Lietuviškų žandarų tikslai ir paslaptys

Pritrūkę argumentų, akmenis ir butelius su padegamuoju skysčiu į pareigūnus mėto Pietų Korėjos studentai, nevilties ištikti uragano nuniokoto Naujojo Orleano gyventojai, Prancūzijoje gyvenantys ateiviai iš musulmonų pasaulio, prieš eilinį pasaulio ekonomikos forumą kurioje nors Europos sostinėje protestuoti susirinkę antiglobalistai, savo komandos nesėkmę išgyvenantys britų futbolo aistruoliai.

Skirtingai nuo kokios autoritarinės Baltarusijos ar Uzbekijos, kur riaušių malšintojų „bananai” dažniausiai vanoja opozicijos demonstrantus, Lione, Atėnuose ar Mančesteryje bananais ir ašarinėmis dujomis siekiama apsaugoti nuo destrukcijos sveiką, pagal taisykles gyvenančią visuomenės dalį.

Natūralu, kad Europos šalyse gausu įvairių padalinių, gebančių greitai ir veiksmingai pažaboti riaušininkų siautėjimą. Be įvairių riaušėms malšinti parengtų civilinės policijos padalinių, kartais ši funkcija atitenka ir sukarintoms statutinėms organizacijoms. Prancūzijoje tokia kariuomenei priklausanti struktūra vadinama žandarmerija, Italijoje kai kurias teisėsaugos funkcijas atlieka kariuomenės vadui pavaldžios karabinierių pajėgos. Neseniai per televiziją matėme Prancūzijos žandarų universalumą – riaušių malšintojai vaikė arabų jaunuolius, o Nacionalinės žandarmerijos intervencinės grupės (GIGN) „specai” lynais iš sraigtasparnių nusileido į kruizinį laivą, kuriame buvo užsibarikadavęs streikuojantis personalas.

Net ir kaimyninėje Lenkijoje, be riaušėms malšinti skirtų policijos dalinių, egzistuoja gerai parengta Karinė žandarmerija, kurios veiksmų spektras – nuo riaušių malšinimo iki antiteroristinių ir asmens apsaugos operacijų.

Lietuvoje iki šiol nebuvo rimtų riaušių, jeigu neskaičiuotume keleto incidentų įkalinimo vietose bei pareigūnų apsistumdymų su protestuojančiais žemdirbiais ir triukšmaujančiais futbolo aistruoliais. Laurus už tai dalijasi policija ir Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos Pirmasis ir Antrasis pulkai. Šie vidaus reikalų ministrui pavaldūs daliniai – tiesioginiai Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ideologijos palikuonys, absoliučia dauguma savo požymiais panašūs į NVS šalyse vis dar egzistuojančias VRM vidaus kariuomenes. Baltarusijoje vidaus kariuomenė – nepakeičiamas A.Lukašenkos režimo ramstis, Rusijoje „vnutrennyje voiska” – imperinės politikos Čečėnijoje įrankis.

Apie jau kelerius metus vykstančias politikų batalijas dėl VRM Vidaus pulkų pavaldumo ir funkcijų nesyk rašyta.

Pravartu priminti, kad, nepaisant Valstybės gynimo tarybos rekomendacijų pertvarkyti šiuos pulkus į policijos generaliniam komisarui pavaldžius viešojo saugumo dalinius, atitinkamus įstatymų projektus 2005–aisiais net dukart – gegužę ir gruodį – dėl savo vidaus nesutarimų „palaidojo” dabartinė valdančioji dauguma. Sklando įvairios sąmokslo teorijos, nagrinėjančios, kuriam veikėjui tariamai naudingas pulkų prijungimas prie policijos, o kam esą gyvybiškai svarbu, kad pulkus kontroliuotų ne komisaras, o ministras. Vasario pradžioje vykusiame Valstybės gynimo tarybos posėdyje Prezidentui Valdui Adamkui trūko kantrybė dėl pulkų statuso neapibrėžtumo ir Vyriausybės atstovai pažadėjo, kad civilizuoto pulkų reorganizavimo projektas bus pateiktas Seimo pavasario sesijoje.

Vildamiesi, kad politikai galiausiai susitars, kas yra pulkų vadas – Grigaravičius ar Furmanavičius, panagrinėkime kitą, šešėlyje liekantį aspektą: kokios pulkų funkcijos ir turimos priemonės tikslams įgyvendinti?

Galiojantys įstatymai numato Vidaus pulkams kalinių konvojavimą ir apsaugą teismuose, riaušių malšinimą, viešosios tvarkos palaikymą per masinius renginius. Pernai Vyriausybė pulkams priskyrė ir iki 2010 metų perimti beveik dešimties strateginių objektų – oro uostų, geležinkelio tunelių ir tiltų, strateginių sandėlių – apsaugą. Šiemet pirmojo jų – Vilniaus tarptautinio oro uosto – apsaugą iš Krašto apsaugos savanorių pajėgų perėmė Antrasis pulkas.

Kokios šioms funkcijoms atlikti reikalingos priemonės? Riaušių malšinimui – lazdos, skydai, šalmai, plastiko šarvai, kita ekipuotė ir specialiosios priemonės (antrankiai, dujų balionėliai). Konvojavimui ir apsaugai – policinio kalibro 9X19mm ginklai – pistoletai ir pistoletai kulkosvaidžiai. Kitų šalių riaušių malšinimo pajėgų arsenale – gausybė nemirtinų ginklų – elektros šoko prietaisai, specialios klampinančios putos, tinklai.

Žinoma, specialūs šarvuočiai su vandens patrankomis, mašinos barikadų ardymui.

Lietuvos vidaus pulkai turi ir minėtųjų specialiųjų priemonių, ir policinio kalibro ginklų. Vis dėlto jų ginkluotės pagrindą sudaro kovinio kalibro kariški ginklai – 7,62 ir 5,45 mm kalibro Kalašnikovo automatai ir kulkosvaidžiai, povamzdiniai granatsvaidžiai. „Kalašnikovų” paskirtis – sėti mirtį, nekalbant jau apie granatsvaidžius.

Didelę žudomąją jėgą turinti Kalašnikovo automato ar kulkosvaidžio kulka minioje gali perskrosti net keletą kūnų. Pulkų arsenale – sovietiniai šarvuočiai BTR–60, jų bokšteliuose sumontuoti sunkieji kulkosvaidžiai KPVT, kurių 14,5 mm kalibro kulkos nesunkiai pramuša mūrą. Pulkų vadai puls įrodinėti, kad šarvuočiai – puiki atgrasymo priemonė riaušininkams, jais lengva įvažiuoti į, pavyzdžiui, pataisos įstaigos teritoriją. Paklauskime tiesiai šviesiai – ar riaušininkus reikia numalšinti, ar sunaikinti? Ir kodėl vidaus pulkų arsenale nėra įsigyta nė vienos vandens patrankos – vienos efektyviausių riaušininkų vaikymo priemonių? Vidaus pulkus kuruojantis VRM sekretorius S.Liutkevičius yra sakęs, kad niekada nebuvo ir svarstyta, ar galima šarvuočiams BTR pritaikyti vandens patrankas.

Pulkų vadovybė neslepia, kad savo personalo mokymuose daugiausia dėmesio skiriama gatvės mūšių taktikai ir ginklo valdymui („Karys”, 2006 Nr.1), o į pastabas apie „Kalašnikovo” kulkos žudomąją paskirtį atsakoma, jog nusikaltėlius būtina atgrasyti. Esą kas bus, jeigu iš riaušininkų minios nuaidės atsakomieji šūviai?

Atsakymas paprastas – tuomet neramumai jau nebebus riaušės, ir pulkams teks į areną praleisti tokiems atvejams specialiai turimas pajėgas – policijos Antiteroristinę rinktinę „Aras”. O jeigu jau įsiplieks gatvių mūšiai, tuomet, įvedus ypatingąją padėtį, į gatves išeis kariuomenė. Taip buvo per praėjusio dešimtmečio juodaodžių „gangų” sukeltas riaušes Los Andžele, kai, nuskambėjus šūviams, policiją gatvėse pakeitė jūrų pėstininkai, taip buvo ir pernai Naujajame Orleane, kur ginkluotų gaujų siautėjimą numalšino JAV Nacionalinės gvardijos ir reguliariosios kariuomenės daliniai.

Perskaičius minėtąjį straipsnį „Karyje”, susidaro įspūdis, kad pulkai bando priskirti sau kitų struktūrų – atskirų policijos padalinių bei kariuomenės – funkcijas bei priemones. Pulkų pareigūnai treniruojasi sulaikyti automobilius su nusikaltėliais (policijos užduotis), mokosi vaduoti įkaitus ir giriasi snaiperių meistriškumu („Aro” funkcijos). Be to, pulkų pareigūnai vilki ne civilinių policijos pajėgų, o karišką kamufliažinę uniformą, naudojasi kariškių ginklais, pulkuose yra karinių laipsnių sistema. Per masinius renginius miestų gatvėse budinčius pulkų pareigūnus gyventojai neretai painioja su kariais, tad ir prilupti futbolo aistruoliai skundžiasi gavę į kaulus nuo kariuomenės, ir tai tik gilina prarają tarp visuomenės ir kariuomenės.

Akivaizdu, kad pulkų turimos priemonės neatitinka įstatymais apibrėžtų funkcijų. Neskaidrumo jausmą sustiprina ir tai, kad du vidaus pulkai yra beveik autonomiški, neturi sau aukštesnės vadovavimo struktūros, pulkų vadai – pulkininkai Sergejus Madalovas ir Anatolijus Šumskis – šiuos postus užima jau daugybę metų, tai prieštarauja tiek civilinėms, tiek karinėms rotacijos taisyklėms. Kas galėtų paneigti, jog teisūs stebėtojai, sakydami, kad pulkai virsta vadų tėvonijomis?

Vidaus pulkų atstovai kontrargumentuoja, jog pasirengimas mūšiams pulkams būtinas, esą karo atveju jie taps kariuomenės sudėtine dalimi. Taip, tai tiesa, tačiau kariuomenės dalimi tuomet taps ne tik vidaus pulkai, bet ir pasieniečiai, policininkai, kiekvienas ginti tėvynę pajėgus žmogus. Tačiau ypač svarbu, kad karo atveju Lietuvą gins ne tik kariuomenė ir Krašto apsaugos savanorių pajėgos, bet ir visas NATO Aljansas.

Iš šios kontroversijos VRM ir vidaus pulkų vadovybė galėtų išbristi labai paprastai: perduoti Ginklų fondui „kalašnikovus”, granatsvaidžius ir sunkiuosius kulkosvaidžius. Tačiau tai nedaroma, priešingai, pernai Vidaus reikalų ministerija bombardavo Krašto apsaugos ministeriją prašymais vidaus pulkams iš kariuomenės sandėlių perduoti nenaudojamą sovietinę ginkluotę, šaudmenis bei kovinę techniką. Krašto apsaugos ministras Gediminas Kirkilas viešai pareiškė, jog to daryti neketinama, ir palinkėjo vidaus pulkams kuo greičiau reformuotis į policinius dalinius.

Vidaus pulkai pretenduoja ne tik į kariuomenės ginklus, išvaizdą ir funkcijas. Jau kelerius metus pulkai gyvena iš nacionaliniam saugumui ir gynybai skiriamų lėšų, „legendinių” 2 procentų bendrojo vidaus produkto.

Šiemet abiejų pulkų, kuriuose tarnauja 900 pareigūnų, išlaikymui ir rengimui valstybės biudžete numatyta daugiau nei 40 milijonų litų. Daug tai ar mažai? Palyginti: šešis kovinius ir vieną mokomąjį batalioną turinčios Lietuvos kariuomenės Lauko (sausumos) pajėgos, kuriose tarnauja maždaug 5 tūkstančiai karių, šiemet iš biudžeto gaus 337,5 mln. litų. Kitaip tariant, vieno Vidaus pulkų pareigūno išlaikymui, atlyginimui, mokymui ir ginklavimui per metus tenka maždaug 44,4 tūkstančio litų. Tuo tarpu vienam Sausumos pajėgų kariui – maždaug 68 tūkst. litų.

Tačiau į metines išlaidas reguliariosios kariuomenės kariui, be algos, įtraukta ir jam tenkanti dalis išlaidų infrastruktūrai (statybai, remontui, išlaikymui), karinės ginkluotės ir technikos įsigijimai (pvz., priešlėktuvinės „Stinger”, prieštankinės „Javelin” ir pėstininkų ginkluotės, visureigių „Humvee” įsigijimai, šarvuočių M–113 modernizavimas), dalyvavimas kolektyviniuose veiksmuose (mokymuose ir pratybose, įskaitant tarptautines) bei perdislokavimas ir išskleidimas už Lietuvos ribų bei šių misijų logistinis aprūpinimas. Vidaus pulkai taip pat turi įvairių įsigijimų ir remontų, tačiau „Stingerių” jiems netenka pirkti ir tarptautines pratybas bei misijas užsienyje atstoja mokymai Rūdninkų poligone. Nesuprantama, kaip VRM vadovai neranda galimybių investuoti į vandens patrankų ar net naujų policinių šarvuočių įsigijimą, persiginklavimą policiniais ginklais.

Nebent būtų paslėpta valia to nedaryti, išsaugoti pulkuose užslėptą karinį potencialą. Kas galėtų turėti tokią valią? Ne paslaptis, vidaus pulkų vadovybė palaiko tiesioginius ryšius su politikais, nesyk lankėsi parlamentinėse frakcijose, turi savo užtarėjų tiek tarp valdančiųjų, tiek ir opozicijos gretose. Gal politikai modeliuoja situaciją, kai gatvėse prireiks mini kariuomenės? Kontroversiškų vidaus pulkų panaudojimo atvejų jau būta per Rolando Pakso prezidentūros skandalą.

Autorius yra naujienų agentūros BNS redaktorius, užsienio ir gynybos politikos apžvalgininkas