L.Kasčiūnas, L.Kojala. Kad Ukraina nepakliūtų į Rusijos orbitą

Tai – iliustratyvus pavyzdys, jog Ukraina – dvilypumų draskoma valstybė. Panašių perskyrų galime surasti ir daugiau. Komplikuotos istorinės aplinkybės nulėmė gyventojų tapatybinį lūžį, sąlygotą lenkiškosios kultūros sklaida vakarinėse Ukrainos žemėse ir rusiškosios – rytinėse. Tai iki šiol pasireiškia tiek kalboje, tiek rinkimuose, kuriuose provakarietiškiems kandidatams sunku tikėtis sėkmės Rytinėje dalyje ir atvirkščiai. Galiausiai nebūtina gilintis į istoriją ar sociologiją – pakanka žvilgtelėti į politinį žemėlapį, kuriame milžiniška Ukraina virsta tarsi jungiamąja grandimi tarp demokratiškų Vakarų ir Rytų Europos valstybių ir panslavistinės, į autoritarizmą linkusios Rusijos.

Žvelgiant į šiandieninę politinę perspektyvą, šias skirtis įkūnija Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius. Viena vertus, sultonu pramintas politikas silpnina demokratines parlamentarizmo užuomazgas, įtakingiausius postus perleisdamas šeimos klano nariams bei skandalingai įkalindamas ekspremjerę Juliją Tymošenko. Būtų sunku ginčytis, kad tokie žingsniai Janukovyčių tarytum stumia į Kremliaus glėbį ar bent jau išlaiko posovietinėje politinių žaidimų taisyklių erdvėje. To rezultatas - viešojoje erdvėje jam jau senokai priklijuota prorusiško politkos etiketė. Tačiau pažvelgus iš kitos pusės – strateginės Ukrainos įmonės bei infrastruktūra nebuvo perleistos Rusijai, statomas „Gazpromui“ nepalankus dujų terminalas, sėkmingai užbaigtos derybos su Europos Sąjunga dėl Asociacijų susitarimo – tampa akivaizdu, jog skubotų išvadų dėl jo prorusiškumo ir geopolitinės orientacijos daryti negalima.

Tad Janukovyčius, kaip ir visa valstybė, yra dvilypis, siekiantis subalansuoti neretai vienas kitam prieštaraujančius tikslus ir neturintis aiškaus atsakymo į daugelį kertinių klausimų. Todėl vizito į Vilnių išvakarėse derėtų apžvelgti, kokie esminiai klausimai, į kuriuos reikia rasti atsakymą norint modeliuoti ES, o kartu ir Lietuvos politiką Ukrainos atžvilgiu.

V.Janukovyčius – prorusiškos politikos vykdytojas?

Tradicinis, dar Oranžinės revoliucijos laikus siekiantis, V.Janukovyčiaus apibūdinimas –prorusiškos geopolitinės orientacijos politikas ir Rusijos politinis „projektas“. Žvilgtelėjus į kai kuriuos priimtus sprendimus, galima rasti tokį teiginį sustiprinančių argumentų: Rusijai palankus jūros laivyno buvimo Juodojoje jūroje klausimo sprendimas, rusų kalbos kaip regioninės kalbos Ukrainoje įtvirtinimas – tai keli plačiai nuskambėję pavyzdžiai. Kita vertus, kitaip nei Lietuvoje, Ukrainos magistraliniai dujotiekiai priklauso Ukrainos valdomai bendrovei, o ne Rusijos giganto „Gazprom“ kontroliuojamai įmonei. Be to, plėtojamas suskystintų dujų terminalo projektas, gausėja amerikietiškų įmonių investicijos į Ukrainos energetikos sektorių – visa tai piešia kiek kitokį vaizdą.
Nepaisant Maskvos spaudimo (pasigirstančios užuominos apie ekonomines sankcijas) ir paskatų (siūlomų kreditavimo šaltinių ar pigesnės dujų kainos), Ukraina atsisako jungtis į Eurazijos muitų sąjungą ir taip išlaiko savarankišką prekybos politiką bei galimybę įsitraukti į bendrą ES ekonominę erdvę. Dar daugiau – būtent V. Janukovyčiaus premjeravimo laikotarpiu Ukraina padarė visus svarbiausius namų darbus, kurie atvėrė kelią Ukrainos narystei Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO).

Narystė PPO – būtina sąlyga Ukrainos deryboms su ES dėl Asociacijos ir laisvos prekybos sutarties. O juk sustiprintas laisvos prekybos režimas su ES reikštų, jog Rusijos nuolatiniai bandymai įtraukti Ukrainą į savo ekonominės ir politinės integracijos erdvę patirtų galutinį smūgį, tuo pačiu užbaigtų tradicinę Ukrainos daugiavektorinę užsienio politiką. Tokiais būdais Kijevas nebe žodžiais, o darbais renkasi savo geopolitinę proeuropietišką orientaciją.

Kaip aiškinti tokią V.Janukovyčiaus užsienio politiką? Iki šiol jo užnugarį saugojo įtakingiausios oligarchinės Ukrainos verslo struktūros, kurios, nepaisant įprasto veikimo posovietinių taisyklių erdvėje (valstybės protekcionizmas, verslo ir politikos suaugimas), rinkos savo produkcijai ieško ne Rytuose, o Vakaruose. Taigi savo sukaupto kapitalo saugumą jos sieja išimtinai su ES rinka ir jokiu būdu ne su Rusijos siūlomais integraciniais projektais.

V.Janukovyčiaus Ukraina: pakeliui A.Lukašenkos analogo link?

Vakarų Europoje gajus dar vienas mitas – neva V.Janukovyčius veda Ukrainą „baltarusiško“ scenarijaus keliu. Viena vertus, pastaruoju metu itin sustiprėjo V.Janukovyčiaus pastangos kurti savo klaninę struktūrą, jis intensyviai stiprina savo šeimos pozicijas svarbiausiuose Ukrainos ekonomikos sektoriuose ir politinėse institucijose. Šis klijentelistinis projektas mažina prezidento priklausomybę nuo senųjų oligarchinių struktūrų, keičia Ukrainos politinę ir ekonominę sanklodą ir leidžia ieškoti panašumų su Baltarusija. Tačiau, vargu, ar toks scenarijus gali būti realiai įgyvendintas.

Negalima net lyginti baltarusiškos ir ukrainietiškos tautinės tapatybės poveikio politiniams procesams. Kitaip nei baltarusiai, ukrainiečiai aiškiai brėžia tapatybinę liniją tarp savo valstybės ir Rusijos. Tai tauta, kuri turi savo istorinį aiškinimą, nors ir draskomą įvairių vidinių prieštaravimų. Ukrainiečiai – istorinė ir politinė tauta, todėl tokie Aleksandro Lukašenkos socialinės inžinerijos projektai, kaip posovietinės tapatybės surogatas, kurį jis sugebėjo primesti baltarusiams (ir tai tapo režimo ideologinė atrama), Ukrainos atveju būtų tiesiog neįmanomas. Įdomu ir tai, kad Ukrainoje įsitvirtinusi oigarchinė politinė ir ekonominė sankloda užtikrina savotišką kvazidemokratinę būseną: vienai iš oligarchinių grupių pernelyg sustiprėjus, kitos grupės atlieka savotišką „stabdžių ir atsvaros“ funkciją ir taip užkerta kelią valdžios centralizacijai.

Trečiasis saugiklis – Vakarų ir Rytų Ukrainos skirtis. Galima net neabejoti, jog pasirodžius panašioms į Baltarusiją politinėms tendencijoms ar įvykus rimtiems susitarimams su Rusija aukojant Ukrainos suverenumą, tokios politinės jėgos kaip nacionalistinė partija „Svoboda“ ilgai nelauks ir skelbs Vakarų Ukrainos nepriklausomybę.

J.Tymošenko – demokratijos Ukrainoje barometras?

Kuomet buvusiai Ukrainos premjerei Tymošenko buvo pareikšti kaltinimai viršijus įgaliojimus pasirašant dujų tiekimo sutartį su Rusija, apžvalgininkai vieningai sutarė: byla - politizuota. Kadangi asmeninė Prezidento Janukovyčiaus neapykanta Tymošenko atžvilgiu yra akivaizdi, teisėsaugininkų argumentai, esą premjerė sprendimą priėmė vienašališkai ir pažeisdama atstovaujamos valstybės interesus, mat dujų kainą nustatanti formulė pasirodė esanti itin nepalanki Ukrainos vartotojams, nebuvo įtikinantys.

Nepaisant piketų Kijevo gatvėse, tarptautinio spaudimo ir net didžiųjų Europos valstybių, kurių priešakyje – Vokietija, vadovų sprendimo boikotuoti 2012 metais Ukrainoje vykusį Europos futbolo čempionatą, Janukovyčius nenusileido.

Tymošenko byla tapo akstinu Europos Sąjungai pristabdyti Asociacijų ir laisvos prekybos susitarimo įsigaliojimą. Natūralu: dokumentas, aprėpiantis platų įsipareigojimų spektrą, negali įsigalioti, kai yra kalbama apie esminių teisinės viršenybės principų pažeidimus. Janukovyčiaus atsakas – dviprasmiškas: viena vertus, jis ir toliau viešai deklaravo vakarietišką politikos kryptį, kita vertus, greta teismo skirtos septynerių metų įkalinimo bausmės Tymošenko „pridėjo“ kaltinimus prisidėjus prie politinės žmogžudystės, įvykdytos dar 1996 metais, organizavimo.

Atsidurta kryžkelėje: negalėdama nustumti deklaruojamų teisinių ir politinių postulatų į šoną, ES aiškiai stojo įkalintos ekspremjerės pusėn, nors yra puikiai suvokiama, kad spaudimo Ukrainai didinimas – itin rizikingas. Jei lapkričio mėnesį Vilniuje, kaip žadama, nebus pasirašyta Asociacijų ir laisvos prekybos sutartis, tikėtina, kad ukrainiečiai nebeatlaikys spaudimo ir taps Rusijos inicijuotos Muitų sąjungos dalimi.

Nors atskiri didžiųjų Europos valstybių pragmatiniai interesai Ukrainos atžvilgiu nėra tapatūs, ES mastu toks Ukrainos posūkis būtų didelis geopolitinis pralaimėjimas. Žinant tai, vargu ar galima teigti, kad pastaruoju metu susiformavusi gėrio-blogio perskyra Ukrainos politinėje sistemoje yra tinkamas tolesnių sprendimų kriterijus. Neneigiant represyvumo Tymošenko atžvilgiu, derėtų prisiminti, kad emocinio pakilimo po Oranžinės revoliucijos metu būdama įtakinga politike ji neįvykdė esminės privatizacijos proceso peržiūros, taigi nesukliudė politiniame sluoksnyje toliau dominuoti oligarchiniams interesams. Nebuvo įvykdytos ir kitos demokratijos stiprinimui būtinos reformos, kol galiausiai vidinės rietenos pavertė revoliuciją fiasko.

Savo ruožtu V.Janukovyčius kuria naują sistemą, kurioje pagrindinis vaidmuo tenka ne seniesiems oligarchams, o naujai kuriamo įtakingo ir finansinės naudos kriterijais besivadovaujančio elito – „šeimos“ nariams. Tikėtis, kad politiniai sprendimai bus priimami ne siauruose elito rateliuose, o vadovaujantis skaidriomis procedūromis, kol kas sudėtinga. Iš padėties kompleksiškumo akivaizdu, jog vidinių politinių batalijų vertinimas ir etikečių klijavimas turėtų būti atsargus. Nederėtų pamiršti, kad Ukrainos stūmimas į Eurazijos Muitų sąjungą tuo metu, kai yra priimami strateginiai sprendimai dėl valstybės geopolitinės krypties, gali turėti neatitaisomų pasekmių ateityje bei pakirsti ilgalaikį tikslą demokratizuoti Ukrainą.

Iš kitos pusės, ES turėtų ieškoti būdo neleisti V.Janukovyčiui piktnaudžiauti taisyklių diktuotojo vaidmeniu („jeigu jūs nepasirašysite Asociacijų sutarties, mes eisime su Rusija“) ir, neįsispraudžiant savęs į kampą, įgyvendinti kaip niekad realų ir itin geopolitiškai reikšmingą Asociacijų susitarimo ir laisvos prekybos nuostatų įgyvendinimą. Juk įsigaliojus šiam susitarimui, Rusija nebegalėtų įtraukti Kijevo į savo ekonominės ir politinės integracijos orbitą.