Leidyklos „Briedis“ išleistoje knygoje pateikiama unikali Rusijos politikos, kultūros istorija per vodkos prizmę. Autorius – Vilanovos universiteto Politikos mokslų katedros (JAV) docentas.
Rusija garsėja vodka ir įpročiais nežabotai girtauti. Degtinė ne tik atlieka svarbų vaidmenį daugelio rusų gyvenime, bet ir yra nepaprastai glaudžiai susipynusi su Rusijos istorija ir politika.
Knygoje teigiama, kad Rusijos visuomenę žlugdantį girtuokliavimą lemia ne įgimtas rusų polinkis, o šalies autokratinė politinė sistema, kuri nuo seno naudojo degtinę kaip valstybės valdymo įrankį. Išsamiai tirdamas Rusijos istoriją nuo Ivano Rūsčiojo iki Vladimiro Putino laikų, autorius atskleidžia slaptą valstybės istoriją, kiaurai permerktą alkoholio.
Neapsiribodamas vaizdingais pasakojimais, Schradas atlieka kruopščius tyrimus archyvuose ir analizuodamas juose rastus autentiškus dokumentus ieško atsakymų į provokuojančius istorinius klausimus. Kaip Rusijos valdovai naudojo alkoholį siekdami sutvirtinti savo autokratinį valdymą? Kokį vaidmenį alkoholis vaidino carizmo laikų perversmuose? Ar tik ne liūdnai pagarsėjusi Nikolajaus II prohibicija paskatino bolševikinę revoliuciją? O gal alkoholis sužlugdė ir Sovietų Sąjungą?
Plačiai vykdytos vodkos politikos padariniai yra itin skaudūs. Alkoholizmas tapo visų postsovietinių valstybių maru, kuris pasiglemžia milijonus žmonių gyvybių, griauna šeimas. Deja, lietuviai iki šiol negali (nenori) nuo jo pasveikti.
DELFI siūlo paskaityti šios knygos ištrauką.
<...>
Tačiau menkas sveikatos priežiūros sistemos finansavimas nėra vienintelė katastrofiškos statistikos priežastis. Iš tikrųjų, palyginti su Brazilija, Indija ir Kinija (kitomis panašaus ekonominio išsivystymo BRIKS šalimis), Rusija, skaičiuojant vienam gyventojui, ne tiktai skiria daugiau lėšų sveikatos priežiūrai, bet ir turi daugiau profesionalių medikų.
Visame pasaulyje tose šalyse, kurios turi daugiau gydytojų ir skiria sveikatos priežiūrai daugiau pinigų, gyventojų sveikatos būklė geresnė, bet tik ne Rusijoje, kur tikėtina gyvenimo trukmė vis dar yra dešimtmečiu trumpesnė, negu turėtų būti šalyje, turinčioje tiek daug sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių specialistų ir skiriančioje jai nemažai lėšų. Rusiją graužianti liga nėra taip lengvai išgydoma, bent jau epidemiologine prasme.
Be savo bėdų su alkoholiu, Rusija turi daug kitų sveikatos problemų. XX a. paskutiniajame dešimtmetyje buvusiame sovietų bloke ėmė plisti AIDS, pirmiausia tarp narkomanų, naudojančių purvinas adatas. Nors pasenusi ŽIV patikros sistema leido valstybei sumažinti ligos plitimą, tarptautinės organizacijos įspėja, kad šaliai gresia labai realus AIDS epidemijos pavojus.
Be AIDS, taip pat ėmė smarkiai plisti ligos, kurios Vakaruose beveik išnaikintos: poliomielitas, tymai, raudonukė ir tuberkuliozė, kuria kasmet suserga šimtas penkiasdešimt tūkstančių žmonių – pusę šių susirgimų sukelia mutavęs tuberkuliozės štamas, kuris plinta perpildytuose Rusijos kalėjimuose ir kuris yra atsparus visiems žinomiems gydymo metodams. Dar pridėkite užterštą geriamąjį vandenį, dėl kurio plinta bakterinė dizenterija, maliarija ir difterija.
– Tai tiesiog šiurpinanti baisybių virtinė, – pastebi Fentonas, jiems einant per švelniai krintantį Maskvos sniegą.
– Taip. – Feshbachas sustoja, tarytum norėdamas pabrėžti savo žodžius. – Štai kodėl žmonės mano, kad aš kalbu perkeltine prasme. Jiems atrodo, kad tai, ką aš sakau, negali būti tiesa. Deja, manau, kad esu teisus.
Tačiau viena iš svarbiausių šios niūrios padėties priežasčių yra degtinė. Sovietų medicinos ekspertai vadindavo alkoholį liga Nr. 3, nes jis buvo trečia svarbiausia mirties priežastis, nusineštų gyvybių skaičiumi nusileidusi tik vėžiui ir širdies bei kraujagyslių ligoms. XX a. paskutiniajame dešimtmetyje degtinė pralenkė jas abi, oficialiai tapdama pagrindine rusų žudike. Su alkoholiu susijęs mirtingumas Rusijoje buvo aukščiausias visame pasaulyje.
Kaip tai galėjo atsitikti? Ekrane keičiantis girtų benamių, degtinės kioskų ir girto Jelcino, diriguojančio orkestrui Berlyne, vaizdams, Fentonas pasakoja: „Skandindamas savo sielvartą, vidutinis Rusijos vyras dabar išmaukia net pusę butelio degtinės per dieną. Ir atsiminkite – tai vidurkis.“ Taip susidaro apie 180 butelių degtinės per metus. Stabtelėkime minutėlei, tegu ši informacija pasiekia sąmonę.
Rinką užplūdus neteisėtam samogonui ir trečios pamainos degtinei, apskaičiuoti alkoholio vartojimą yra sudėtingas uždavinys. Tiksliausiais skaičiavimais, XX a. paskutiniajame dešimtmetyje rusai išplempdavo apytiksliai penkiolika–šešiolika litrų gryno alkoholio kasmet, dvigubai viršydami aštuonių litrų maksimumą, kurį Pasaulio sveikatos organizacija laiko saugų.
Atmetus negeriančius (vaikus ir blaivininkus) ir atsižvelgus į tai, kad vyrai išgeria daugiau negu moterys ir kokiems gėrimams jie teikia pirmenybę, šitie nuasmeninti skaičiai reiškia, kad vidutinis geriantis Rusijos vyras išmaukia trylika butelių alaus ir daugiau kaip du butelius degtinės kiekvieną mielą savaitę.
Nenuostabu, kad Rusija yra smarkiausiai geriančių pasaulinio tautų sąrašo viršūnėje arba netoli jos, greta Ukrainos, Moldovos, Baltijos valstybių, Vengrijos ir Čekijos. Tačiau nors visos šitos šalys taip pat išgyveno pokomunistinį pereinamąjį laikotarpį, galbūt tiktai Ukrainoje visuomenės sveikatos rodikliai smuko panašiai kaip Rusijoje. Kaip tai suprasti?
Reikalas tas, kad alkoholio pražūtingumas priklauso ne tik nuo to, kiek suvartojama alkoholio, bet ir nuo to, kokių gėrimų ir kaip suvartojama. Čekai, pavyzdžiui, turi seną alaus gėrimo kultūrą – vidutinis vyras per savaitę išgeria tiktai du trečdalius butelio spiritinių gėrimų, bet šešiolika alaus ir vyno butelių. Vengrijoje, vyno mėgėjų šalyje, vidutinis vyras per savaitę ir išplempia tiek pat – du trečdalius butelio spiritinių gėrimų, vienuolika butelių alaus ir du su puse butelio vyno. Nors toks alkoholio vartojimas labai didelis ir sukelia vidutiniško sunkumo socialinių ir sveikatos problemų, Rusiją, kurioje dėl degtinės politikos palikimo vyrai teikia pirmenybę stipriems, distiliuotiems gėrimams, o ne silpnesniam fermentuotam alui ar vynui, siaubia alkoholio vartojimo sukelta demografinė krizė.
Paimkime, pavyzdžiui, apsinuodijimą alkoholiu. Keturi šimtai gramų gryno etilo alkoholio žmogui gali būti mirtina. Jei esate alaus mėgėjas, kad į jūsų kraujotaką patektų tiek daug gryno alkoholio, turėtumėte išmaukti beveik visą medinę statinaitę vienu prisėdimu. Jungtinėse Valstijose dėl alkoholio perdozavimo geriant alų kasmet atsitinka keletas tragedijų – dažniausiai jų aukomis tampa koledžų studentai, bet paprastai išgertas alus išeina su šlapimu nespėjęs pasiekti mirtinos dozės.
Alkoholio perdozavimo paprastai išvengia ir vyno gėrėjai, kurie dažniausiai užmiega gerokai anksčiau, negu išgeria mirtinus penkis su puse butelio. Sąmonės netekimas yra organizmo apsauginis mechanizmas – jis atjungia kūną žmogui dar nespėjus visiškai nusinuodyti. Kadangi degtinė stipresnė, mirtinu kiekiu gali tapti tik du jos puslitriai, o tokį jos kiekį galima spėti išgerti kūnui dar nespėjus atsijungti.
„Svarbu ne tik tai, kad vartojama daug alkoholio, – sakė Feshbachas, aiškindamas Rusijos alkoholio vartojimo ypatumus, – bet ir tai, kaip jis vartojamas. Čia degtinė geriama kiaurą dieną, nuo rytinės kavos pertraukos įstaigoje iki išnaktų.“ Dar neseniai degtinė Rusijoje buvo parduodama buteliuose ne su užsukamais, o su užspaudžiamais kamšteliais, kuriais vėl uždaryti butelio buvo neįmanoma. Kuriems galams jį uždaryti, jeigu jau atidarei? „Tikras vyras“ ištuština butelį iki dugno, kad gėrimas perniek neišgaruotų.
Be to, kolektyvinius imperinės Rusijos praeities gėrimo įpročius pakeitus šiuolaikiniam individualistiniam gėrimui, rusai šiandien dažnai geria vieni (ir deramai nepavalgę), taip dar smarkiau žalodami savo sveikatą. Dar vienas sunkinantis veiksnys yra unikalus daugiadienis girtavimas, vadinamasis zapoj: žmogus kuriam laikui pasitraukia iš visuomeninio gyvenimo, nuolat svaigindamasis alkoholiu keletą ar daugiau dienų iš eilės. Toks nepaliaujamas alkoholio vartojimas smarkiai perkrauna širdies bei kraujagyslių raumenis ir padidina staigaus širdies paralyžiaus riziką.
Nekokybiška degtinė kelia dar didesnį pavojų. Samogonui ir nekokybiškai trečios pamainos degtinei užimant daugiau kaip pusę rinkos, XX a. paskutiniajame dešimtmetyje degtinės kokybė buvo kontroliuojama menkai. Siekdami sumažinti išlaidas ir sutaupyti kelis rublius, kai kurie nesąžiningi alkoholio gamintojai net skiedžia degtinę nuodingu techniniu, medicininiu ar pramoniniu alkoholiu. Be degtinės, dar vartojami alkoholio surogatai: nuo aušinamojo skysčio ir stabdžių skysčio iki odekolono ir valiklių.
Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad kas dvyliktas Rusijos vyras (apytiksliai dešimt milijonų žmonių daugiau, negu Vengrijoje yra gyventojų) reguliariai geria potencialiai nuodingą vaistinį ar techninį alkoholį. Nenuostabu, kad tokių alternatyvų griebiasi pavojų nepaisantys vyrai iš skurdžiausių socialinių ekonominių grupių. Taip pat nėra ko stebėtis, kad tiems, kurie reguliariai geria aušinamąjį skystį ir kitus toksinus, kyla šešis kartus didesnis mirties pavojus negu net klinikiniams alkoholikams ir net trisdešimt kartų didesnis negu vyrams, kurie negeria apskritai.
Taigi, kadangi dėl individualizuotos kultūros žmonės geria didžiulius kiekius stiprių, dažnai nekokybiškų ar tiesiog nuodingų gėrimų, apsinuodijimų alkoholiu skaičius Rusijoje yra iki 200 kartų aukštesnis negu Jungtinėse Valstijose, o degtinė yra viena iš pagrindinių beprecedentės Rusijos sveikatos katastrofos priežasčių. Koks didžiulis šios katastrofos mastas, atskleidė daktaras Feshbachas, ramiu balsu pasakęs 60 minučių žiūrovams, kad nuo apsinuodijimo alkoholiu per metus mirė daugiau kaip keturiasdešimt penki tūkstančiai rusų.
Alkoholis žudo ir kitokiais būdais. Žlugus komunizmui, XX a. paskutiniajame dešimtmetyje nuolat augo mirtingumas nuo kepenų cirozės ir chroniškų kepenų ligų, kurios pražudydavo dar 16 iš 100 000 gyventojų. Degtinė taip pat skatina širdies infarktą ir priepuolius, ir jos padaroma žala ilgainiui kaupiasi. Alkoholis ir tabakas smarkiai padidina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, kurios daugiau kaip penkiasdešimčia procentų lemia vyrų mirtingumo padidėjimą. Todėl 1995 m. nuo širdies ir kraujagyslių ligų Rusijoje mirė 1 iš 310 gyventojų, o Ispanijoje, pavyzdžiui, tik 268 iš 100 000. „Pasaulis dar niekada neregėjo tokios širdies ligų epidemijos, kokia šiandien siaučia Rusijoje“, – tiesiai šviesiai pasakė demografas Nicholas Eberstadtas, komentuodamas šiuos skaičius.
Negana to, pasak Eberstadto, mirtingumą nuo širdies ligų papildo mirtini sužalojimai, kurių skaičiumi rusai neturi sau lygių. Ypač dažnai netikėtai susižaloję pačiame jėgų žydėjime miršta vyrai. Vienoje tipiško miesto morgo ataskaitoje konstatuota, kad alkoholio kiekis penkiasdešimt penkių procentų lavonų kraujyje buvo labai didelis. Dauguma žmogžudysčių aukų ir pusė savižudžių mirdami būna girti.
Kalbant statistiškai, didžioji dalis apiplėšimų, įsilaužimų į namus, įsilaužiamųjų vagysčių, automobilių vagysčių ir chuliganizmo atvejų, taip pat nelaimingų atsitikimų kelyje, nuskendimų, savižudybių, smurto namuose, išžaginimų ir žmogžudysčių atvejų yra susiję su alkoholiu. CBS žurnalistas Tomas Fentonas, suprantama, apstulbo, kai Maskvos ligoninės vyriausiasis chirurgas dalykiškai pasakė, kad devyniasdešimt devyni procentai susižalojusių pacientų, kurie gydomi jo ligoninėje, susižalojo apsvaigę nuo alkoholio.
– Devyniasdešimt devyni procentai?! – sušuko Fentonas, net susilenkdamas iš apstulbimo, tarsi būtų gavęs smūgį į paširdžius.
Stovėdamas tarp pacientų paprasčiausiais turniketais užspaustomis žaizdomis, chirurgas ramiu balsu patvirtino:
– Da – 99 procentov.
Savaime suprantama, kad visas šias problemas dar labiau sunkina sveikatos apsaugos infrastruktūros žlugimas. Paimkime, pavyzdžiui, šešiolika procentų darbingo amžiaus vyrų, kurie yra problemiški alkoholio vartotojai, arba penkis procentus fiziškai sveikų gyventojų, kurie laikomi klinikiniais alkoholikais. Didžioji dauguma šių nesąmoningų Rusijos autokratinės degtinės politikos aukų negauna gydymo. XX a. paskutiniojo dešimtmečio demodernizacija nusiaubė specializuotas ligonines ir ambulatorijas, kovojančias su šia Rusijos visuomenės alkoholizacijos epidemija.
Apskritai paėmus, degtinė Rusijos tiesiogiai ir netiesiogiai pareikalauja daugiau kaip keturių šimtų dvidešimt penkių tūkstančių gyvybių kasmet ir yra pagrindinė tikėtinos gyvenimo trukmės (ypač vyrų) mažėjimo posovietiniu laikotarpiu priežastis.
Pagalvokite: negeriančių musulmonų pasaulio kultūrose moterys vidutiniškai gyvena tik ketveriais ar penkeriais metais ilgiau negu vyrai. Daugiausia alų geriančiose šalyse, tokiose kaip Vakarų Europos, vyrai miršta apytiksliai šešeriais metais anksčiau negu moterys. Vyną geriančiuose regionuose šis skirtumas išauga iki aštuonerių metų. Bet Rytų Europos šalyse degtinę geriantys vyrai apskritai miršta visu dešimtmečiu anksčiau.
Šiuo požiūriu Rusija vėl pirmauja: vidutiniškai Rusijos vyrai miršta net keturiolika metų anksčiau už Rusijos moteris – tai pasaulio rekordas. Lyčių gyvenimo trukmės skirtumas iškalbingiau negu visi kiti statistiniai rodikliai atskleidžia tikrąjį Rusijos autokratinės vodkapolitik palikimo mastą.
Gimstamumo mažėjimas
Nerimą keliantis mirtingumas yra tiktai viena rusiškojo kryžiaus dalis; kita yra smarkus gimstamumo mažėjimas. Per ekonominės demodernizacijos krizę Rusijos moterys netikėtai liovėsi gimdyti vaikus.
Demografai, tokie kaip daktaras Feshbachas, kalba apie šalies bendrojo vaisingumo normą (BVN) ar kiek tipiška moteris per gyvenimą pagimdo vaikų. Kad mirusius pakeistų naujagimiai ir gyventojų skaičius liktų stabilus, viena moteris turi pagimdyti vidutiniškai 2,15 vaiko: vieną motinai, vieną tėvui ir dar 0,15 tiems, kurie nesusilaukia palikuonių (dėl pasirinkimo, nevaisingumo ar pirmalaikės mirties) pakeisti. Sovietų laikais Rusijos BVN siekė apytiksliai 2,0, o prasidėjus liberalizacijai ir antialkoholinei Gorbačiovo kampanijai laikinai šoktelėjo.
1987 m. viena motina pagimdydavo 2,23 vaiko. Per vienuolika metų šis rodiklis stulbinamai smuko iki 1,23 ir tapo kur kas mažesnis, negu reikia palaikyti gyventojų skaičių. Kaip Feshbachas paaiškino 60 minučių žiūrovams, dėl to XX a. paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje Rusijoje gimstamumas buvo mažiausias visame pasaulyje ir kasmet rusų gimdavo daugiau negu milijonu mažiau negu mirdavo.
Norėdami sužinoti, kodėl taip yra, Fentonas ir Feshbachas kreipėsi į Stanley J. Tillinghastą, amerikiečių kardiologą ir sveikatos priežiūros reformos programos Rusijoje vadovą. Jis paaiškino: „mažą gimstamumą iš dalies lemia labai prastos rusų ateities perspektyvos“. Pasisukdamas į telekamerą, jis pasakė, kad daug jo kolegų rusų turi tokio paties amžiaus vaikus: visi jie gimė pirmaisiais Gorbačiovo perestroikos metais prieš dešimtmetį. „Jie buvo vilties vaikai, gimę laikotarpio, kai žmonės dar buvo nusiteikę labai optimistiškai, pradžioje.“
– Ir nuo to laiko jie nebesusilaukė vaikų? – veikiau apibendrino, nei paklausė Fentonas.
– Ne, nebesusilaukė.
Apverktina Rusijos sveikatos priežiūros sistemos padėtis yra vienas iš gimstamumo sumažėjimo ir mirtingumo padidėjimo veiksnių: Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, dar 2005 m. Rusijos moterims grėsė daugiau kaip šešis kartus didesnis pavojus mirti gimdant negu moterims Vokietijoje ar Šveicarijoje.
Vis dažniau poros, kurios nori turėti vaikų, tiesiog negali jų susilaukti: nuo penkiolikos iki dvidešimties procentų visų Rusijos šeimų yra nevaisingos, nevaisingumą dažnai sukelia sifilis ar kitos negydomos lytiškai plintančios ligos. Pasibaisėtinai daug Rusijos vyrų, susilpninti ligų ir alkoholizmo, tampa impotentais, ir lytinės negalios plitimas vis spartėja.
Moterų nevaisingumą taip pat sukelia nevykę arba pakartotiniai abortai. „Abortų kultūra“, kuri 9 dešimtmetyje taip sukrėtė Amerikos prezidentą Ronaldą Reaganą, susiformavo dėl patikimų kontraceptikų trūkumo. Sovietų kontraceptinėse piliulėse buvo toks didelis hormonų kiekis, kad jos kartais sukeldavo širdies priepuolį. Todėl sovietų moterys griebėsi abortų kaip kontracepcijos formos, ir jų skaičius net geriausiais laikais viršijo gimdymų skaičių.
Daktarui Archilui Chomasuridzei buvo pavesta teikti duomenis apie sovietų vaisingumą ir abortus Pasaulio sveikatos organizacijai (PSO) Ženevoje. 9 dešimtmečio pabaigoje PSO centrinis kompiuteris nuolatos atmesdavo jo pranešimus, nes buvo užprogramuotas netikėti, kad kokiai nors moteriai gali būti atlikta daugiau kaip dvidešimt abortų per gyvenimą.
Chomasuridzės tėvynėje Gruzijoje, kaip ir Rusijoje, ši tendencija sustiprėjo posovietiniu laikotarpiu, kai apie du trečdaliai nėštumų buvo nutraukiami atliekant abortą. Tačiau, kaip jis pasakė Pulitzerio prizą laimėjusiai žurnalistei Laurie Garrett, užuot niekinęs šitas moteris, Chomasuridzė jas užjautė, suprasdamas, kokia kebli jų padėtis. Jos gyveno ne tik labai sunkiomis finansinėmis sąlygomis, bet ir su „smurtaujančiais, dažnai girtais vyrais. Negana to, kad tos moterys, kaip pačios pasakojo, lytinių santykių dažnai turėdavo prieš savo valią, net kai sueitis vykdavo abipusiu sutarimu, ji retai teikdavo joms malonumą.“
Per Antrąjį pasaulinį karą, Sovietų Sąjungai didvyriškai kovojant su fašizmu, daugiau kaip dvidešimt milijonų jaunų Rusijos vyrų atsisveikino su savo raudančiomis mylimosiomis, išvyko į frontą ir niekada nebegrįžo. Todėl kai JAV 5 dešimtmečio pabaigoje grįžus amerikiečių kareiviams kilo pokarinis demografinis sprogimas, pokario Rusijoje kilo demografinė griūtis: tinkamų vyrų buvo nedaug, kur kas mažiau negu nelaimingų našlių. Po pusės šimtmečio gimstamumas vėl ėmė viršyti mirtingumą, bet mažiau negu prieš karą.
Dėl su alkoholiu susijusio mirtingumo darbingo amžiaus, galintys auginti vaikus rusai vyrai tampa „nykstančia rūšimi“. Rusijos moterys net skundžiasi: „Vyrų tiesiog nėra!“ Atitinkamai sumažėjo santuokų skaičius. Rusijoje atliktų tyrimų išvados rodo akivaizdų dalyką: mylinčio partnerio nebuvimas yra svarbiausias veiksnys, lemiantis sprendimą neturėti vaikų.
Nors padėtis ir taip buvo pasibaisėtina dėl tinkamų vyrų trūkumo ir didėjančios tikimybės, kad kokia nors tragedija (dažnai išgėrus) nusineš vieno ar abiejų tėvų gyvybes, jiems nespėjus palikti palikuonių, skyrybos atgrasindavo nuo motinystės dar daugiau moterų. Penkiasdešimt aštuonios iš šimto santuokų Rusijoje baigiasi skyrybomis. Aš paliksiu jums atspėti, kokia dažniausia skyrybų priežastis.
Smurto šeimoje atvejų skaičius taip pat pasiekė astronomines aukštumas: Jelcino valdymo metais dvylika–šešiolika tūkstančių Rusijos moterų kasmet nužudydavo jų sutuoktiniai, ir dar penkiasdešimt tūkstančių patirdavo sunkius sužalojimus – dešimt kartų daugiau negu Jungtinėse Valstijose. Vienuolika laiko juostų apimančioje Rusijos teritorijoje buvo tiktai šešios prieglaudos moterims, patiriančioms smurtą šeimoje. „Jei šalis turėtų funkcionuojantį prieglaudų mušamoms moterims tinklą, – rašė profesorė Judyth Twigg, – jos būtų pilnut pilnutėlės smurto šeimoje aukų, mušamų girtų draugų ir vyrų. Tačiau dėl valstybės paramos degtinė lieka pigesnė už pieną, o valstybė per metus gauna beveik 500 milijonų dolerių pajamų iš alkoholio mokesčių.“
60 minučių laidos žiūrovai amerikiečiai sužinojo, kad Rusijoje šeimos krizė nepasibaigia skyrybomis – tragiška istorinė kelionė buvo pratęsta tipiškoje prieglaudoje. Ten jie pamatė vaikus, kurių tėvai arba tapo katastrofiško mirtingumo aukomis, arba paliko juos kaip per didelę naštą (o tokių vaikų vis daugėja).
Šiandien Rusijoje tėvai atsisako daugiau vaikų negu bet kurioje pasaulio šalyje: nuo 1996 m. tėvai kasmet palieka daugiau kaip šimtą tūkstančių vaikų. Vienas iš trisdešimt aštuonių vaikų negyvena su savo tėvais, o vienas iš septyniasdešimties yra atiduodamas į Rusijos prieglaudas, kur vaikai izoliuojami nuo bendruomenės ir visuomenės laikomi nepageidaujamais ir nevertais – toks požiūris yra dar viena patvari sovietų laikų palikimo dalis. Neretai valstybė dėl netinkamo tėvų gyvenimo būdo (vėl dažniausiai dėl girtuokliavimo) pati atima iš jų vaikus ir atiduoda į našlaičių prieglaudas.
XX a. paskutiniajame dešimtmetyje smarkiai išaugus našlaičių skaičiui ir mažėjant mokyklinio amžiaus vaikų, kad ir kaip būtų liūdna, daugelį Rusijos pradinių mokyklų tenka paversti prieglaudomis. Kaip mudu su žmona patys pamatėme dirbdami su Podolsko, miesto į pietus nuo Maskvos, prieglauda (įsikūrusia vos už keleto kvartalų nuo buto, kuriame buvo brutaliai nužudytas degtinės istorikas Viljamas Pochliobkinas), pritaikant pastatus prieglaudoms, ant langų uždedamos plieninės grotos, jie apjuosiami aukšta betono siena, atskiriančia prieglaudą nuo pasaulio, tarytum simbolizuojančia socialinės atskirties žymę, kuria pažymėta auganti Rusijos našlaičių armija.
Pačios vyriausybės skaičiavimais, trisdešimt procentų prieglaudose augusių našlaičių tampa alkoholikais, o keturiasdešimt procentų atsiduria kalėjimuose. Negaudami kokybiško išsilavinimo ar profesinio parengimo, didžioji dalis „baigusių“ valstybines prieglaudas paprastai šešiolikmečių ar septyniolikmečių negali gyventi savarankiškai ir atsiduria gatvėse, kur prisijungia prie kitų benamių Rusijos vaikų, kurių skaičius siekia nuo vieno iki keturių milijonų.
Savo demaskuojančiame bestseleryje Betrayal of Trust: The Collapse of Global Public Health (Pasitikėjimo išdavystė: sveikatos apsaugos žlugimas pasaulyje), Laurie Garrett ima interviu iš Rusijos „prarastosios kartos“ našlaičių, augusių buvusios SSRS vaikų namuose ir prieglaudose. Daugeliui istorijų būdinga bendra gija: tėvai prasigėrė, ėmė skriausti vaikus ir galiausiai jų atsisakė.
Ji smulkiai pasakoja abejingo vienuolikmečio Vanios, kurį ji rado Maskvos benamių prieglaudoje, istoriją. Kai Vaniai buvo tik devyneri, jo girtas tėvas pradėjo nuolat mušti savo žmoną ir sūnų. Vanios motina „skandino sielvartą nelegalioje degtinėje, kurią pirkdavo vietiniuose kioskuose. Dėl smarkaus girtavimo jai pakriko psichika ir smurto namuose dar labiau padaugėjo.“ Vieną vakarą, po kruvino konflikto namuose, Vania ir jo motina susidėjo lagaminus ir išvyko į Baltarusijos stotį. Traukiniui pajudėjus nuo platformos, Vanios motina metė sūnaus ranką, šoko į traukinį ir nuvažiavo, nė nepažvelgusi atgal.
„Aš pamečiau ją geležinkelio stotyje“, – niūriai prisiminė Vania. Paskui visus metus (būdamas dešimties!) jis klajojo gatvėmis, maldaudamas maisto ir miegodamas telefono būdelėse, kol galų gale pateko į mažą vaikų prieglaudą, išlaikomą iš labdaros. Saparas Kuljanovas, prieglaudos vadovas, pasakoja apie „laviną“ po komunizmo žlugimo paliktų ir skriaudžiamų vaikų, iš kurių devyniasdešimt procentų atvyksta iš šeimų, sugriautų piktnaudžiavimo narkotikais ir alkoholiu.
Tarsi to dar būtų negana, vaikų, turinčių fizines ar protines negalias, perspektyvos dar liūdnesnės. Paliktus tėvų, pažeidžiamiausius Rusijos gyventojus slegia sisteminga atskirtis, jie neprižiūrimi ir išnaudojami. Vaikams, turintiems protines ir fizines negalias, nesuteikiamos net elementariausios socialinės, švietimo ir medicininės paslaugos – vienas Rusijos neįgaliųjų gynėjas vadina tai „nepaskelbtu karu“.
Šioje srityje visuomenės alkoholizacija, pagimdyta degtinės politikos, irgi pablogina padėtį: neseniai Murmanske atliktus epidemiologinį našlaičių sveikatos tyrimą buvo nustatyta, kad penkiasdešimt aštuoni procentai kūdikių turi smegenų ir centrinės nervų sistemos sutrikimų, siejamų su vaisiaus alkoholiniu sindromu. Galiausiai tiktai vienas iš keturių kūdikių Rusijoje gimsta sveikas. Rusijos vyriausiojo pediatro Aleksandro Baranovo skaičiavimais, tik nuo penkių iki dešimt procentų visų Rusijos vaikų yra visiškai sveiki. O septyniasdešimt procentų XX a. paskutiniajame dešimtmetyje gimusių paauglių, priklausančių posovietinei kartai, kuri turėjo paversti Rusiją gyvybinga ir klestinčios ekonomikos šalimi, serga chroniškomis ligomis.
Juodviem su Fentonu vaikštinėjant po prieglaudą, televizinės ekskursijos gidas Murray Feshbachas nepaliaujamai bėrė stulbinančius statistinius faktus savo užklydėliui turistui. Pavyzdžiui, smarkiausiai užterštuose pramoniniuose rajonuose iki keturiasdešimties procentų vaikų gimsta su protine negalia.
– Pasibaisėtina! – sušunka apstulbintas Fentonas. – Juk tai didžiulis skaičius.
– Tai baisu, – pripažįsta Feshbachas. – Net aš nežinojau, kad padėtis tokia baisi. Turiu pasakyti, kad aš buvau pasiruošęs pamatyti baisių dalykų, bet tikrai nemaniau, kad jų bus tiek daug.
Su rusais, gimusiais 9 dešimtmečio pabaigoje ir 10 dešimtmetyje, siejamos didžiulės naujojo tūkstantmečio viltys: tikimasi, kad jie sutvirtins Rusijos rinkos ekonomiką, grąžindami jos praeities politinę ir karinę šlovę. Tačiau ši karta yra ne tik daug (perpus) mažesnė negu ankstesnės kartos; ji taip pat kur kas silpnesnės sveikatos. Rusų ginkluotosios pajėgos komplektuojamos remiantis privalomos karo prievolės sistema – į tarnybą šaukiami aštuoniolikos metų amžiaus sukakę jaunuoliai.
Taigi 2002 m., siekdamas surinkti informaciją apie būsimuosius šauktinius, Kremlius užsakė išsamų vaikų nuo nulio iki septyniolikos metų, – visų, gimusių nuo to laiko, kai 1985 m. į valdžią atėjo Gorbačiovas, – sveikatos tyrimą.
Šie vaikų sveikatos tyrimo rezultatai, kurie turėjo būti pateikti tik prezidentui Vladimirui Putinui ir jo kabinetui, patekę į rankas ir (jūs atspėjote) Murray Feshbachui, atskleidė, kokią baisią žalą demodernizacija padarė Rusijos vaikams. Palyginti su vaikais, tirtais vos prieš dešimtmetį, protinių sutrikimų padvigubėjo; raumenų ir skeleto ligų bei cerebrinio paralyžiaus atvejų patrigubėjo, o vėžiu ir tuberkulioze sergančių vaikų skaičius išaugo keturgubai. Kalbant apie degtinę, alkoholizmu sergančių vaikų (ne retkarčiais ar net reguliariai išgeriančių, o klinikinių alkoholikų) skaičius augo 33 procentais kasmet.
Iš tikrųjų, degtinė yra vienas iš pagrindinių Rusijos demografinio košmaro variklių, o naujesnė statistika rodo, kad vidutinis amžius, kai Rusijos berniukai įjunksta į alkoholį, sumažėjo nuo šešiolikos iki trylikos metų. „Paauglių“ nuo dešimties iki keturiolikos metų, kurie reguliariai geria degtinę, dabar yra daugiau kaip dešimt milijonų.
– Taip.
– Atrodo, kad ji žudosi.
Po kurio laiko tokie statistiniai duomenys beveik nebetelpa galvoje. Kaip pasaulinė supervalstybė per tokį trumpą laiką galėjo taip smarkiai smukti? Žinoma, augančio mirtingumo ir staigaus nevaisingumo sukelta krizė yra daugiaaspektė: ligų plitimas, depresija ir visuomenės savidestrukcija, užkraunanti didžiulę naštą socialinės apsaugos sistemai, ir taip neatlaikančiai pereinamojo laikotarpio sunkumų. Tačiau nuo kioskų iki ligoninių ir prieglaudų, – visose vietose, kurias Fentonas ir Feshbachas aplankė rengdami reportažą 60 minučių laidai, – buvo aiškiai matyti alkoholio šešėlis ir šmėkšintis Rusijos autokratinės degtinės politikos palikimas.
Pagaliau, jų varginančios ekspedicijos pabaigoje, kaip Dante ir Vergilijus, perėję devynis Pragaro ratus ir atsidūrę skaistykloje, amerikiečių žurnalistas ir jo gidas valandėlei stabtelėjo apgalvoti, ką pamatė.
– Ši šalis miršta? – paklausė Fentonas.
– Taip.
– Atrodo, kad ji žudosi.
– Na, tai vienas iš būdų interpretuoti visus duomenis, – valandėlę pagalvojęs atsako Feshbachas. – Aš nenoriu taip interpretuoti, bet atsakymas yra beveik „taip“. Kartu su savo kolegomis rusais atlikdamas tyrimus ir publikuodamas jų rezultatus siekiu įspėti žmones, kad šią problemą būtina kažkaip spręsti.
– O jeigu jie nespręs?
– Na, – sumirksi Feshbachas, – tada jie mirs. Vis jaunesni ir jaunesni. Štai ir viskas.
Vodkos imperija: vadai gerdavo kol apsivemdavo, prie stiklelio sprendėsi paprastų žmonių likimai (15)
Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – Marko Lawrence‘o Schrado knygą „Vodkos imperija:...
Turintiems problemų su alkoholiu nuo birželio gali prasidėti kiti laikai (13)
Jei pritars Seimas, jau šiemet bus pradėta priverstinai gydyti priklausomybę nuo alkoholio...
Nerimas dėl Baltijos valstybių: ar V. Putinas išmoko sovietų laikų pamokas? (36)
Be abejo, geografija nediktuoja visų įvykių eigos. Didžios idėjos ir didieji lyderiai yra...
Po masinio apsinuodijimo surogatiniu alkoholiu – D. Medvedevo pareiškimas atnaujinta 14:29 (14)
Irkutske daugiau nei 40 žmonių mirė išgėrę voniai skirtos kvapniosios esencijos. Rusijos...
Top naujienos
Lietuvoje gyvenanti Olga Karač sulaukė Lukašenkos tarnybų dėmesio: neapsieita be kuriozų (1)
Lietuvoje gyvenanti Baltarusijos opozicijos veikėja Olga Karač vėl sulaukė Aliaksandro...
Delfi pristato intriguojančią laidą „Pagauk politiką“, kuri tikrins kandidatų sąžiningumą (1)
Šiuos metus galime drąsiai vadinti rinkimų metais. Netrukus rinksime Lietuvos prezidentą , kiek...
Dėl sveikatos problemų Asta Pilypaitė priėmė itin skaudų sprendimą: tai pirmas kartas dainininkės karjeroje
Scenoje apie 20 metų dainuojanti atlikėja Asta Pilypaitė gerbėjams pranešė nemalonią žinią...
Kur ir kada Lietuvoje įžiebta pirmoji elektros lemputė: vieni bandė užpūsti, kiti – prisidegti pypkę
Kasdien esame apsupti įvairių įkraunamų įrenginių – išmaniųjų telefonų, kompiuterių,...
