Šiandien jokių abejonių nekelia faktas, kad Lietuva pasiekė tai, kas atrodė visiškai neįmanoma dar prieš dešimtmetį, – ji tapo NATO ir ES nare, turėdama galimybę negrįžtamai integruotis į Vakarų pasaulį ir tapti neatsiejama jo dalimi. Dar prieš dešimt metų mūsų šansai atsidurti visose Vakarų prekybos, saugumo ir tarptautinių santykių struktūrose atrodė daugmaž panašiai kaip nūdienos Ukrainos – visos pastangos ir kalbos atrodė mielos, jaudinančiai gražios, politiškai racionalios, bet artimiausiai ateičiai nieko realaus nežadančios.
Mergaitė su Lietuvos vėliava
© ELTA
Tad įvykus šiam istorijos stebuklui ir dideliu avansu gavus tai, ko taip siekėme (nors savo pilietiniu sąmoningumu bei politinės kultūros lygiu gal ir nelabai nusipelnėme – lyginant su savo orumą bei šalies garbę ką tik apgynusiais ukrainiečiais), maga paklausti, kokie gi mes patekome į Europos Sąjungą.

Pats laikas pasamprotauti apie tai po to, kai krištolinė svajonė virto nieko nebestebinančia tikrove, o kažkada poetiška europietiškos ir laisvos Lietuvos vizija – politinio gyvenimo proza ir rutina.

Naujoji Lietuva

Nepaisant didelių Lietuvos laimėjimų tarptautinėje sferoje, dinamiškos ir kylančios ekonomikos bei patekimo į Europos Sąjungą, daugelis vis dar linkę Lietuvą laikyti nelaimių ir vargo šalimi. Skundų ir aimanavimo kultūra, taip įsigalėjusi Lietuvoje, neretai prasilenkia ne tik su tikrove, bet ir su sveiku protu bei paprasčiausiu padorumu.

Mėgindami Lietuvą vaizduoti kaip kone katastrofos ištiktą šalį, daugelis mūsų bendrapiliečių nesusimąsto apie šalis, kuriose vien dėl gamtos stichijos dažnai žūsta žmonės – ir neblogai gyvuojanti Turkija ar juolab turtinga ir klestinti Japonija nėra apsaugotos nuo žemės drebėjimų.

O ką jau kalbėti apie katastrofą, ką tik ištikusią Šri Lanką, Indoneziją ir Tailandą...

Ką padarysi, sau tekusius vargus ar išmėginimus žmonės linkę laikyti pačiais didžiausiais, bet neverta užmiršti, kad lyginant su tikrai vargingomis, skurdžiomis, karų nusiaubtomis ir nelaimingomis šalimis Lietuva šiandien yra taikinga, dinamiška, patraukli ir puikias perspektyvas turinti šalis.

Europeizacija meta daug iššūkių Lietuvai. Vienas jų, dažnai minimas euroskeptikų – tai sumažėjęs nacionalinės valstybės vaidmuo ir vis labiau išryškėjantis centralizuotos ir biurokratizuotos ES institucijų dominavimas daugelyje gyvenimo sričių.

Taip, tai tiesa, bet juk su džiaugsmu kalbame apie ES struktūrinius fondus ir integravimąsi į Europos ekonominę, politinę ir gynybos sistemos erdvę.

Briuselio vaidmuo anaiptol ne visada mus džiugins – bet juk tam ir yra civilizuota diskusija bei demokratinė politika, kad problemos būtų įvardintos, o atstovavimas įgyvendintas. Kita vertus, neigti NATO ir ES gyvybinę, kone likiminę svarbą Lietuvai dabartinės Rusijos užsienio politikos akivaizdoje būtų tiesiog nerimta.

Integracija į Europą gresia smegenų nutekėjimu – tai kitas priekaištas, įvardijamas kaip ES keliama grėsmė Lietuvai.

Ką gi, mes nepergudrausime socialinių procesų ir neprimesime jiems savo logikos.

Proto ir talento migravimas yra apskritai nesukontroliuojamas – tik totalitarinės valstybės gali atimti prigimtinę žmonių teisę judėti ir išvažiuoti iš savo tėvynės – beje, ši teisė įeina į pačią tėvynės sąvoką.

Kaip žinia, dėl skurdo ir atsilikimo XIX a. į JAV masiškai emigravo airiai, italai ir skandinavai, o šiandien visos šios šalys priklauso privilegijuotų ir turtingų šalių kategorijai, klesti ir tapo magnetu, traukiančiu kitų šalių žmones.

Tad ir į saugią, dinamišką, vakarietišką Lietuvą pačiu artimiausiu metu gali norėti grįžti nemažai emigravusių žmonių – savo prestižą bei prasmę palengva gali atgauti ir mokslo cenzas, ir išsilavinimas, ir buvimas savo kultūroje, o ne kitų kultūrų užribiuose ar naujuosiuose getuose.

Nenumaldomai paaiškės elementari gyvenimo tiesa, kad emigracija nelaisvo žmogaus nepaverčia laisvu, o neišmintingo – išmintingu.

Dings iliuzija, kad Lietuvoje problemų, skurdo ir neteisybės yra daugiau nei kur kitur.

Europeizacija, t.y. nacionalinių problemų virtimas bendraeuropinėmis, o bendraeuropinių – nacionalinėmis, jau dabar smelkiasi į Lietuvą.

Ji keičia politinį žodyną, koreguoja neretai stipriai supaprastintą, radikaliomis priešstatomis pagrįstą pasaulio vaizdą, sykiu ir įsakmiai primena apie bendrąsias nūdienos Europos problemas – imigraciją, integraciją, ksenofobiją, daugiakultūriškumą, toleranciją, žmogaus teisių apsaugą, kultūriniu dialogu, o ne politiniu dominavimu pagrįstą susikalbėjimą, atvirą tapatybės politiką ir vienovės įvairovėje išlaikymą.

Mes jau dabar vis dažniau sprendžiame ne savo lokalines, o bendraeuropines problemas.

Senoji Lietuva

Kartu Lietuvoje formuojasi kažkas panašaus į paralelinę politinę tikrovę – ES narė Lietuva šiuo metu patiria patį tikriausią sovietinės sistemos elementų sugrįžimą.

Jei galima kalbėti apie lyderystės ir talento išteklius bei pasiskirstymą Lietuvoje, akivaizdu, kad gerokai daugiau talentingų ir idėjų turinčių žmonių šiandien dirba verslo, meno, mokslo ir vadybos sferose, o ne politikoje.

Atrodytų, tai anaiptol neturėtų mūsų liūdinti – būtent tose srityse lyderystė ir talentas yra ypač reikalingi.

Bet mūsų politinio elito silpnumas (o gal ir tiesiog jo nebuvimas) jau bado akis ir gali tapti rimta kliūtimi Lietuvos ateičiai. Didžiojoje politikoje stebime paprasčiausią nomenklatūros sugrįžimą ir pačios politikos primityvizaciją bei degradaciją.

Tai politikų-verslininkų ir senosios sistemos veteranų sąjunga, skatinanti klientelizmą ir korupciją, o neretai atkurianti baudžiauninkų ir feodalų santykius.

Šios tendencijos darosi vis labiau akivaizdžios ne tik Seime ir Vyriausybėje, bet ir akademinėje sferoje – neofeodalizmas ir sau pavaldžios klienterijos suformavimas tapo tikrove ne tik Viktoro Uspaskicho Kėdainiuose (dabar ūkio ministras šį modelį gali sėkmingai taikyti ir jau taiko visos šalies mastu), bet ir Lietuvos aukštosiose mokyklose.

Apie resovietizacijos realumą byloja ne tik kai kurių Seimo narių kliedesiai apie Tarybų Lietuvos prestižą Sovietų Sąjungoje, ne tik stulbinantis aukštąsias partines mokyklas baigusių ciniškų, į atvirą savo oponentų žeminimą perėjusių demagogų skaičius dabartiniame Seime ir Vyriausybėje, bet ir Lietuvoje vėl suvešėjęs servilizmas, baimė ir pataikavimas galią turintiems – vos ne kaip sovietmečiu. Gal šitą iš dalies provokuoja radikalią ir drastišką transformaciją patiriančios visuomenės narių nesaugumo jausmas, bet sykiu neįmanoma nepastebėti sistemos revanšo ir noro priversti veikti pagal senąją tvarką, o ne taip, kaip yra „kažkur Vakaruose“.

Vakarai šios sistemos tik imituojami, jie reikalingi naujajai frazeologijai, kurioje Maskvą išstūmė Briuselis, o visasąjungines partines direktyvas – europiniai projektai ir dokumentai.

Vėl turime visagalę biurokratiją, gerokai labiau primenančią sovietinę arba Mao laikų Kinijos ritualinę ir procedūrinę, o ne vakarietiško tipo ekspertinę biurokratiją.

Vienas iš pačių įdomiausių dalykų nūdienos Lietuvoje yra tai, kad prie ES biurokratinės struktūros ir logikos kur kas greičiau prisitaikė senieji sistemos vilkai ir nomenklatūrininkai, o ne jaunesnė profesionalų karta, iš kurios sklinda daugiau protesto, desperacijos ir nusivylimo ženklai, o ne pozityvios idėjos.

Lietuvos politikoje susidūrė dvi logikos, dvi sąmoningumo trajektorijos ir gal net dvi viena su kita skausmingai atsisveikinančios epochos.

Iš vienos pusės tai politinės kultūros nuosmukiu pasinaudoję sistemos likučiai, mėginantys išlaikyti ir skirstyti galią bei resursus naujojoje Lietuvoje. Iš kitos – naujosios Lietuvos politikai, turintys gražių ir kilnių intencijų, bet neretai stokojantys politinės galios, įtakos ir žmonių pasitikėjimo, o dar dažniau – nuoseklumo, idėjų ir paprasčiausio solidarumo.

Būtent pastarojo, lygiai kaip ir partinės disciplinos bei tikrovę ir jos faktus lengvai paaukojančio lojalumo saviškiams, netrūksta aukštųjų partinių mokyklų auklėtiniams.

Dvi paralelinės tikrovės – europietiškoji ir kvazisovietinė?

Du nesusiliečiantys indai toje pačioje visuomenėje?

Du realybės fragmentai, uždari vienas kitam? Vargu bau.

Greičiau tai slenkstis ir lemtingoji riba, po kurios sovietinė Lietuva vis giliau grims į nebūtį. Sistema šitą pavojų puikiai suprato. Todėl ir siekia žūtbūt sustabdyti valdžios ir dominavimo akimirksnį žavingą.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

R. Karbauskis nusitaikė į draudimą išlaidauti: dėl to išvažiuoja dešimtys tūkstančių (15)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis krizės metu priimtus...

G. Landsbergis vienoje srityje jau aplenkė senelį (322)

Konservatorių lyderiui Gabrieliui Landsbergiui per metus pavyko nemenkai sustiprinti savo...

Odesoje atostogaujantys lietuviai kelia pavydą paprastiems miesto gyventojams (71)

Apsilankius Ukrainos atostogų rojumi vadinamoje Odesoje ne visiems patinka. Priklauso, kiek jūs...

B. Macron įvardijo, dėl ko kyla vienintelė problema su E. Macronu (7)

Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono žmona Brigitte Macron sakė, kad imsis pirmosios...

Meilės kaina: A. Valentaitė neteko brangenybių už 140 tūkst. eurų atnaujinta 14.50 val. (341)

Viena garsiausių Lietuvos manekenių Asta Valentaitė prarado įvairių brangenybių už daugiau...

Žinomas telefonų gamintojas nesutinka su mokesčiu Lietuvoje: priskaičiavo 0,5 mln. eurų skolos (138)

Teisme vyksta ginčas tarp autoriams atstovaujančios asociacijos AGATA ir informacinių ir ryšių...

A. Navalnas: bedarbis V. Putino atstovo sūnus demonstruoja įspūdingus turtus (86)

Rusijos opozicijos politiko Aleksejaus Navalno Kovos su korupcija fondas ketvirtadienį publikavo...

Buto pirkimas – derybos ir realybę atitinkanti suma

Lietuvoje nuo seno priimta manyti, jog nuosavas būstas yra tarsi prigimtinė teisė ir būtinybė.

Hialurono rūgštis ar botulino toksinas: nauda ir pavojai (2)

Šiuolaikinėje visuomenėje grožis išties svarbus. O negirdėjusių apie hialurono rūgšties...

Lietuviai išrinko mėgstamiausią nacionalinį patiekalą (21)

Aplenkę šaltibarščius , kugelį ir kitus tradicinius lietuviškojo stalo patiekalus,...