šiol sapnuoja Etiopijos moterų klyksmus: tai, ką pamatai čia, smegenys atsisako suprasti (6)

„Tai unikali šalis, daugiau tokių nėra likę, - apie paslaptingąją Etiopiją sako „Boutique...

Pilvo pūtimas – ne tik prastos mitybos išdavikas: kokias ligas išduoda dujų kaupimasis

Skausmingas pilvo raižymas, spaudimas ir vis išeinančios dujos – nemalonūs pojūčiai, kurių...

Pietų pertrauka armėniškame restorane: užteko ir trijų šašlykų (11)

Vieni iš smagiausių pietų pertraukos atradimų būna tada, kai prieš vykdama nieko pernelyg daug...

Didžiausias išduotų paskolų būstui augimas – jau nebe sostinėje (9)

Keletą pastarųjų metų Vilniuje stebėtas būsto finansavimo rinkos aktyvumas išplito ir į kitus...